Įsivaizduokite keletą tūkstančių žmonių, Bolonijos miesto didžiojoje aikštėje žiūrinčių ir klausančių, kaip Liza Minelli atlieka dainą „New York, New York“ to paties pavadinimo 1977 m. sukurtame Martino Scorsese filme. Kas sėdi ant kėdžių, kas įsitaisę ant vis dar įkaitusio grindinio, kas stovi. Bolonijos sinematekos organizuojamas festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugrąžintas kinas“) dovanoja miesto gyventojams ir svečiams tokį malonumą kas vakarą!
Kartais susirenka iki dešimt tūkstančių žmonių. Šioje aikštėje vakarais galima išvysti ne tik jau gerai žinomus filmus kaip minėtasis „New York, New York“ ar Davido Lyncho „Laukinė širdis“ (Wild at Heart, 1990), bet buvo parodyti ir armėnų režisieriaus Artavazdo Peleshyano naujai restauruoti trumpametražiai dokumentiniai filmai, kuriuos pristatė italų režisierius Pietro Marcello.
Jau keturiasdešimtą kartą vykstantis archyvinio ir klasikinio kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ – puota kino mylėtojams, tyrinėtojams, kritikams ir kuratoriams. Festivalio esmė – visapusiškai pristatyti svarbius kino filmus iš skirtingų laikotarpių, geografinių koordinačių, stilių. Tai atspindi ir programos struktūra, kurios ašis trys didelės programos: „Laiko mašina“, „Erdvės mašina“ ir „Sinefilų rojus“. Kiekviena jų turi dar po kelias tradicines ar naujai pristatomas programas.
Lankantis ne pirmus metus arba tiesiog sekant kasmet šį festivalį, galima pastebėti tam tikrų dėsningumų. Dažniausiai bus retrospektyva, skirta kokiam nors mažiau atrastam ar seniai nerodytam Holivudo režisieriui, visuomet kokiai nors Holivudo žvaigždei, bene kasmet pristatomas koks nors japonų kūrėjas. Šiais metais išsamiai pristatyta aktorė Barbara Stanwyck, kuri papuošė ir festivalio plakatą. Surengta japonų režisieriaus Daisuke Ito retrospektyva. Žinoma, daug dėmesio skiriama prancūzams ir patiems italams.
Festivalio esmė – visapusiškai pristatyti svarbius kino filmus iš skirtingų laikotarpių, geografinių koordinačių, stilių.
Festivalyje sutiktas kino kuratorius iš Kopenhagos dalinosi mintimis, kad galbūt jau reikėtų truputį atšviežinti programos sudarymo principus, tačiau abu sutikome, kad ir kaip ten būtų, į šį festivalis norisi grįžti kasmet ir vis vien randi ką nors svarbaus, naujo ar tiesiog pamatai gerai žinomą filmą dideliame ekrane.
Festivalio širdimi galima laikyti programą „Atkurta ir restauruota“ („Recovered and Restored“), kurioje pristatomas ir ryškių bei gerai žinomų filmų naujos restauracijos, ir tokių, kurie buvo cenzūruoti, priverstinai permontuoti ir sutrumpinti ar tiesiog pradingę. Būtent tyrėjų ir archyvarų pastangomis didelė dalis filmų atkuriami taip, kaip jų kūrėjai anuomet sumanė. Dalies filmų juostos taip susidėvėjusios, kad jeigu nebūtų suskaitmeninti ir restauruoti, būtų prarasti visam laikui.
Šioje programoje šiais metais parodytas ir naujai restauruotas ukrainiečių režisieriaus Yurii Illienko filmas „Šaltinis ištroškusiems“ (Krynytsia Dlia Sprahlykh / A Spring for the Thirsty, 1965). Debiutinis Y. Illienko filmas iškart parodė šio kūrėjo talentą kalbėti vaizdais, simboliais, stebinti netikėtu montažu ir gebėjimu užčiuopti kintančią Ukrainos tikrovę. Būtent šis filmas laikomas poetinio Ukrainos kino manifestu, tarsi kamertonu, parodžiusiu nacionalinio kino skambesį. Y. Illienko filmą kūrė kartu su poetu Ivanu Drachu.
Deja, filmas išgąsdino tuomečius cenzorius savo novatoriška forma ir 20 metų buvo uždraustas. Su kolege norėjome šį filmą rodyti „Taip toliau“ kino klube pernai, bet dabar džiaugiuosi, kad pasirinkome kitą Y. Illienko filmą, kuris tuomet jau buvo restauruotas. „Šaltinis ištroškusiems“ vertas geriausios įmanomos projekcijos, tad džiugu, kad pagaliau toks ne tik Ukrainos kino istorijai, bet ir apskritai kino istorijai svarbus kūrinys buvo restauruotas ir žiūrovai galės deramai įvertinti jo grožį.
Panašios lemties sulaukė ir kitas neįtikėtinai gražus bei jaudinantis filmas – režisierės iš Honkongo Angie Chen „Mano vardas ne Suzi“ (My Name Ain’t Suzie, 1985). Nors tiesioginės cenzūros filmas nepatyrė, jo gamybos kompanija menkai užsiėmė filmo platinimu ir išsaugojimu. Daugelį metų jis visiškai necirkuliavo kino pasaulyje ir tik šiais metais pagaliau prikeltas naujam gyvenimui.
Režisierė jausmingai pasakojo apie filmo ištakas ir procesą. Šį filmą ją įkvėpė sukurti noras atsakyti kolonialistiniam žvilgsniui į Honkongą ir ten dirbusias „barų merginas“ 6–8 dešimtmečiais.
