„Jie gali pasodinti, bet negali nutildyti“, – sako iš Irano kalėjimo išėjęs, „Oskarui“ nominuotas iraniečių režisierius Jafaras Panahi, kurio slapta nufilmuoti filmai renka apdovanojimus pasaulyje.
Vėlyva popietė Paryžiuje. Policijos automobiliai stabdo eismą. Link Trokadero aikštės, nuo kurios lyg ant delno atsiveria Eifelio bokštas ir Marso laukai, juda minia. Rankose – portretai su iš šalies ištremtu ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančiu Irano monarchijos sosto įpėdiniu Reza Pahlavi.
Plevėsuoja Irano vėliavos, tačiau jų viduryje – ne raudonas pusmėnulis su kardu, o liūtas ir saulė: tokia vėliava naudota iki 1979 metų Irano islamo revoliucijos. Moteris degina ajatolos Ali Khamenei portretą, spragsi fotoaparatai. Tuomet ji dar nežinojo, kad beveik po mėnesio per bendrą JAV ir Izraelio oro ir raketų smūgį Teherane A. Khamenei žus.
Čia, Paryžiuje, degindama ajatolos portretą ji nerizikuoja gyvybe. Irane už tai vis dar gali nužudyti.
Didžiausi nuo Irano revoliucijos pradžios protestai praėjusių metų pabaigoje iššaukė žiaurius režimo vykdytojų veiksmus prieš savo žmones: žudymus, egzekucijas be proceso, luošinimus. Perpildytų morgų nuotraukos sausio pabaigoje apskriejo pasaulį – tiek, kiek pavyko jų perduoti iš šalies, kurioje fanatai mulos kontroliuoja visas susisiekimo priemones, siekdami nuslėpti savo veiksmus, sukelti baimę dėl artimųjų, neleisti organizuoti protestų.
Į gatves išėjusius žmones, pavargusius nuo režimo, ekonominio nepritekliaus, vadina teroristais, veržiasi į jų namus ir be teismo šaudo „pavojingus režimui“.
„Irano saugumo agentai mano šalyje šaudo be skrupulų. Skaičiai žuvusių iraniečių yra dešimtis kartų didesni, nei oficiali trijų tūkstančių statistika“, – prancūziškai pasakoja jauna iranietė žurnalistė. Jos rankose – JAV ir Izraelio vėliavėlės, ji tikisi, kad šių dviejų valstybių pagalba jos šalyje pavyks pakeisti teokratinę valdžią, nes blogiau būti tiesiog jau nebegali, jie turi pasinaudoti sumaištimi, kovomis dėl galios tarp politinių jėgų.
Garsus Irano režisierius Jafaras Panahi irgi tuo metu buvo Paryžiuje. Jis užsienio spaudai pristatė naujausią savo filmą „Tiesiog atsitikimas“ (2025) – įkvėptą tikrų istorijų, nutikusių kaliniams Irano kalėjime. Baustas už drąsą kalbėti, režisierius buvo porą kartų uždarytas disidentų kankinimu pagarsėjusiame Teherano Evino kalėjime ir tik po bado protesto paleistas 2023 metais.
Gruodį režisierius Irane vėl buvo „už akių“ nuteistas vieneriems metams kalėjimo, dvejiems metams jam uždrausta išvykti iš šalies už „propagandą prieš valstybę“. Tai jam – ne naujiena: nuo 2010 metų Irano teismas už tą patį buvo skyręs dvidešimties metų draudimą kurti kiną, keliauti ir duoti interviu.
Tačiau tai jo nesustabdė, jis labiau nei bet kada pasiryžęs dirbti. Režisieriaus slapta nufilmuoti filmai vis tiek keliauja po pasaulį ir pasakoja apie žmonių laisvės troškimą, drąsą už ją kovojant ir suskaldytą visuomenę, kuri trukdo ją pasiekti.
Prieš metus, atsiimdamas Kanų „Auksinę palmės šakelę“ už geriausią filmą „Tiesiog atsitikimas“, režisierius apsiverkė ir paskyrė apdovanojimą nuolat persekiojamiems kino kūrėjams Irane – ypač moterims ir aktoriams, palaikiusiems aktyvistus, kovojančius už moterų teises.
„Neklauskite režisieriaus apie tai, kas vyksta jo šalyje dėl jo paties saugumo“, – įspėja laukiančius užsienio žurnalistus asistentė.
Tačiau pats režisierius jau yra laisvas žmogus ir bausmių už tai nebijo. Jo vidinė pareiga – kalbėti.
