„Esu paveldėjęs ir Rolando šortus, ir net bridžus, kelnes, kandis ir šiek tiek chromosomų. Galiu nujausti, kad su šitais šortais jis dar labiau sutrumpina ne patį sakinį, bet patį teksto korpusą. Jeigu ir neišnyksta rastauskiška poza, kuri ir jaučiasi kitame pasaulyje, visas išmanymas, bet atsiranda daugiau tylos sekundžių ir toje tyloje, tuštumoje besusikuriančių prasmių. Manau, kad, nors ji trumpiausia korpusu, bet viena brandžiausių jo knygų“, – Rolando Rastausko knygą „Atminties stalčiai“ pristatė Pijus Opera.
Penktadienį Vilniaus knygų mugėje įvyko R. Rastausko knygos „Atminties stalčiai. Šortai“ (išleido „Apostrofa“) pristatymas-koncertas. Leidinį pristatė rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, leidyklos „Apostrofa“ direktorė Giedrė Kadžiulytė, kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausioji redaktorė Lina Laura Švedaitė. Tuo tarpu perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir reperis Pijus Opera atliko šviesaus atminimo R. Rastausko kūrybą.
„Atminties stalčiai“ – paskutinis R. Rastausko, daugeliui žinomo kaip RoRa, sudarytas trumpųjų esė rinkinys, iliustruotas jo ir dailininko Jokūbo Jacovskio atrinktomis nuotraukomis. Dauguma tekstų, kuriuos autorius vadino šortais, nuo 2021-ųjų buvo publikuoti kultūros žurnale „Literatūra ir menas“.
G. Radvilavičiūtė sakė, kad R. Rastausko šortas – tai šiek tiek daugiau nei puslapis ir iliustracija.
„Kalbėsime apie žmogų, akimirkų medžiotoją, stabdytoją, iš principo vieno žmogaus teatrą, kurio spektaklį kiekvienas suvokdavo šiek tiek kitaip. R. Rastauskas vadino save sakinio eiliniu. Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė jį vadino sakinio neeiliniu. Aš pavadinčiau R. Rastauską sakinio pulkininku. Vien dėl to, kad jo sakinyje – tikrai visas pulkas, atrodo, nesuderinamų arba nesutelpančių į sakinį arba pastraipą dalykų. Tai ir anekdotai, ir labai smulkios gyvenimo detalės, ir laikmečio štrichai. Kartais toje pastraipoje tilpdavo net epocha“, – kalbėjo rašytoja.
Jos nuomone, tokia R. Rastausko sakinio imtis lietuvių eseistikoje, ko gero, nėra nugalėta.
„Tiek sutalpinti į puslapį reikia tam tikro mąstymo, stiliaus. Kaip žinome, R. Rastauskas išgarsėjo kaip skiltininkas, o tai irgi fenomenalu“, – pridūrė G. Radvilavičiūtė.
Savo ruožtu L. L. Švedaitė teigė, kad su R. Rastausku daugiausia kalbėdavosi apie kitus žmones arba apie didį grožį ir apie jums rūpimus klausimus. Dėl honoraro, formato, publikacijų dažnumo su R. Rastausku sutarė buvęs „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas.
„Cituoju: „Roriko ilgai spardyti nereikėjo. Įtariu, nors gal ir klystu, kad jis jau buvo pradėjęs rašyti šią knygą, nes iš pradžių šortus paduodavo labai greitai, o vėliau jau būdavo visaip. Vienaip ar kitaip, žurnalas buvo savotiškas katalizatorius šiai knygai“, – apie leidinio gimimo aplinkybes pasakojo L. L. Švedaitė.
„Prisimenu tik vieną atvejį, kai kartu su R. Rastausku ieškojome iliustracijų. Šiaip jis visada tvarkingai atsiųsdavo iliustracijų tekstą ir labai didžiuodavosi iliustracijomis. Kiek žinau, tardavosi su „Atminties stalčių“ dailininku J. Jacovskiu. Man net yra sakęs, kad šios iliustracijos – gražiausios per visą „Literatūros ir meno“ gyvenimą“, – pridūrė ji.
Kalbėdama apie santykį, redaguojant R. Rastausko tekstus, L. L. Švedaitė pažymėjo, kad jis nebuvo autorius, paranojiškai kontroliuodavęs kiekvieną redaktoriaus žingsnį.
Tuo tarpu G. Kadžiulytė sakė, kad, pradėjusi dirbti su „Atminties stalčiais“, suprato, jog pomirtinė R. Rastausko knyga turėtų būti kuo sklandesnis, natūralesnis, organiškesnis jo ankstesnių knygų tęsinys.
„Knygos darymas – visiškai skirtingas dalykas negu redaguoti pavienius tekstus, pasirodančius porcijomis. Bendradarbiaudama su RoRa, aišku, jaučiausi tvirčiau, siūlydama jam radikalius dėliones ir atrankos sprendimus, tardavomės.
Šįkart situacija buvo visiškai kita. Nusprendžiau pradinės autoriaus atrankos ir dėlionės nekeisti, nieko neišmesti ir nieko nepridėti, nekvestionuodama, kodėl tie šortai, kodėl tokia tvarka, juk net nechronologiškai, kodėl tokios iliustracijos. Vienu metu buvo mintis sudėti visus jo šortus, bet čia yra tik dalis“, – pasakojo „Apostrofos“ vadovė.
Ji pripažino, kad visgi liko dalykų, kurie bus neatsakyti: „Nebus žinoma, kaip iš tikrųjų R. Rastauskas norėjo, kad knyga atrodytų. <...> Neįprasta ir liūdna buvo nesulaukti man tokios svarbios autoriaus, laikančio knygą rankoje, reakcijos.“
Portalas LRT.lt primena, kad R. Rastauskas mirė 2024 metų rugsėjo 5 dieną, sulaukęs 69-erių metų. Rašytojas, žinomas slapyvardžiu RoRa, gimė 1954 metų spalio 13 dieną Vilniuje. 1978 metais baigė anglų filologiją Vilniaus universitete (VU). 1978–1986 metais dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dėstė VU, nuo 1986 metų dėstė Klaipėdos universitete. Nuo 2016 metų dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
1972 metais jis debiutavo pjese „Lenktynių aitvaras“. Išleido poezijos, eilėraščių, esė rinkinių, teatrinių istorijų knygą „Bermudų trikampis“ (2011), parašė scenarijų, sukūrė skaitymo performansų.
R. Rastauskas apdovanotas I. Simonaitytės literatūrine premija, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija (abi 2006), Lietuvos nacionaline premija (2010), Jotvingių premija (2015), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2015).
Apie rašytoją sukurtas televizijos filmas „Vaikštūnas RoRa“ (2006 m., režisierius Juozas Javaitis).
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
