Prieš 450 metų Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene karūnuotos Onos Jogailaitės gyvenime netrūko skaudžių smūgių: atimtas palikimas, nelaiminga santuoka, apkalbos. Apie tai knygą „Nemeilė“ išleidusi rašytoja, žurnalistė Ilona Skujaitė sako, kad, nepaisant visų iššūkių, „mėlynos širdies“ karalaitė sugebėjo realizuoti save ir neprarasti gerumo.
Išmintingiausia, gražiausia ir... jokia?
Pirmasis I. Skujaitės istorinis romanas „Karo nuotaka“ apie Švedijos karalienę Kotryną Jogailaitę buvo apdovanotas literatūrine Vinco Krėvės-Mickevičiaus premija. Rašytoja pasakoja, kad, rinkdama medžiagą apie Kotryną Jogailaitę, šaltiniuose dažnai rasdavo minint Oną.
„Man labai surezonavo šių trijų jaunėlių seserų, karalių Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo dukrų, aprašymas lenkų istorikų veikaluose. Esą Sofija buvo pati išmintingiausia, Kotryna pati gražiausia, o Ona – jokia. Galvojau, kaip galima taip sakyti apie žmogų? Juolab apie garsiausios mūsų karalių šeimos moterį. Kažkokia kibirkštis įsmigo į širdį ir pradėjau tyrinėti. Supratau, kad Ona tikrai nebuvo jokia. Ji buvo dar ir kokia, nes tokį gyvenimą nugyveno“, – portalui LRT.lt sako I. Skujaitė.
Ji pastebi, kad Ona Jogailaitė gyveno ypač sudėtingu metu, kai, mirus jos broliui Žygimantui Augustui, valstybė panyra į chaosą. Iš pradžių naujuoju karaliumi išrenkamas Henrikas Valua, tačiau jis netrunka grįžti atgal į Prancūziją. Kituose rinkimuose išrenkama Ona Jogailaitė.
„Tai istorinis įvykis. Bet toks įspūdis, kad Ona buvo moteris, kurią nuolat persekiojo nelaimės. Visi vadino ją negražia, nedailia, neturinčia politinio talento. <...> Knygos anotacijoje netgi pavadinau Oną šeimos bjauriuoju ančiuku. Bet kodėl visada reikia rašyti apie gražias, viršelių istorijas? Reikia patyrinėti tamsiąją karūnos pusę. Labai gaila, kad tokios išskirtinės moters gyvenimas, atrodo, telpa į tą vieną žodį „nemeilė“, – teigia pašnekovė.
I. Skujaitė pasakoja, kad tai asmenybė, apie kurią nebuvo lengva rinkti medžiagą. Rašydama knygą, autorė gilinosi į 16 amžiaus šaltinius, amžininkų atsiminimus lenkų kalba, o kelrode žvaigžde tapo Marios Boguckos knyga „Anna Jagiellonka“ (liet. „Ona Jogailaitė“).
„Tai plonytė knygutė, bet bent jau apie Oną ir jos gyvenimą. Nes, skaitant knygas apie keturis karalius (Žygimantą Augustą, Henriką Valua, Steponą Batorą, Zigmantą Vazą), prie kurių ji gyveno, apie Oną randi tris keturis sakinius, – atskleidžia pašnekovė. – Be to, kronikas rašė vyrai. Jie palenkdavo į savo pusę: kad ji buvo pikta senmergė, boba, savanaudė, galvojanti apie pinigus.“
Supratau, kad Ona tikrai nebuvo jokia. Ji buvo dar ir kokia, nes tokį gyvenimą nugyveno.
Anot jos, išsigelbėjimu tapo seserų laiškai – Ona Jogailaitė rašydavo atvirai ir papasakodavo įvairių smulkmenų.
„Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas prieš mirtį susirado meilužę, labai panašią į Barborą Radvilaitę. Ji pagimdė vaiką. Žygimantas Augustas galvojo, kad čia jo dukra, o visas dvaras netikėjo. Ona rašo: „Visi žino, kad pas tą moterį, už aukštos užtvaros į kambarį, kur ji buvo, bet kas galėjo ateiti, o tas vaikas ten kaip šuniukas inkščia“, – pasakoja rašytoja.
Atimtas palikimas ir nelaiminga santuoka
Ona Jogailaitė laikyta viena turtingiausių nuotakų Europoje. Tačiau po brolio mirties karalaitė neteko jai skirto pasakiško palikimo. Onai Jogailaitei buvo uždrausta aplankyti mirusio brolio kūną ir pareikšti paskutinę pagarbą, o testamento vykdymas – sustabdytas.
„Žygimantas Augustas turtus užrašė seserims. Ona buvo pagrindinė vykdytoja. Bet testamento ponai sako: „Ne, neduosime tau tų pinigų, čia valstybės turtas.“ Onai net neleido aplankyti Žygimanto Augusto kūno. Tai irgi buvo skandalas ir sukrėtimas“, – sako I. Skujaitė.
Po Henriko Valua grįžimo į Prancūziją ponai karaliene išrenka Oną Jogailaitę. Tik su sąlyga, kad ji ištekės už bene dešimčia metų jaunesnio Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro, pagarsėjusio karvedžio, kadangi tuomet vyksta karas su Rusijos caru Ivanu Rūsčiuoju. Per karūnaciją 52-ejų Ona Jogailaitė verkė taip, kad išsitepė baltą vestuvinę suknelę.
„Ji verkė, nes jai liepė atsisakyti turto. Jei nori būti karaliene, turi pasirašyti, kad sutinki atsisakyti Žygimanto Augusto palikimo“, – teigia pašnekovė.
Nors Onai Jogailaitei oficialiai buvo suteiktas karaliaus titulas, Steponas Batoras su ja valdžia nesidalino.
„Niekas nežino, ką Ona galvojo. Bet yra likusių dvariškių apkalbų, kad ji tikėjosi valdyti Steponą Batorą. Ką čia, iš kažkokios Transilvanijos atlėkęs... Ji bandė, bet paskui visi labai juokėsi, kad vis dėlto jai nepavyko. Steponas Batoras iš pat pradžių parodė, kad jis – karalius. Seime ponai irgi bandė jį valdyti, tai jis pasakė: „Aš ne tvarte augintas, pakvietėte mane mušti rusų caro, tai aš ir kariausiu.“ Toks tvirtas vyras buvo“, – sako rašytoja.
Ji pasakoja, kad anuomet po pirmosios nakties jaunikis įteikdavo nuotakai dovaną. Ona Jogailaitė gavo sidabrinį padėklą su krūva auksinių pinigų ir papuošalų. Tačiau karališkosios vestuvės tęsdavosi savaitę ir į istoriją įėjo trečioji naktis.
„Ona laukė, laukė savo vyro, bet nesulaukė. Ji ėjo ieškoti į jo kambarius ir ten laukė jo, rodos, šešias valandas. Visas dvaras matė, kaip ji ieško Batoro. Nekokia pradžia“, – pažymi pašnekovė.
I. Skujaitės teigimu, 10 metų trukusioje santuokoje vyravo šalti santykiai. Nepaisant to, sulaukęs ponų pasiūlymo išsiskirti ir vesti jaunesnę moterį, galinčią suteikti palikuonių, Steponas Batoras atsisakė.
„Jis pasakė: „Ne, prieš Dievą prisiekiau ir priesaikos nelaužysiu.“ Buvo labai pamaldus, žodžio ir garbingas žmogus“, – sako rašytoja.
