Kultūra

2020.12.24 22:00

Kauno modernizmas: Babelio bokštas, bazilikos požemių paslaptys ir tautinio naratyvo pėdsakai Žaliakalnyje

I dalis
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2020.12.24 22:00

Pasivaikščiojimas po modernistinį Kauną prasideda ne centre, kaip dažnai įprasta, o aukštutinėje miesto dalyje. Tai nestebina, nes pirmoji stotelė – Kristaus prisikėlimo bazilika – yra vienas svarbiausių tarpukario pastatų.

„Bazilika žymi architektūrinės sampratos slinktį, įvykusią net ir tokioje, palyginti, konservatyvioje institucijoje kaip bažnyčia“, – pasakojimą pradeda urbanistikos istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis. Pasak jo, vienu iš pagrindinių Kauno simbolių tapusios bazilikos kompozicija – gana tradicinė, tačiau modernizmo nuostatos atsiskleidžia per jos architektūrinę raišką ir naudotas pažangias statybines konstrukcijas.

Iš tiesų, Kauno tarpukario modernizmas – ganėtinai konservatyvus: „Urbanistiniu atžvilgiu, bene visais atvejais buvo laikomasi jau nusistovėjusių miesto vystymosi trajektorijų – centre ir prie pagrindinių arterijų namai buvo blokuojami vienas šalia kito, toliau – vyravo laisvas, sodybinis užstatymas. Jei leisdavo galimybės, svarbūs viešieji pastatai atsirasdavo akcentuotose vietose, kaip, antai, gatvių ašys. Vis tik, pati pastatų išraiška, jų vidaus išplanavimas, įranga vis modernėjo, nors radikalesnių modernizmo formų Kaune beveik ir neišvysime. Galbūt todėl šiandien to meto architektūrą taip vertiname – ji buvo organiška, evoliucionavusi, nekėlusi revoliucijų.“

Kristaus prisikėlimo bazilika buvo matoma kaip valstybės prisikėlimo analogija, teigia P. T. Laurinaitis. „Nors pirmieji projektai buvo labai ekstravagantiški, viename iš jų siūlant net biblinį Babelio bokštą primenantį spiralės formos pastatą, įgyvendinti tokioms užmačioms nebuvo lėšų ir, turbūt, techninių galimybių. Galiausiai, po visų konkursų, bažnyčia pradėta statyti 1938 m., bet jos užbaigti taip ir nebuvo spėta“, – aiškina urbanistas.

Kaip tvirtina P. T. Laurinaitis, Kristaus prisikėlimo bazilika liko pastatyta tik iš išorės, o praėjus keletui metų po karo joje įkurta radijo gamykla. „Jei bažnyčia nebūtų buvusi pastatyta visu savo ūgiu ir jau spėjusi įsirėžti į miestiečių sąmonę, įkūrinėjant gamyklą ją, galimai, būtų nugriovę. Tačiau, ko gero, numanyta, kad tai būtų sukėlę neramumų. Kauniečiai, kaip parodė vėlesni įvykiai, tuo tikrai pasižymėjo. Juoba, kad daugelis buvo paaukoję jos statybai“, – sako gidas.

Ne taip gerai žinoma detalė apie Kristaus prisikėlimo baziliką susijusi su jos požeminėmis paslaptimis. P. T. Laurinaitis tvirtina, kad bažnyčios rūsyje turėjo būti įkurtas kolumbariumas – amžino poilsio vieta svarbiausiems valstybės veikėjams. Ši idėja iš dalies buvo įgyvendinta tik atkuriant šventovę mūsų laikais – po bazilika yra laidojami jai ir miestui nusipelnę kunigai.

Žaliakalnio plėtra ir būstų krizė

Įdomi ir vieno didžiausių Kauno gyvenamųjų rajonų – Žaliakalnio istorija. P. T. Laurinaičio pasakojimas nukelia į vos nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. „Šaliai išsilaisvinus, dėl geopolitinės suirutės Kaunas 1919 m. gavo laikinosios sostinės statusą, kas lėmė prasidėjusią itin didelę gyventojų migracijos į miestą bangą. Tas demografinis šuolis sukėlė vadinamąją būstų krizę – pačioje pradžioje sąlygos buvo labai prastos – dažnai šeimos spausdavosi į vieną–du kambarius“, – aiškina gidas.

Dėl valstybę jos aušroje kamavusių finansinių nepriteklių, nesureguliuoto administracinio aparato, miesto plėtra vystėsi sunkiai. Tai, anot P. T. Laurinaičio, ir dalis paaiškinimo, kodėl miestas plėtėsi į viršų, ant kalno: „Didžioji dalis Žaliakalnio buvo vis dar neužstatytos teritorijos ir tapo potencialiais miesto plėtros klodais – dalyje jo kūrėsi darbininkija, tuo tarpu naujesnės dalys, plytinčios į rytus nuo Savanorių prospekto, tapo labiau tuo, kas buvo laikoma prestižine miesto dalimi. Tokios nuostatos miestiečių sąmonėje atsispindi dar ir šiandien.“

Kodėl nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje norėta plėsti būtent Žaliakalnį? P. T. Laurinaitis išsamiai paaiškina, kad tai susiję tiek ir ribotomis plėtros galimybėmis žemutinėje miesto dalyje, tiek nuosavybės teisėmis ir net su tuometine tautiškai angažuota valstybės kryptimi.