Pavojingi režimui filmai
64 metų J. Panahi laukia prie stalo viešbučio kambaryje. Jis su patamsintais akiniais, tamsiais drabužiais, kurie jį visuomet išskiria iš minios. Šalia sėdi vertėja, jis pasirenka kalbėti gimtąja farsi kalba. Režisieriaus balsas šiek tiek virpa, jis susijaudinęs.
Ir taip, užbėga klausimui už akių, jis sugrįš į Iraną – tai vienintelė šalis, kuri yra jo ir kurioje jis gali kurti, iš kurios jis semiasi jėgų. „Ar esu kitoks, negu tie, kurie ten gyvena, kurie nusprendė pasilikti“, – sako jis.
Ypač dabar, kai vėl atsiranda vilties.
Po 20 metų režisieriui pagaliau buvo leista išvažiuoti iš Irano. Kanų festivalyje jo laukė triumfas ir garsūs palaikymo šūksniai, kurie jam priminė jo debiuto „Baltas balionėlis“ (1995) sėkmę: filmą apie mergaitę, kuri pameta pinigus pirkti žuvelei ir kuri keliauja per Teherano gatves, norėdama juos surasti. Filmas tuomet gavo „Auksinės kameros“ apdovanojimą už geriausią debiutą. Jį J. Panahi kūrė su garsiu Irano režisieriumi Abbas Kiarostamiu, kuris ne tik jam padėjo susikurti savo vardą, bet ir prijungė prie kino kalba kovojančių už laisvę bendruomenės.
„Baltas balionėlis“ yra vienintelis jo ilgametražis filmas, parodytas Irane. Galbūt todėl, kad jis pasakoja apie vaikus – tarsi vaikų laisvės tema būtų tik ta laisvės forma, kurią cenzūra leidžia vaizduoti ekrane. Kaip sako pats režisierius, problemos prasideda tuomet, kai imi kurti filmus suaugusiesiems.
Jo filmas „Ratas“ (2000) apie moterų socialinius ir teisinius iššūkius Irane buvo iškart uždraustas gimtojoje šalyje, tačiau tarptautiniu mastu įvertintas – pelnė Venecijos „Auksinį liūtą“.
Apdovanojimai įpykdė režimą ir režisierius buvo suimtas, o būsimo filmo medžiaga – konfiskuota. Ar jis dar gali gyvenime daryti ką nors kita, be kino? – klausė savęs režisierius. Gal vairuoti taksi?
Kitas garsus J. Panahi filmas „Taksi“ (2015) – dokumentinės fikcijos kūrinys, kuriame taksistą Teherane vaidina pats režisierius. Jis filmuoja keleivius slapta kamera, kartais telefonu. Taip jis ir toliau dirba kino kūrėju, pasakodamas pasauliui tikras žmonių istorijas. Filmas buvo apdovanotas Berlyno festivalio „Auksiniu lokiu“.
„Geriausi iraniečių filmai – tai pogrindiniai filmai. Ne sistema kalta, ne aplinkybės – pats turi tai daryti, jei nori“, – sako režisierius. „Kai tau neleidžia kurti, randi kitas išeitis: keli klausimus apie save, savo įpročius ir pasaulį aplink, – interviu sakė ir Irane gyvenantis režisieriaus sūnus, taip pat režisierius Panahas Panahi. – Irano režisieriai yra vieni išradingiausių pasaulyje.“
„Tiesiog atsitikimas“ – vienuoliktas J. Panahi filmas, irgi nufilmuotas slapta, be leidimo per dvidešimt aštuonias dienas, nors jo kūrimo metu draudimas režisieriui dirbti buvo panaikintas. „Negaliu kurti filmų tokių, kokių jie nori, bet kurti filmus man yra gyvenimo prasmė“, – sako režisierius.
Šiai misijai režisierius, augęs neturtingame darbininkų rajone, ištikimas nuo dešimties metų, kai pirmąsyk pateko į bibliotekos kino klubą ir pamatė kino kamerą. Trylikos jis užsidirbo savo pirmai fotokamerai „Zenith“ ir pirmą kartą pro kameros akį pažvelgė į pasaulį. Vaizdai jį pakerėjo.
Kino kritikai teigia, kad J. Panahi kino stilius primena iranietišką neorealizmą – jis poetiškas ir meniškas, o kartu pasakojantis apie tai, kas vyksta dabar, šią minutę, šiame pasaulyje. Pats režisierius sako, kad jo filmai nėra politiniai, o socialiniai: jie visada apie žmogų, jo poreikį ištrūkti iš uždaro rato, jo sunkumus.