Tačiau, pastebi I. Skujaitė, Onai Jogailaitei vis tik turėjo skaudėti širdį. Būdama paskutiniu vaiku šeimoje, ji rūpinosi giminaičių laidotuvėmis, atminimo išsaugojimu, artimiesiems Žygimantų koplyčioje, Vavelio katedroje, pastatė įspūdingus renesansinius antkapius. Tačiau vyrą nusprendė laidoti kitoje koplyčioje.
„Lietuvos kultūroje moteris nuo seno buvo šeimos atminties saugotoja. Ona Jogailaitė savo giminėje buvo būtent ta, kuri įamžino Jogailaičių atminimą. Bet, mirus Steponui Batorui, ji nepriėmė jo į Žygimantų koplyčią. Nors, pagal katalikų papročius, turėjo šalia paguldyti. Vyras ir žmona kartu gyvenime, kartu po mirties. Tačiau Ona išgrūdo jį į kitą koplyčią kitame Vavelio katedros gale. Paminklą jam pastatė, bet visgi tai rodo, kad jos širdis buvo užgauta“, – akcentuoja rašytoja.
Realizavo save kitose srityse
Tačiau kodėl amžininkė Anglijos karalienė Elžbieta I galėjo paveldėti sostą ir valdyti viena, o Ona Jogailaitė – ne?
„Situacija skyrėsi pagal šalis. Karalienėmis vadinosi visos, bet jos turėjo skirtingas galimybes veikti politiniame gyvenime. Elžbieta I liko paskutinė Henriko VIII dukra ir jai leido paveldėti sostą. Pas mus nėra atvejų, kad sostas būtų paveldėtas [moters], kol jis dar buvo paveldimas“, – kalba I. Skujaitė.
Jos manymu, prie to, kad po incidento su Henriku Valua galiausiai išrenkama Ona Jogailaitė, galėjo prisidėti atsiradusi pagarba ir įvertinimas Mazovijos srityje.
„Prieš tai karalienė Bona labai pakėlė ūkį, ekonomiką. Ona tęsė tą patį. Mazovijoje, Varšuvoje visi kvietėsi ją. Pirkliai, kad vaikus krikštytų, ji rėmė bažnyčias, buvo mecenatė. Ją pradėjo labai gerbti, išrinko, suteikė rex titulą. Atrodo, viskas labai gražu, ji su Batoru gal valdys lygiomis teisėmis. Bet po vedybų nuo vyro priklausydavo, kiek dalinsis valdžia“, – tvirtina pašnekovė.
Visgi, anot I. Skujaitės, nors Onos Jogailaitės politinės galimybės buvo ribotos, ji realizavo save kitose srityse.
„Tuomet sostinė buvo Krokuva, bet Bona, o paskui Ona pakėlė Varšuvą iki tokio lygio, kad paskui sostinė perkelta. Ona atstatė pilis, pastatė renesanso antkapius, surinko galeriją savo ir giminės portretų, reiškėsi kaip mecenatė. Dar ji buvo labai religinga. Bažnyčios bijojo jos labiau nei vyskupo, nes ji labai daug funduodavo, padėdavo atstatyti po gaisrų. Pilna jos laiškų, kuriuose rašo: lankiausi koplyčioje, čia kunigai negražiai gieda, o mes jus fundavome, todėl nusamdykite tą ir tą, kad būtų aukštas lygis“, – teigia rašytoja.
Gyvenimas prasideda nuo 64-erių
Visgi, būdama 64-erių, Ona Jogailaitė sugebėjo padaryti reikšmingą politinį žingsnį – į Abiejų Tautų Respublikos sostą pasodino savo mirusios sesers sūnų Zigmantą Vazą.
„Kaip yra posakis, kad gyvenimas prasideda nuo 40, tai Onos Jogailaitės pavyzdys rodo, jog gyvenimas prasideda nuo 64-erių. Be to, 16 amžiuje žmonės gyveno iki 50–40 metų, o ji – iki 72-ejų. Per paskutinį dešimtmetį ji pasiekė politinius tikslus, kurių jai nepavyko pasiekti prie tų vyrų, kol dar buvo pačiame jėgų žydėjime“, – pabrėžia pašnekovė.
