Paskambino Oskaras Koršunovas. Sako, Mindaugai, esi man skolingas, pameni, per paskutinį mūsų interviu išsinarinau petį – jis iki šiol nesugijo. Kviečia į „Laukinės anties“ aptarimą Jaunimo teatre, kad išpirkčiau kaltę, teiraujasi: „Gal norėtum apie tai parašyti?“
Paprašė ir pradingo, nepasirodė ir per aptarimą. Žinau, nes mačiau jo pradžią (cituoju „Baimę ir neapykantą Las Vegase“). Nieko nuostabaus, premjera įvyko dar spalį, spektaklis gyvena savarankiškai ir labai sėkmingai, o žmonės šiais laikais daug keliauja. Galbūt ir Oskaras išvažiavo kur nors į planuotą užsienį, į kokią „vidinę mongoliją“.
Taip pat skaitykite
Žiūriu Henriko Ibseno „Laukinę antį“ ir vis laukiu, kada prasidės tas senas geras Koršunovas. Kaip ne, taip ne. Klasikinis klasikinio teatro spektaklis. Žiūriu toliau ir vieną akimirką, galbūt nuostabios aktorių vaidybos pagautas, suvokiu – tas „senas geras“ spektaklyje yra: ir humoras, ir ironija, ir subtili pjesės interpretacija, ir kitų režisierių citatos. Ir ta ypatinga vaidyba, išmėginta trilogijoje („Hamletas“, „Dugne“, „Žuvėdra“), kai aktorius tarsi išsineria iš vaidmens ir lieka savimi, pjesės žodžiais prabyla apie save.
O aktoriai išties puikūs – Valentinas Novopolskis, Vytautas Anužis, Aušra Pukelytė, Aldona Bendoriūtė, Andrius Bialobžeskis, Valerijus Jevsejevas... Ką jau kalbėti apie Donatą Želvį – Gregersą Verlę, tipišką šių dienų hipsterį, ir naiviąją Ingą Juškevičiūtę – Hedvigą. Neprilygstami! Ir net visiškai epizodinis Sergejaus Ivanovo Molvikas – ir tas mažytis šedevras. Pamaniau, matau Šarūną Sauką, grįžusį iš pasivaikščiojimo su Zemkausku.
Ką jos padarė
Gana manęs, tegul kalba spektaklio aptarimo dalyviai. Štai kultūrologas, literatūros istorikas Darius Kuolys, „trečiojo veiksmo“ režisierius („Laukinė antis“ dviejų veiksmų), jau kelintą kartą žiūrėdamas spektaklį sako pasijutęs tarsi jaunystės laikais, kai gyvenimas buvo netikras, imituojamas, apgaulingas, o tikrasis vyko Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus teatre.
„Ten buvo rimtai svarstomi tikri, žmonėms rūpintys gyvenimo klausimai. Oskaro „Laukinė antis“ man sukėlė tokį patį įspūdį“, – teigė D. Kuolys ir pateikė istorinį pjesės kontekstą.
Ją Ibsenas parašęs 1884 metais, tada jau buvo pasirodę Fiodoro Dostojevskio „Demonai“ ir „Broliai Karamazovai“, Friedrichas Nietzsche rašė „Taip kalbėjo Zaratustra“, o galingos ideologijos – marksizmas, nacionalizmas – užkariavo europiečių širdis.
Ideologijos ir didelės idėjos veržėsi į namus, šeimas, gyvenimus. Ibseno pjesė kalba kaip tik apie tai, ar pavyks nuo šių didelių idėjų, kurios atsiduria ir menkystų rankose, apsaugoti paprastų žmonių gyvenimus.
„Ideologijos ir didelės idėjos veržėsi į namus, šeimas, gyvenimus. Ibseno pjesė kalba kaip tik apie tai, ar pavyks nuo šių didelių idėjų, kurios atsiduria ir menkystų rankose, apsaugoti paprastų žmonių gyvenimus. Ar tie gyvenimai išliks žmoniški, įmanomi nugyventi, ištveriami? Puikus aktorių ansamblis tas idėjas kelia, dėl to spektaklis tampa toks aktualus – juk matėme, ką tos idėjos padarė 20 amžiuje“, – pabrėžė Kuolys.
