Lietuvos bibliotekose ir archyvuose saugomi didžiuliai knygų, spaudos ir rankraščių fondai, liudijantys šalies politinės ir kultūrinės veiklos procesus. Tačiau ar juose visuomet atsiveria istorinė tiesa? Nors skaičiuojame jau ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, žinios apie cenzūros istoriją ir jos įtaką šiuolaikinei knygų leidybai aktualios tiek skaitytojams, tiek bibliotekininkams, rašoma Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pranešime žiniasklaidai.
Siekis suteikti visuomenei informacijos apie saugomų šaltinių kokybę ir patikimumą yra vienas kertinių Lietuvos nacionalinės bibliotekos veiklos tikslų.
Cenzūros šešėlis iki šiol lydi verstinę literatūrą
Verstinė grožinė knyga nuolatos patenka į skaitytojų akiratį. Kone kasdien bibliotekų lankytojai užsako užsienio autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą nesusimąstydami, koks šios knygos santykis su originaliuoju tekstu. „Privalome suprasti, kad nepaisant to, jog sovietmetis baigėsi, jo sunkiai pastebimi ženklai vis dar yra šalia mūsų“, – pabrėžė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė.
„Lietuva patyrė ne vieną okupaciją, kurią lydėjo laisvo žodžio ribojimai, taigi ir mūsų archyvuose yra dokumentų, paliestų griežtos cenzoriaus rankos. Sovietmečiu Nacionalinėje bibliotekoje taip pat veikė vadinamasis Specialaus saugojimo literatūros skyrius (Lietuvos TSR Valstybinės respublikinės bibliotekos Spec. saugojimo skyrius, dažnai vadinamas tiesiog spec. fondu), nuo visuomenės saugojęs „pavojingą tarybiniam žmogui informaciją“, – paaiškino dr. J. Budriūnienė.
Senuosiuose knygų leidimuose vis dar slypi ideologinio filtravimo žymės. Todėl, kaip teigia dr. J. Budriūnienė, „į senesnių knygų leidimų problematiką svarbu atkreipti mokytojų, edukatorių dėmesį, ypač tų, kurie sudaro rekomenduojamų knygų sąrašus“. Sykiu viena didžiausių cenzūros pasekmių tapo vis dar tiražuojami iškarpytų knygų vertimai su to paties laikotarpio lydimaisiais straipsniais.
Kartais manoma, kad cenzūra jau praeitis, bet sovietmečio cenzūros praktikos ligi šiol kelia iššūkių bibliotekininkams bei klaidina šiuolaikinius skaitytojus. Tik suprasdami jos mastą ir mokydamiesi pažinti jos pėdsakus, galime kurti atsparią skaitymo ir leidybos kultūrą.
Kaip buvo formuojamas sovietinis literatūros kanonas
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. išleista ne viena cenzūros temai nagrinėti skirta studija, tačiau verstinės literatūros cenzūrai dėmesio beveik neskirta. 2024 m. pasirodė kolektyvinė monografija „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990“. Knygos sudarytojos, Vilniaus universiteto tyrėjos prof. Nijolė Maskaliūnienė ir Ingrida Tatolytė, pakviestos į Nacionalinę biblioteką skaityti paskaitos bibliotekos specialistams išsamiai pristatė mokslininkų tyrimą ir jo aktualumą šiandienos kontekste.
Tyrėjos pabrėžia, kad cenzūra apėmė ne tik paties vertimo tekstą, bet ir leistinų ir draustinų autorių bei jų veikalų atranką. Tarp Glavlito (SSRS represinės cenzūros institucija) draustų autorių buvo George’as Orwellas, Andre Bretonas, Güntheris Grassas, Ezra Poundas ir daug kitų. Šios politikos rezultatas – atitinkamai suformuotas sovietinis verstinės grožinės literatūros kanonas. Per vertimų cenzūros tyrimus matyti, kokie kūriniai Lietuvos skaitytojų nepasiekė, kas į mūsų kultūrinį akiratį nepateko arba pateko iškreipta forma.
Prof. Nijolė Maskaliūnienė pasakojo, kad atrenkant kūrinius vertimui svarbiausias kriterijus, žinoma, buvo ideologinė pozicija – kuo aiškiau autorius deklaruodavo savo palaikymą Sovietų Sąjungai ir jos politikai, tuo lengviau ir gausiau leisti jo kūriniai. Taip pat palankiai vertinti autoriai, kuriuos cenzoriai galėjo skaitytojams pristatyti bent jau kaip pažangius kairiuosius arba JAV ir kapitalistinės visuomenės kritikus. Religinio turinio intarpai taip pat buvo negailestingai iškerpami.