Karalienėmis vadinosi visos, bet jos turėjo skirtingas galimybes veikti politiniame gyvenime.
Pasak I. Skujaitės, nuo pat Kotrynos Jogailaitės bei Jono Vazos vestuvių buvo sutarta, kad jųdviejų vaikai bus auklėjami kaip katalikai ir mokomi lenkų kalbos. Planuota, kad sūnus Zigmantas Vaza, nors Švedijos sosto paveldėtojas, galėtų pretenduoti ir į senelio Žygimanto Senojo sostą.
„Mirus Steponui Batorui, Ona Jogailaitė pradeda įgyvendinti sesers planą. Ji susirašinėdavo su jos vaikais, vieni kitiems siuntinėdavo dovanėles. Tikrai gražūs tetos santykiai su sūnėnu ir dukterėčia. Save vadino mama, o juos vaikais. Taigi, Ona greitai pasiūlo Zigmantą“, – teigia pašnekovė.
Nors dalis ponų pritaria Zigmanto Vazos kandidatūrai, kiti į sostą pasiūlo Habsburgą. Kaip atskleidžia I. Skujaitė, tapti karaliumi galėjo tas, kuris pirmas spės atvykti ir užsidėti karūną.
„Vienas atlekia iš netolimos Vokietijos. Kitas plaukia per Baltijos jūrą. Čia pasireiškia Onos tikėjimas. Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga rašo, kad ji labai tikėjo, jog jos sūnėnas atvyks. Atrodo, kad ji girdėjo Dievo balsą ir niekam neleido abejoti. Ir iš tikrųjų – Zigmantas atvyksta ir tampa karaliumi. Dar įvyksta nedidelis karas su tuo vokiečiu, bet tuometis etmonas, kariuomenės vadas, [Janas] Zamoiskis apgina Zigmantą ir prasideda jo karaliavimas“, – sako rašytoja.
Ji pasakoja, kad Zigmantas Vaza ėmė karaliauti Krokuvoje, o Ona Jogailaitė liko Varšuvoje, tačiau jiedu aktyviai susirašinėjo.
„Tie laiškai labai jaukūs. Pavyzdžiui: „Sūneli, kodėl tu motinėlei laiškelio neparašei?“ Pabara, o paskui rašo: „Medžiodamas čia kažkur pametei šunį, suradome tavo karališkąjį kurtą, siunčiu dabar į Krokuvą ir dar 10 šunų pridedu.“ Pabardavo, kad esą dėmesio nekreipia, bet šiaip labai mylėjo. Zigmantui vedus ir susilaukus vaikų, juos vadino anūkėliais, siuntė dovanas“, – šypsosi I. Skujaitė.
Priešnuodis – vienaragio ragas
Be kitų apibūdinimų, kai kurie amžininkai praminė Oną Jogailaitę nuodytoja. Nors tokius teiginius pagrindžiančių faktų nėra ir, I. Skujaitės manymu, tai tik apkalbos, pašnekovė pastebi, kad anuomet visos Europos karališkuose dvaruose nuodai išties buvo labai paplitę.
„Karaliai labai bijojo nuodijimo. Oną Jogailaitę irgi vadino nuodytoja, nes, Žygimantui Augustui mirus, kadangi nenorėjo jai atiduoti turto, vyko politinė kova. Manau, kad ir dėl to ant jos daug šnekėjo, jog tokia merkantili boba. <...> Net teko skaityti, kad vyko puota ir ponas pradėjo rėkti: „Tu nori nunuodyti mane!“ Tiesiog Onai į akis buvo pasakyta. Paskui, kai išrinko Henriką Valua, irgi teko skaityti tokių atsiliepimų, kad neva ponai aiškino, jog štai ji čia vos ne Žygimantą Augustą nunuodijo, dabar tave nunuodys. Tokie pletkai sklido“, – akcentuoja I. Skujaitė.