„Miesto centre, žemutinėje dalyje, praktiškai nebuvo laisvų sklypų, o būstų naujomis sąlygomis beaugančiam miesto gyventojų skaičiui buvo nepakankamai, kas lėmė ir nuomos kainų augimą. Su patalpų stygiumi susidurdavo ir valstybinės, municipalinės institucijos. Be to, trečiojo dešimtmečio pradžioje, nepriklausomybei esant vis dar labai trapiai, reikėjo kurti tautinės valstybės naratyvą.

Laikinojoje sostinėje didelė dalis gyventojų, rezidavusių senojoje miesto dalyje buvo tautinės mažumos, kas anuometėmis sąlygomis, aplinkui Lietuvą besiformuojant kitoms, nebūtinai draugiškai nusiteikusioms tautiniais pagrindais formuojamoms valstybėms, buvo matoma kaip nepalankus faktorius. Tad tiek natūraliai, tiek ir su oficialiu palaiminimu, miestas pradėjo plėstis į Žaliakalnį. Trečiajame dešimtmetyje čia netgi buvo planuojama kurti naująjį valstybės centrą – Žaliakalnyje siekta įkurdinti didžiąją dalį oficialių institucijų ir universitetą“, – pasakoja specialistas.

Kino teatras ir baldų fabrikas viduryje gyvenamojo rajono

Vaikštant po Žaliakalnį, galima aptikti ir kadaise kauniečius džiuginusių pramogų vietų. Nors tarpukariu dalis miesto gyventojų buvo neturtingi, tačiau pramogų šaltiniu, prieinamu daugeliui, tapo kinas. Anot P. T. Laurinaičio, visame Kaune masiškai dygo kino teatrai, buvo konkuruojama, kuris pasiūlys lankytojams geresnį garsą, interjerą ar repertuarą.

Vieno tokių kino teatrų, džiugindavusių miesto gyventojus, pastatas stovi Aušros g. „Teatras taip ir vadinosi – „Aušra“, o atvėrė duris 1939 metais. Tai buvo vienas moderniausių kino teatrų, veikusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, be to, šis darniai įsikomponavo į aplinkinį rajono kontekstą. Anuomet ypač reklamuotas jo stilizuotais tautiniais ornamentais gausiai puoštas interjeras, kurtas žymaus dailininko Rimto Kalpoko. Šiuo metu dalis kino teatro taip pat tarnauja pramogoms – čia įsikūręs skvošo klubas“, – pasakoja P. T. Laurinaitis.

Tęsdamas pasakojimą apie Žaliakalnį, P. T. Laurinaitis teigia, kad tai buvo visų pirma atviro rezidencinio užstatymo rajonas: „Ketvirtajame dešimtmetyje Kaune visos teritorijos buvo suskirstytos – kur bus industrinis, o kur – gyvenamasis rajonas. Toks skirstymas – vienas modernaus miestų planavimo atspindžių. Kadangi anuomečiai miestai pasižymėjo problemomis dėl higienos ir užterštumo, daugelyje vakarų Europos valstybių dar 19 a. pabaigoje pradėta skirti pramoninius rajonus nuo gyvenamųjų. Panašiai buvo pradėta skirstyti ir kvartalų tiplologija – pavyzdžiui, atviro bei uždaro užstatymo gyvenamuosius rajonus. Pirmojo pavyzdys ir yra Žaliakalnis, kur pastatai didžiojoje dalyje teritorijos išdėstyti sodybiniu principu, išimtimi buvo tik sklypai prie pagrindinių gatvių.“

Visai šalia buvusio „Aušros“ kino teatro stovi ir dėmesį atkreipia ryškiai raudonas pastatas. Lietuvių g. 30 esančio namo istorija – taip pat labai įdomi. Kaip teigia P. T. Laurinaitis, buvęs baldų fabriko korpusas sovietmečiu atsirado nacionalizuoto baldų fabriko teritorijoje.

„Atrodytų netikėta, nes, kaip ir minėjau, rajonai buvo suskirstyti pagal paskirtį, o čia vyravo gyvenamieji namai. Vis tik, daliai iš anksčiau veikusių fabrikų, kurie nepasižymėjo didele tarša ketvirtajame dešimtmetyje buvo leidžiama laikinai funkcionuoti, numatant juos ateityje iškelti. Sovietmečiu tie planai buvo pamiršti, o fabrikas ne tik nebuvo panaikintas, bet ir toliau veikė“, – tikina urbanistikos istorikas.

Pirmuoju 21 dešimtmečiu buvusi baldų fabriko teritorija buvo konvertuota į naują gyvenamąjį kvartalą, o senasis korpusas tapo vienu iš sėkmingų pavyzdžių, kaip besikeičiant miesto reikmėms, senus pastatus galima išnaudoti naujoms funkcijoms.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.