Kultūra

2020.12.27 20:59

Neatrastas Kaunas: šventyklą primenantys vandentiekio pastatai, medinis modernizmas ir vienas seniausių liftų

II dalis
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2020.12.27 20:59

Kalbant apie Kauno modernėjimą, dažnai pamirštamas labai svarbus statinių kompleksas, esantis Aukštaičių g. 43, dabar jame įsikūrę „Kauno vandenys“. Iš tiesų, kaip pasakoja urbanistikos istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis, vandentiekio atsiradimas Kaune neatsiejamas ir nuo modernizmo architektūros – abu buvo technologinės pažangos, vystymosi ir progreso ženklai.

Žaliakalnio vandentiekio stotis ir medinis modernizmas

„Reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia reprezentatyvi išraiška suteikta vandentiekio stoties komplekso pastatams. Galbūt galima rasti netgi sąsajų su šventykla – arkos, piliastrai, skulptūra ir fontanėlis. Tai rodo, koks didelis dėmesys buvo skiriamas miesto inžinerinei modernizacijai ir kaip, atrodytų, utilitarų komunalinį kompleksą norėta išskirti. Tiesa, tai, ką matome iš gatvės, savo masteliais mažai teiškrenta iš Žaliakalnio aplinkinio konteksto“, – aiškina urbanistikos istorikas.

Šis Kauno rajonas išsiskiria ir išskirtine medine architektūra. Tiesa, pabrėžia P. T. Laurinaitis, šiais laikais ji vis dar dažnai nuvertinama.

„Tačiau Žaliakalnyje yra išties įspūdingų medinės architektūros pavyzdžių. Kai kada, net ir šiandien, Žaliakalnio vilos nurašomos į tą pačią kategoriją kaip paprasti Šančių ar Vilijampolės nameliai. Tai – klaida. Čia daug ryškių architektų autorinių darbų, o kai kuriuos pastatus netgi galima pavadinti mediniu modernizmu. Galbūt iš pažiūros tai atrodo kaip savotiškas paradoksas, nes dažnai modernizmo architektūra siejamas su naujų medžiagų panaudojimu.

Visgi Lietuvoje modernizmo formos prisitaikė prie vietos sąlygų, tad čia galima aptikti ir šių retų medinio modernizmo apraiškų. Tai labai reta, tokios architektūros pavyzdžių yra tik Baltijos šalyse, šiek tiek Lenkijoje ir Skandinavijoje“, – aiškina P. T. Laurinaitis.

Buvę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai

1919-iais, kai gavo Lietuvos laikinosios sostinės titulą, Kaunas buvo gan būdingas buvusios Rusijos imperijos vakarų miestas – čia dar tik planuota tiesti vandentiekį, miestą sudarė daugiausiai niekuo neypatingi vieno ar dviejų aukštų pastatai. Nedaugelis gyventojų turėjo elektrą.

Laikas bėgo ir Kaunas keitėsi, o kaita užfiksuota būtent architektūroje. Urbanistikos istorikas P. T. Laurinaitis išskiria buvusius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus kaip vieną geriausių pavyzdžių, reprezentuojančių Kauno virsmą 1930–1940 m., mieste randantis modernizmo architektūrai.

„Kaip suponuoja ir pavadinimas, rūmai vaidino esminį vaidmenį šalies prekyboje, pramonės plėtroje. Tai – vienas anuometei Lietuvos ekonomikai svarbesnių pastatų. Rūmus suprojektavo žymus to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis“, – pasakoja P. T. Laurinaitis.

Pasak urbanistikos istoriko, 1930–1938 metais architektūroje buvo krypstama link grynesnių modernizmo formų, atsisakant dekoro. Tačiau antrojoje ketvirtojo dešimtmečio pusėje atsirado ir naujos, stilizuotos dekoratyvinės formos. Iš visuomeninių pastatų architektūros dekoratyviniai elementai beveik ir neišnyko, tačiau vis labiau atspindėjo laikmečio dvasią.

„Tai susiję su pastato reprezentatyvumo samprata – valdiški užsakymai vis dar reikalaudavo monumentalumo, suprantamo būtent per istorines formas. Vis tik šiame pastate jos jau stilizuotos ir atspindinčios antrąją ketvirtojo dešimtmečio pusę. Beje, buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose išlikęs beveik visas originalus interjeras, įskaitant dalį baldų, kurtų V. Landsbergio-Žemkalnio. Tokių vietų nėra daug“, – pabrėžia pašnekovas.

Modernizmas ir tautiniai elementai

Užėjus į rūmų vidų, P. T. Laurinaitis pasakoja apie mėginimus kurti tautinį stilių.

„Trečiuoju dešimtmečiu egzistavo keletas naratyvų, iš kurių imtasi supratimo apie, tai koks turi būti vadinamasis tautinis stilius. Anuomet norėta architektūros, kuri būtų lietuviška. Panašios tendencijos buvo ir daugelyje kitų Europos kraštų – tokius romantizuotus stilius pas save vystė vokiečiai, rumunai. Lietuvoje bandyta atsižvelgti į dvi kryptis – baroko laikotarpį, svarbų dėl Vilniaus simbolizmo, ir liaudies ornamentų pritaikymą šiuolaikinei architektūrai“, – teigia P. T. Laurinaitis.

Kaip paaiškina urbanistikos istorikas, vėliau tokie siekiai pakrypo kiek kita linkme.

„Nors kuriant mūrinius pastatus bandyta naudoti liaudies meno elementus, tai ne itin pavyko. Vėliau būtent modernizmą galime įvardinti kaip tai, kas tapo faktiniu tautiniu stiliumi. O ketvirtojo dešimtmečio gale tautiniai ieškojimai tarsi sugrįžo į interjerus, tačiau jau brandesni. Apsižvalgius šiame pastate galima pamatyti tokius stilizuotus tautinius elementus, kaip laiptų turėklai, ar laiptinę skiriančios sienelės“ – pasakoja P. T. Laurinaitis.

Nors buvę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, savo formoje turėjo stilizuotų istorinės architektūros ir liaudies meno užuominų, tačiau savo įrengimu buvo ultramodernūs, tvirtina urbanistikos istorikas.

„Viduje išlikęs vienas seniausių liftų Kaune, tačiau dabar jis neveikia. Čia buvo kabinetas, kurį nuo fojė skyrė stiklinė siena, kuri dabar uždengta. Matyti ir klasikinės architektūros citatų – pavyzdžiui, integruotos marmurinės kolonos. Liaudiškų motyvų panaudojimas, atrodytų, turėtų kontrastuoti su modernia pastato išraiška, bet architekto dėka viskas yra išspręsta kaip darni visuma“, – tvirtina urbanistikos istorikas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.