Juose režisierius yra stebėtojas, kartais – dokumentinis metraštininkas, paverčiantis pasakojimą metafikcija. Kartu jis tarsi sąmoningai vengia aštrių kampų ir itin atvirų susidūrimų su režimu, tačiau įvardija visuomenės susiskaldymą, leidžiantį režimui egzistuoti. Jis supranta, kad visuomenės žinojimas apie režimo metodus daro juos pavojingus.
Tuo atžvilgiu jo „Tiesiog atsitikimas“ – dar mažiau užslėptas pareiškimas. Tai istorija žmogaus, kuris perėjo režimo pragarą ir nori apie tai garsiai papasakoti.
Filmas „Oskarų“ ceremonijoje atstovauja Prancūzijai, nes ši šalis koprodiusavo filmą ir jį rodė kino teatruose. Irane jis yra uždraustas. Atsižvelgiant į „Oskarų“ taisykles, vien dėl to jis negali atstovauti jo šaliai.
Juokas pro ašaras
Vahidas (akt. Vahidas Mobasseri) – buvęs kalinys. Jo garaže iš mašinos išlipa vyras su kojos protezu, kurio girgždėjimas Vahidui pažadina siaubingus prisiminimus – taip girgždėjo jį žiauriai tardžiusio žmogaus koja. Vahidas niekada nematė jo veido – veidus kaliniams užriša, todėl jis dvejoja. Tada sugalvoja keršto planą, bet atpažinti kankintoją turi padėti ir kiti buvę kaliniai: vestuvių fotografė Šiva (akt. Mariam Afshari), būsima nuotaka Goli (akt. Hadis Pakbaten), jaunikis (akt. Mahidas Panahi) ir pažįstamas Hamidas (akt. Mohamadas Ali Elyasmehras).
„Arba jie, arbe mes“, – šaukia karštakošis Hamidas. Kare kaip kare. Jis nori žudyti, keršyti, bet kiti svarsto – ar pyktis, neapykanta nepavers jų tokiais pačiais, kaip jų priešai. Iš skirtingų socialinių grupių, sujungti bendros traumos, įsprausti į baltąjį Vahido autobusiuką šie žmonės apimti savų dvejonių, savojo skausmo, bet turi kartu išspręsti dilemą: kerštas ar pasigailėjimas.
Apdovanojimai įpykdė režimą ir režisierius buvo suimtas, o būsimo filmo medžiaga – konfiskuota.
„Vyro su protezo koja, arba Pegleg, Vienakojo, kaip sako filmo veikėjai, personažas gimė iš patirties: per tardymą kalėjime visada užriša akis, – sako režisierius. – Jie nusuka tave į sieną, užduoda klausimus, o tu girdi tik garsus ir po kurio laiko pradedi galvoti ne tik apie atsakymus, bet ir apie žmogų, kuris užduoda klausimus, apie jo balsą, ar tu atpažintum jį gatvėje, pradedi jį įsivaizduoti.“
Bendra trauminė patirtis su rašytoju ir politiniu aktyvistu Mehdi Mahmoudianu, kalėjusiu tuo pačiu metu kaip ir režisierius, buvo pradinis filmo taškas. Beje, rašytojas neseniai vėl buvo suimtas už tai, kad kartu su kitais garsiais kultūros žmonėmis, tarp kurių ir J. Panahi, pasirašė peticiją prieš Irano aukščiausiąjį lyderį ir susidorojimą su protestuotojais, bet buvo paleistas po septyniolikos dienų. „Oskarui“ jis kartu su režisieriumi nominuotas už geriausią originalų scenarijų.
Pasakodamas paprastą nutikimą, režisierius parodo pasaulį, kuriame ant kiekvieno kampo reikia ką nors papirkti ir kuriame kiekvienas kovoja už save. Filmą jaučiame kone fiziškai – jo jautrumą, absurdiškumą. Įtampa kyla sulig kiekviena scena, ji neišsisklaido net pabaigoje.