Dar būdama dvylikos režisierė pamatė Richardo Quine`o filmą „Suzi Wong pasaulis“ (1960), romantinę dramą, kurioje į prostitutę iš Honkongo žvelgiama iš britų vyro perspektyvos. Angie Chen po daugelio metų nutarė papasakoti tikras prostitučių istorijas iš vietinės moters perspektyvos. Filmo „Mano vardas ne Suzi“ siužetas apima keletą dešimtmečių ir seka Mari Lai žingsnius – nuo paprastos žvejų kaimo merginos iki verslininkės, kuri pradirbusi prostitute kitų baruose ir gatvėje, imasi pati organizuoti tokio tipo pasilinksminimų vietą.
Režisierė kalbėjosi su daug merginų, dirbusių tuo metu Honkonge, kai kurios buvo pakviestos filmuotis, daug tikrų istorijų įpinama į filmo siužetą. Nors filmas visiškai paprastas savo kino kalba, justi didelė meilė savo veikėjoms, nuoširdi pastanga kalbėti apie moteris, gilintis į jų perspektyvą, vargus, meilę, troškimą gyventi. „Mano vardas ne Suzi“ – vienas didžiausių atradimų šių metų festivalyje.
Kitas atradimas, ne kiek sujaudinęs, o labiausiai pralinksminęs, – čekų archyvo pristatytas Oldřicho Lipský filmas „Limonadinis Džo“ (Lemonade Joe). Vesternas-miuziklas-komedija – taip, viskas viename! Galima būtų ir daugiau etikečių jam priklijuoti, bet esmė tokia, kad visos amerikietiškų filmų žanrinės konvencijos miksuojamos su stipriu čekišku humoru. Geriečiai ir blogiečiai vienodai juokingi, šaudynių-muštynių ir meilės scenos irgi juokingos.
Norisi paminėti ir kitą programą, kuri, tiesą sakant, man ir išlieka pagrindiniu motyvu sugrįžti į „Il Cinema Ritrovato“. Tad ir šiais metais, pirmiausia, skubėjau patyrinėti, ką siūlė tradicinė tapusi programa „Cinemalibero“, kurią kuruoja Cecilia Cenciarelli. Būtent joje galima atrasti svarbių kūrinių iš tolimų kraštų arba šalių, kurių kinas nepelnytai lieka kino istorijos paraštėse.
Kuratorės C. Cenciarelli žodžiais: „Šie filmai perteikia besikeičiančius pasaulius kinematografinėmis formomis, kurios nuolat keičia jų pačių santykį su realybe.“ Tai filmai, pirmiausia siekiantys užčiuopti pokyčius, perrašyti primestas istorijas, pasipriešinti ideologiniams reikalavimams.
Labai nudžiugino pirmosios moters režisierės Graikijoje Marios Plytos filmas „Eva“ (1953 m.). Juodai balta juosta pasakoja apie meilės paieškas bei skirtingas jos išraiškos formas, apie neištikimybę ir bandymą ištverti geismą. Svarbiausia paminėti, kad pagrindinė veikėja Eva netampa kaip įprasta tiesiog dviejų vyrų kovos objektu. Ne, Eva – savarankiška veikėja, jos kintantys jausmai, pasirinkimai šiame filme lygiai tiek pat svarbūs kaip ir jos sutuoktinio ar į salą užklydusio jauno vyro.
M. Plytos filme jaučiasi feministinis žvilgsnis į santykius, o taip pat justi, kad režisierė puikiai įsilieja į modernistinio Europos kino kūrimą, kuris dar tik pradeda formuotis Italijoje ir Prancūzijoje. Dėmesiu kraštovaizdžiui ir veikėjų gestams režisierė gilinasi į egzistencinę žmonių plotmę, nepamiršdama kurti įtampos, kad žiūrovui netektų nuobodžiauti.
M. Plyta sukūrė 17 filmų, bet praktiškai liko neminima, kai kalbama apie graikų kiną. „Eva“ – pirmasis kūrėjos restauruotas filmas. Tikiuosi, kad po jo pasirodys ir kiti, o tai leis geriau pažinti dar vieną moterį kūrėją, kuri liko pakankamai neįvertinta.
Pabaigai pasidalinsiu kanadiečių režisieriaus Guy Maddino, pristačiusio festivalyje savo naujai restauruotą filmą „Atsargiai“ („Careful“) ir susitikusio su žiūrovais išsamiam pokalbiui apie jo kūrybą, pasakytais žodžiais: „Kino praeitis man buvo nuostabus pasaulis. Nors tapau jaunu suaugusiuoju 9-ajame dešimtmetyje ir suaugusiu 10-ajame, tuo metu aš beveik nežiūrėjau naujų filmų, žiūrėjau tik senus dalykus.
Yra tam tikros tekstūros ir garsai, vaidybos būdai ir konvencijos, kurie buvo seniai apleisti kino industrijos, bet aš jaučiau, kad jie mano. Tai buvo tarsi kaip įsimylėti žmogų, kurio niekas be tavęs nenori. Ir dėl to tai tampa dar gilesniu ryšiu, atsiranda lojalumas – niekas nenori tokio montažo tęstinumo, bet aš jo noriu ir jis nori manęs, tad mes būsime drauge amžinai.“
G. Maddino mintį galima pratęsti ir festivaliui „Il Cinema Ritrovato“ – tai kaip gerai suorganizuotas pasimatymas tikriems kino mylėtojams su jų meilės objektu – kinu, kuris gali būti toks įvairus, kad kiekvienas gali rasti tai, ko ieško, o gal net nežinojo, kad ieško būtent to.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