Be to, pranešėja patvirtino, kad minėtame spec. fonde atsidurdavo ir politiškai neutralaus turinio knygos, jeigu „nepatikimas“ pasirodydavo kūrinio autorius. Pavyzdžiui, nemažai jau išleistų kūrinių buvo perkelta į spec. fondą po Prahos pavasario įvykių 1968 m., kai Sovietų Sąjungos tankų įvažiavimą į Čekoslovakijos sostinę pasmerkė tokie rašytojai kaip Jeanas-Paulis Sartre’as. Jo 1966 m. išleista knyga „Žodžiai“ (vertė Aldona Merkytė) iš karto atsidūrė spec. fonde, o kitas kūrinys – „Nepalaidoti mirusieji“ – išleistas tik 1986 m., kai autorius vėl buvo reabilituotas.
Cenzūros neišvengė net ir labai palankai vertinti autoriai, tokie kaip Ernestas Hemingway’us. Šis autorius iki romano „Kam skambina varpai“ (1940) pasirodymo Sovietų Sąjungoje buvo plačiai verčiamas, skaitomas ir vertinamas. Tačiau jo romanui pasiekus Maskvą knygos vertimas į rusų kalbą buvo iš karto uždraustas, nes rašytojas romane Ispanijos pilietinį karą atvaizdavo ne taip, kaip vylėsi sovietų ideologai. Romanas rusų kalba pasirodė tik 1968 m., gerokai iškarpytas – su daugiau nei 20 kupiūrų. Lietuvoje jis išleistas 1972 m. su septyniomis kupiūromis, kaip pasakojo prof. Nijolė Maskaliūnienė.
Kontrolė be parašo
Kaip pastebi tyrėjos, literatūros vertimų cenzūra buvo ne tokia griežta kaip originaliosios kūrybos, tačiau ne mažiau klastinga. Svarbu ir tai, kad su cenzūra susiję sprendimai nebuvo priimami išimtinai vienos institucijos, o buvo „patikėti“ plačiam leidyboje veikusiam specialistų tinklui.
Anot tyrėjų, cenzūra, kuri sovietmečio pradžioje buvo įsteigta tam, kad atgrasytų, sudrausmintų autorius, vertėjus ir leidėjus, ilgainiui buvo paslėpta, išsklaidyta, jos funkcija buvo perleista įvairiems leidybos lauko dalyviams, pvz., leidykloms, patiems vertėjams ar redaktoriams. Ilgainiui ji tapo nematoma, ypač vertimų cenzūra. Pasaulio literatūros kanoną, kai kurias leidybos, kalbos ir stiliaus normas priėmėme kaip savas, nekvestionuojamas, ir jos toliau funkcionuoja ir cirkuliuoja nematomos.
Būtent todėl vertimų cenzūros tyrimai šiandien mums gali padėti peržiūrėti ir įvertinti literatūros paveldą. Lygindami leidimus su originalais ir analizuodami leidybos archyvus, tyrėjai gali atsekti cenzūros pėdsakus ir padėti skaitytojams, leidėjams bei bibliotekų specialistams atpažinti tendencingus leidimus, o ilgainiui – užkirsti kelią nuolatiniam jų tiražavimui.
Kaip kurti atsparią skaitymo kultūrą
Tyrėjos taip pat pasidalino, ką kiekvienas galime padaryti, norėdami geriau suprasti cenzūros poveikį ir ugdyti kritinę žiūrą į leidinius, kuriais domimės.
„Visų pirma, turėtume domėtis savo nesena praeitimi ir ja dominti kitus – skaitytojus, jaunimą, mokytojus, tėvus. Senieji vertimai dažnai žavi turtinga, sodria lietuvių kalba, bet net ir šios knygos gali slėpti turinio ar autoriaus įvaizdžio deformaciją – jos gali būti karpytos, netekusios kokių nors motyvų, pavyzdžiui, religinių“, – teigė Ingrida Tatolytė.
Taigi imdami knygą į rankas turėtume atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
- Kas yra knygos vertėjas ir kada ji išversta?
- Ar knyga versta iš originalo kalbos, o gal iš dar vieno vertimo; taip pat – ar nurodyta, kad vertimas taisytas, o jeigu taip, tuomet kas ir kada jį taisė?
- Kas ir kaip mums knygą pristato – kas parašė įžanginį arba baigiamąjį žodį ir kaip pristato autorių ir jo kūrinį?
Tyrėjos viliasi, kad kritiškas santykis su knygų vertimais įsigalės ir švietimo įstaigose bei leidyboje, institucijose, kurios pajėgios sudaryti sąlygas naujai, laisvos šalies skaitymo kultūrai. Jos taip pat palinkėjo, kad skaitytojų žinios peržengtų sovietmečiu suformuoto literatūros kanono ribas ir kad skaitytojai atrastų literatūros vertimus iš mažesniųjų kalbų.
„Šitaip mums atsivers daug daugiau, naujo ir gal dar ne visai mums pažįstamo pasaulio. Linkiu mums nebijoti įvairių formų ir nuomonių – būtent įvairovė padeda ugdyti kritinę žiūrą“, – paskaitą baigė I. Tatolytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