Kaip sako J. Panahi: „Mes, iraniečiai, tokie: kenčiame, verkiame, bet kartu ir juokiamės, pokštaujame pro ašaras – ir tai yra labai tikra. Mano filmai todėl ir yra socialiniai, kad neskirstau herojų į gerus ar blogus, su mumis ar prieš mus. Aš nesmerkiu – klausiu, dvejoju apie pačią visuomenę, apie aplinkybes, kuriose atsiduria herojai, apie sistemą, kuri supriešina net draugus ar verčia abejoti tuo, ką jie išgyveno ir kaip turėtų veikti kartu. Istorijas norėjau papasakoti taip, kaip jos iš tiesų nutiko.“
Režisierius puikiai žinojo, kad toks jo scenarijus nebus patvirtintas Islamo kultūros ir vadovavimo ministerijos. Klausydama, prisimenu lietuviams gerai pažįstamus pasakojimus apie sovietų režimo cenzūrą: išdarkę scenarijus, jie juos gražindavo su palankiomis režimui idėjomis, o tuomet kūrinys jau jiems nebepriklausydavo.
J. Panahi subūrė nedidelę patikimų žmonių grupę – techninius darbuotojus ir aktorius. Iš pradžių filmavo vietose, kur nėra žmonių: namuose, knygyne, už miesto ribų – dykynėse ir apleistose stovėjimo aikštelėse. Moterys aktorės jo filme nedėvi hidžabo, o tai jau savaime yra įtartina, kartais pavojinga, nes tai reiškia, kad pritari protestams.
Miesto scenos buvo filmuojamos pačios paskutinės. Teko išeiti į gatvę ir filmuoti dienos metu. Pavojingiausia akimirka – kai praeiviai gatvėje pamato kamerą, sako J. Panahi, nes tuomet gali būti užpultas ar suimtas.
„Mes apdairiai saugojome net kelias jau nufilmuotos medžiagos kopijas skirtingose vietose“, – pasakoja režisierius.
Tačiau vakare, kai turėjo būti nufilmuota paskutinė scena, jam paskambino filmavimo grupės narys ir pranešė, kad juos sulaikė. „Manėme, kad tai tiesiog moralinės policijos patikra, jie paprašys dokumentų, bet ten buvo apie penkiolika agentų be uniformų. Paslėpėme techniką, bet pokalbis su jais truko apie keturias valandas ir kitą dieną jiems uždraudė su manimi dirbti“, – prisimena režisierius.
Po mėnesio, režisierius ryžosi su dar mažesne grupe pabaigti filmą ir slapta nufilmavo kadrus, kurių trūko. Darbas buvo baigtas, o medžiaga iškeliavo į Prancūziją.
„Tuomet, kai kūriau filmą, dar buvo vilties, kad nebus didesnės prievartos, kad nereikia pasiduoti. Šiandien nebežinau, kaip žmonės gali pagyti, atsigauti po šitiek smurto, brutalumo, kaip jie galės tai ištrinti iš atminties“, – niūriai sako režisierius.
Jis prisiminė praėjusių metų birželį vykusį vadinamąjį dvylikos dienų Irano karą su Izraeliu: „Izraelio paleista balistinė raketa pataikė į Evino kalėjimą, į ketvirtąjį skyrių, kuriame ir aš esu kalėjęs. Kai kaliniai ruošėsi bėgti, jie pamatė, kad raketa pataikė ir į 209-ąją kamerą, kur įsikūrę tardytojai. Užvirtusios sienos žmones prispaudė, o kaliniai puolė juos gelbėti. Bet taip buvo tada. Nesu tikras, kad dabar būtų taip pat. Bet viltis yra, ji visada yra.“
Pasakodamas paprastą nutikimą, režisierius parodo pasaulį, kuriame ant kiekvieno kampo reikia ką nors papirkti ir kuriame kiekvienas kovoja už save.
Praėjusių metų gruodį, kai J. Panahi Niujorke atsiėmė nepriklausomo kino „Gotham Awards“ apdovanojimus už geriausią režisūrą, originalų scenarijų ir tarptautinį filmą, režisierius juos skyrė „kino kūrėjams, kurie tyliai tęsia filmavimą be jokio palaikymo ir kartais rizikuoja viskuo, ką turi, vedami vien tik tikėjimo tiesa ir žmogiškumu.“
Ar ji – tiesa – dar egzistuoja pasaulyje, kuriame stinga tiesaus, humaniško veiksmo, ir ne tik tame pragare, kuriame kapstosi ir režisieriaus filmo herojai?
Tačiau yra tai, kas skausmingai akivaizdu, tikra, apie ką mums pasakoja ir J. Panahi – tai bendra realybė.
Ji pati savaime jau yra nedidelis, bet stebuklas.
Filmas „Tiesiog atsitikimas“ bus rodomas per Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“, kovo 9–22 d.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