Rašytojos teigimu, Steponas Batoras irgi bijojo būti nunuodytas. Kartu su savimi jis vežiodavosi priemonių nuo nuodų dėžutę. Pavyzdžiui, taures iš raganosio kaulo, neva neutralizuojančias nuodus.
„Tuomet tikėta, kad geriausias, stebuklingiausias priešnuodis – vienaragio ragas. Nuo visų nuodų saugojo. Visi to rago labai norėjo. Žygimanto Augusto palikime rašoma, kad jis turėjo vienaragio ragą, vieną ar du. Aišku, rinkoje dažniausiai plaukiodavo narvalo iltys. Karaliai mokėdavo milžiniškus pinigus, už kuriuos gal 10 pilių nusipirktum. Bet jie irgi nebuvo kvailiai. Buvo procedūra, kaip atskirti tikrąjį vienaragio ragą nuo narvalo“, – pasakoja I. Skujaitė.
Mėlyna širdis
I. Skujaitės manymu, jei Ona Jogailaitė būtų gyvenusi mūsų laikais, ją būtų galima palyginti su iškilia kultūros veikėja Irena Veisaite – praėjusia pragarą žemėje, bet išsaugojusia žmogiškumą. Pasak rašytojos, juodžiausius valstybės periodus išgyvenusios karalaitės širdis taip pat buvo mėlyna.
„Jei susimuši ranką ar veidą, audiniai pamėlynuoja. Manau, kad širdis, kurią mėgstame piešti raudoną, nuo tokių nuoskaudų, išdavysčių irgi pamėlynuoja ir tampa skausminga. Tačiau ta mėlyna širdis vis tiek sugeba mylėti. Nežinau, ar atleido savo priešams, bet Ona nebuvo ir tokia, kad keršytų. Ji iš purvo išeina karališkai iškelta galva, su meile artimui. Kaip I. Veisaitė – kalbanti be pykčio, nors išgyvenusi labai baisius dalykus. Man jos atrodo tokios tamsoje išlikusios švieselės, neužgesintos ir nepraradusios gerumo“, – pripažįsta pašnekovė.
Vilniaus knygų mugėje „Nemeilė“ tapo leidyklos „Alma littera“ perkamiausiu kūriniu. I. Skujaitės nuomone, tokį populiarumą galėjo lemti Lietuvos istorijos alkis ir herstory (istorijos pasakojimas, pabrėžiant moterų vaidmenį) tendencija.
„Mintinai žinome Anos Bolin, Elžbietos I, Kotrynos Mediči istorijas. Bet mūsų Jogailaičiai ir kitos dinastijos ne mažiau įdomūs. Galvojau, reikia pradėti rašyti apie savus, savo istoriją. Juolab kad mūsų valstybės istorija labai daug metų neleido gilintis į tai“, – pabrėžia pašnekovė.
„Kalbamės kovo mėnesį, atšventę Kovo 11-ąją. Labai vertinu, kad po šimtmečių turime atsivėrusį tokį galimybių langą. Nežinome, ar mums teks ginti jį, ar jis visąlaik bus atsivėręs, nes istorija rodo, kad už laisvę reikia kovoti. Bet dabar gyvenu tuo laiku, kai galiu laisvai kalbėti, gilintis į šaltinius ir pasakoti užmirštas istorijas. Ypač svarbus moterų aspektas, nes jos šimtus metų pratylėjo. Labai norėjau jas pakalbinti. Pasigilinus į šaltinius, išlenda istorijos kaip Holivudo filmai, serialai. Džiaugiuosi, kad su moterų istorijomis išlenda ir vyrų, nes ir jų nežinome“, – priduria ji.
Paklausta, apie ką planuoja rašyti toliau, I. Skujaitė nusišypso: „O kodėl neturėti Jogailaičių sagos?“
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