Anot jo, Ibseno tekstas itin atviras interpretacijoms ir kaip kiekvienas tikras meno kūrinys – polifoninis, gausus metaforų: ir aklumas, ir palėpė, ir didysis išradimas, ir fotografija. „Turėkime omenyje, kad tada fotografija buvo moderniausias menas. Tad svarbu ne tik psichologinis pjesės audinys, bet ir simboliai“, – teigė kultūrologas.
„Laukinė antis“ – visiems!
Teatrologei Daivai Šabasevičienei malonu matyti, kad „Laukinė antis“ sukurta ne elitinei publikai, teatro grietinėlei, o visiems žmonėms. Tai atskleidžia ir „kasa“ – bilietai į spektaklį išperkami akimirksniu.
„Ir sukurtas jis pagal autorių – dabar Lietuvos teatre retai taip nutinka. Matome klasikinį, žanriniu požiūriu labai įvairų kūrinį: atpažįstame ir tragikomedijos, ir simbolizmo, ir realizmo bruožus. Matome net kelias vidines dramas, dėl to įsitraukę sekame veiksmą“, – teigė teatrologė. Jai tai geriausias psichologinio teatro pavyzdys šiandienos lietuvių teatre.
Šiandien retai prisimenama, tačiau Oskaras Koršunovas gimtojoje Ibseno Norvegijoje yra sukūręs bene 6 spektaklius, šiuo, Jaunimo teatre, jis tarsi nesąmoningai išsako savo meilę tai šaliai.
„Laukinė antis“ sukurta ne elitinei publikai, teatro grietinėlei, o visiems žmonėms.
„Jam pavyko norvegiškas, neskubus ir labai gilus scenos kūrinys, nežinau, ar patiems norvegams pavyktų tokį pastatyti. Režisierius atsisakė savo režisūrinės manieros ir pirmiausia surežisavo patį Ibseną. Atsiskleidė didžioji kultūra – man tai labai brangu“, – sakė Šabasevičienė. Ji gyrė spektaklio aktorių ansamblį, Gregerso ir Hedvigos vaidmenų atlikėjus.
Teatrologė Goda Dapšytė po „Laukinės anties“ peržiūros teigė užčiuopusi tolimą spektaklio dialogą su Jono Vaitkaus „Patriotais“ (2008), ten skambėjusiomis temomis – nors žanrai ir skiriasi. Anot jos, tėvo ir sūnaus santykių drama sieja spektaklį su Koršunovo „Oidipu karaliumi“ (2002), o šiuolaikinių realijų kontekstas – su „Tartiufu“ (2017).
„Jame buvo galima matyti nacionalinių ar geopolitinių aktualijų veidrodį. „Laukinėje antyje“ taip pat atsiskleidžia šiuolaikinių manipuliacijų tema – vieni klausimai visuomenę gelbsti, kiti skaldo. Spektaklis atsakymų nepateikia, tačiau atlieka teatro funkciją – skatina susimąstyti ir ieškoti jų patiems“, – sakė G. Dapšytė.
Nori būti išganytu
Režisierius Gytis Padegimas, Auksinius scenos kryžius skiriančios Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisijos pirmininkas, teigė spektakliu nenusivylęs, matęs jį du kartus, trečią, prisipažino, gal neisiąs. Galima suprasti – komisijos nariams per pastaruosius trejus metus teko peržiūrėti daugiau kaip 300 spektaklių.
„Oskaras Koršunovas metų metus deklaravo, kad keitė mūsų teatro veidą, padarė daug novatoriškų atradimų. Vis dėlto susidomėjo tuo, kas jam nauja, kas jam yra eksperimentas, – stato klasikinio modelio spektaklį, grindžiamą ištikimybe autoriui ir vidiniu personažų gyvenimu. Lietuvoje, viešajame diskurse, apie dvasinį žmonių gyvenimą beveik nekalbama. Man atrodo, „Laukinė antis“ šią tuštumą užpildo“, – svarstė režisierius.
Spektaklis atsakymų nepateikia, tačiau atlieka teatro funkciją – skatina susimąstyti ir ieškoti jų patiems.
Anot jo, per spektaklį teatras kalba iš savo ištakų. „Jonas Paulius II – beje, buvęs dramaturgas ir aktorius – sakė, kad menas net ir labiausiai šventvagiškomis išraiškomis turi tą pačią šaknį kaip ir religija: tai žmogaus šauksmas būti išganytam. Spektaklis užpildo ir šią nišą“, – įsitikinęs Padegimas.
