Žemaičių Kalvarija iki 1639 metų vadinosi Gardais. Tuo metu tai buvo nedidelis miestelis, kuriame vyko turgūs, gyveno amatininkai. Dar anksčiau, sprendžiant pagal archeologinių kasinėjimų radinius, čia buvo turtinga ir gana didelė kuršių gyvenvietė su medine pilimi ir alkaviete.
Miestelis pirmą kartą raštiškai minimas 1253 metais kaip kuršių gyvenvietė. Manoma, kad iki šių dienų yra išlikęs painus to laikmečio gatvelių, prisitaikiusių prie vietovės reljefo, tinklas.
1637 metais šiame kalvotame Varduvos upelio slėnyje įsikūrusiame miestelyje Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius sumanė įrengti Kryžiaus kelio stotis, gana tiksliai atkartojančias Kalvarijos Jeruzalėje įvykių vietų atstumus. Tai buvo pirmasis toks Kristaus kančios kelias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, trečiasis Abiejų Tautų Respublikoje.
Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias yra pats ilgiausias – jis tęsiasi apie septynis kilometrus.
Lenkijos Karalystėje tuo metu jau buvo įrengta Kalvarija Zebžydovoje ir neseniai pradėta įrengti Pakoscėje. Jurgis Tiškevičius, kadangi studijavo Krokuvoje, buvo lankęsis tuo metu įrengiamoje Žebžydovos Kalvarijoje. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias yra pats ilgiausias – jis tęsiasi apie septynis kilometrus. Darbai buvo įgyvendinti per porą metų: po koplytėlėmis ir takeliais pabarstyta iš Jeruzalės atvežta žemė, Pagardenio upelis pervadintas Cedronu, pakviesti dominikonai ir nuo to laiko miestelis tapo bei iki šiol yra vienas svarbiausių piligrimų traukos centrų Lietuvoje.
Tuo metu buvo pastatyta Marijai skirta medinė bažnyčia, medinis vienuolynas, 19 kalvose ir pakelėse stovinčių koplytėlių su 20 Kryžiaus kelio stočių. Taip pat 1644 metais dominikonų vienuoliai miestelyje atidarė mokyklą, kuri 19 amžiaus pradžioje buvo pertvarkyta į gimnaziją. Šioje gimnazijoje mokėsi Motiejus Valančius, Simonas Daukantas ir daug kitų šviesių asmenybių. Praėjus keleriems metams po 1831 metų sukilimo, caro valdžia mokyklą uždarė.
Dabartinė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia yra ketvirtoji – jos statybos vyko sudėtingu Lietuvos istorijos laikotarpiu, nuo 1781 iki 1824 metų. Bažnyčios pagrindiniame altoriuje esantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, tapytas 17 amžiaus pradžioje, dominikonų vienuolio buvo atvežtas iš Romos ir garsėja stebuklais. Prieš tai šis paveikslas buvo antrosios ir trečiosios medinių bažnyčių altoriuose. 1896 metais bažnyčia stipriai nukentėjo per gaisrą – sudegė biblioteka ir bažnyčios archyvai, tačiau paveikslas stebuklingai išliko. Bažnyčia netrukus suremontuota, kartu remontuotos ir Kryžiaus kelio stočių koplytėlės – dalis jų buvo naujai perstatytos ir dekoruotos.
1896 metais bažnyčia stipriai nukentėjo per gaisrą – sudegė biblioteka ir bažnyčios archyvai, tačiau paveikslas stebuklingai išliko.
Nuo 17 amžiaus vidurio Žemaičių Kalvarija tapo svarbiu religiniu centru ir nuo tada iki šiol liepos pradžioje čia vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Atlaidai trunka 12 dienų, jų metu lėtai einama Kryžiaus keliu. Tik šiai vietai būdingas reiškinys yra Kalnų giedojimas – einant Kryžiaus keliu monotoniškai, žemaitiškai giedamos giesmės. Ši tradicija nepertraukiamai tęsiasi nuo 17 amžiaus vidurio, ji nebuvo nutrūkusi ir sovietmečiu.
Sovietinės okupacijos metais buvo daug bandymų stabdyti šią tradiciją: pakeistas miestelio pavadinimas į Varduvą, bandyta naikinti Kryžiaus kelio koplytėles, ne kartą mėginta drausti pačius atlaidus, riboti atvykstančių žmonių srautus ir Kalnų vaikščiojimą, tačiau nesėkmingai – į atlaidus vis tiek susirinkdavo minios maldininkų. Sąjūdžio laikais miesteliui buvo grąžintas senasis pavadinimas, o popiežius Jonas Paulius II Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą.
Tik šiai vietai būdingas reiškinys yra Kalnų giedojimas – einant Kryžiaus keliu monotoniškai, žemaitiškai giedamos giesmės. Ši tradicija nepertraukiamai tęsiasi nuo 17 amžiaus vidurio, ji nebuvo nutrūkusi ir sovietmečiu.
Koplytėlės, kurios kraštovaizdyje atrodo kaip ryškūs kraštovaizdžio akcentai, šiuo metu visos iki galo restauruotos. Į vidų galima patekti tik keliose, į likusias belieka bandyti žvilgtelėti pro rakto skylutę arba atvykti per atlaidus. Šiandien tai nedidelis, bet tvarkingas, santūria ramybe spindintis miestelis su gausybe religinių objektų.
Miestelyje veikia vieno ryškiausių tarpukario poetų – Vytauto Mačernio – muziejus. Poetas gimė netoliese esančiame Šarnelės kaime, čia parašė daugumą savo eilėraščių, o paskutinėmis karo dienomis, būdamas vos 23 metų, žuvo Žemaičių Kalvarijoje nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros. 1987 metais poeto Eugenijaus Matuzevičiaus įkurtame muziejuje galima pamatyti Vytauto Mačernio asmeninius daiktus, rankraščius, poezijos knygas. Poeto kapas yra netoliese esančioje Šarnelėje, ant piliakalnio.
Daugiau kelionių po Lietuvą – čia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