Jalmaras silpnavalis
Teatrologę Audronę Girdzijauskaitę nepaprastai pradžiugino šiandienos scenoje atsiradęs Ibseno veikalas. „Matome, kad klasika vis dėlto reikalinga. Klasikos kūriniu apie nūdieną galima pasakyti labai daug“, – padarė išvadą ji.
Teatrologė priminė, kad Ibseną lietuvių teatras inscenizavo kone nuo 20 amžiaus pradžios. Tiesa, nemokėjo perteikti psichologinės vaidybos, rėmėsi karštomis emocijomis, aukštais balsais. „Vis dėlto imtasi pačių sudėtingiausių Ibseno veikalų“, – teigė A. Girdzijauskaitė.
Vėliau norvegą statė ir Borisas Dauguvietis, ir Juozas Monkevičius, ir Romualdas Juknevičius, jo „Norai“ idealiai tiko aktorė Monika Mironaitė. „Kokius Ibseno vaidmenis mūsų aktoriai bevaidino, mačiusieji nė vieno nepamiršo“, – pabrėžė teatrologė.
Iš inercijos, žavėdamasi vaidyba ir aktorių susitelkimu, O. Koršunovo „Laukinę antį“ buvo pergyrusi. Anot jos, Ibsenas reikalauja nepaprastai didelio susitelkimo. Valentinui Novopolskiui, jos manymu, pavyko suvaidinti tai, ką suvaidinti nepaprastai sunku: Jalmarą silpnavalį. Mačiusi režisierių, kurie šiam personažui suteikdavo vilties tapti žmogumi. „Tačiau jis neturi ateities, nes neturi tvirto būdo, kuris jam leistų gyventi. Novopolskio traktuotė labiau pavykusi, „arčiau kūno“, – teigė A. Girdzijauskaitė.
Trys susitikimai
Valstybinio jaunimo teatro vadovas teatrologas Audronis Liuga minėjo tris O. Koršunovo spektaklius, tris jųdviejų kūrybinius rendez-vous, kurie peržengė teatro ribas ir dėl keliamų klausimų tapo visuomeniniais reiškiniais. Tai Marko Ravenhillo „Shopping and f***ing“ (1999), Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (2012) ir „Laukinė antis“ (2025).
„Drįsčiau teigti, kad Ibsenas, rašydamas šią pjesę, galvojo apie Evangelijos eilutę „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Šiandien tai vienas kertinių klausimų, kai kalbame apie tiesą, kuri gali skaldyti žmones ir pasaulį, taip pat gali juos konsoliduoti. Tačiau Ibseno Gregersas ateina su fraze „Tiesa padarys jus laisvus“ – o tai jau kita interpretacija. Ir ta jo tiesa sugriauna žmonių gyvenimus“, – teigė Liuga. Anot jo, dramaturgas neužima vienos pozicijos, lygiai taip elgiasi ir spektaklio kūrėjai.
Tris minėtus spektaklius, pasak teatrologo, taip pat sieja didelė Koršunovo kūrybos vertybė – juokas. „Žinome, kad lietuvių teatras yra labai rimtas. Oskaro teatre juokas kyla ne iš situacijos komiškumo, o kai žmogaus silpnybėse atpažįstame save – tas juokas išlaisvina, atpalaiduoja ir padeda suvokti šį tą daugiau, nei mėgintų teigti spektaklio statytojai. Būtent to juoko dėka finale, kaip tikroje klasikinėje tragedijoje, ta tragedija ir įvyksta“, – kalbėjo A. Liuga.
Didžiosios epochos pabaiga
Teatro kritikas Julijus Lozoraitis „Laukinę antį“ pavadino nepaprastai svarbiu teatro ir kultūros įvykiu. Sakė, nėra tokios knygos, kurią perskaičius nereikėtų skaityti kitų, viskas joje būtų parašyta. O teatras toks buvo!
„Buvo tas didysis, stambių formų, epinis, psichologinis, režisūrinis teatras. Tai plejadai, ištisai kultūrai priklausė Nekrošius, Rimas Tuminas ir daugelis kitų. To teatro nebėra. Į jį žmonės eidavo reikalaudami, kad jis jiems pasakotų apie gyvenimą ir mirtį, Tėvynę ir meilę, Kosmosą ir Žemę – apie viską. Ir jis jiems pasakodavo. Dabar tas teatras yra miręs, kaip bet kuri civilizacijos apraiška. Prasidėjo nuo Juozo Miltinio, o baigėsi mūsų akyse“, – pabrėžė Lozoraitis, matyt, turėdamas omenyje „Laukinę antį“.
Dažnai ginčijamasi, kas svarbiau – režisierius ar aktoriai. Lozoraitis tai susieja: režisūrinio teatro viršūnė yra aktorinė vaidyba. „Režisūriniame teatre aktorių vaidmenys yra kolektyvinio, o ne individualaus darbo rezultatas. Svarbu, ar režisieriui pavyko suburti aktorių ansamblį. Jūs esate fantastiški, geresni už di Caprio ir visus kitus!“ – kreipėsi J. Lozoraitis į spektaklio aptarimą stebėjusius „Laukinės anties“ aktorius.
Jūs esate fantastiški, geresni už di Caprio ir visus kitus!
Išdegintos chimeros
Filosofas Gintautas Mažeikis atkreipė dėmesį, kad, ruošdamasis statyti „Laukinę antį“, režisierius aptikęs didelį skirtumą tarp tiesos ir teisingumo. Mėgino keletą kartų tą skirtumą filosofui išaiškinti.
Anot G. Mažeikio, dar nuo Immanuelio Kanto laikų tiesa buvo priskiriama gamtamoksliui, kitaip – matematinei gamtotyrai. Tiesa vadinta tai, ką apčiuopia, apmąsto grynasis protas.
„Jau tada Kantas suprato, kad kai kalbama apie plačias teorijas, antinomijas – pasaulis baigtinis ar begalinis, laisvė yra ar jos nėra – susiduriama su tiesos įrodymo sunkumais“, – teigė filosofas.
Vėliau Kantas kalbėjo apie teisingumą, moralę ir atrado, kad iš to, jog žinai faktus ir apie juos kalbi, nekyla nei gėris, nei blogis. „Ši tiesos ir teisingumo, fakto ir vertybės, mokslo ir tikėjimo susidūrimo drama sukrėtė žmoniją. Paaiškėjo, kad didieji idealai nebūtinai gelbsti, bet ir veda žmoniją į mirtį, sukelia nelaimes, išskiria žmones“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Šią temą savitai apsvarstė Sorenas Kierkegaardas, Nietzsche, Dostojevskis.
Visi gyvename su proto chimeromis. Tik vieni mokame su jomis gyventi, kiti – ne.
Pasak profesoriaus, tiesą ir teisingumą gali pajungti skonis arba saikas, t. y. supratimas, ką ir kiek gali sakyti, kad nesugriautum žmogaus orumo, nesunaikintum jo tikėjimo. „Laukinės anties“ herojus, anot jo, tikisi stebuklo, kad atskleidus faktus žmonės pasidarys dori.
Anot filosofo, yra ir dar vienas dalykas, kurį apčiuopia Ibsenas ir Koršunovas: ne tik dora nepriklauso tiesos sferai, bet ir tie pasakojimai, moraliniai estetiniai pavidalai, kurie lydi žmones.
„Kantas daug kalbėjo apie proto chimeras – vaizdingus, bet nerealius pavidalus, kuriais „aprengiame“ savo orumą, narsą, viltis ir meilę. Visi gyvename su proto chimeromis. Tik vieni mokame su jomis gyventi, kiti – ne. „Laukinėje antyje“ matome, kad galima buvo su chimeromis sugyventi, bet ne – prisireikė jas išdeginti iš galvų. Ir kas po to liko – viliojimas patikėti, kad fakto tiesa išgelbės, ir beprotiškas gundymas pasiaukoti dėl faktinės tiesos“, – teigė Mažeikis.
Anot jo, aukojimusi dėl idealo dažnai mėgsta manipuliuoti politikai. „Vardan idealo jau ne paauglė kviečiama aukotis, o visi žmonės. Tačiau joks idealas nėra užtikrintas – kiekvienam reikia spręsti pačiam; turi būti pats laisvas ir išmokti gyventi su savo chimeromis. Jei neišmoksi, nieko gero nebus. Į tas chimeras galima pasižiūrėti ir ciniškai, ir ironiškai, ir su tikėjimu bei kritika. Tai iš tiesų labai aktualu, nes totalitarinės arba autoritarinės šalys pirmiausia manipuliuoja idealais. Vardan jų žmonės siunčiami į mirtį. Tai didelė problema, kurios negalima greitai išspręsti, nes skubotas sprendimas pats savaime būna klaida“, – kalbėjo filosofas.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
