Frankas Herbertas – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, šešių „Kopos“ knygų cikle sukūręs kvapą gniaužiantį pasakojimą apie atšiaurią Arakio planetą, visatos gyvybę palaikantį prieskonį melanžą, Polą Atreidą ir jo palikuonius, maištinguosius fremenus ir paslaptingąsias bene geserites. Ištikimi rašytojo talento gerbėjai ir „Kopos“ pasaulio tyrinėtojai ieško F. Herberto tekstuose įvairių užslėptų prasmių.
Kokios prasmės atsiveria prieš 21 a. skaitytojo akis? Kodėl Davidas Lynchas nusivylė savąja F. Herberto tekstų ekranizacija ir kas (ne)pavyko Denis Villeneuve'ui? Į šiuos klausimus atsakymų ieško LRT KLASIKOS laidos „Homo cultus. Istoriko teritorija“ svečiai: knygų vertėjas į lietuvių kalbą Matas Geležauskas ir kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis.
– F. Herbertas sukūrė ne tik įstabų, nuolat kintantį ir stebinantį pasakojimą. Savo užsispyrimu, vaizduote, erudicija jis sukūrė ištisą Arakio planetą, išsamiai aprašydamas daugybę detalių: klimatą, geografiją, istoriją, kasdienybės kultūrą, etnografiją, kostiumus. Matai, su kokiais iššūkiais susidūrėte versdamas knygas, kuriose gausu keisčiausių dalykų: autoriaus sugalvotų sąvokų, techninių terminų, mitologijos?
M. Geležauskas: Tiems, kas verčia mokslinę fantastiką, problemos visada yra tos pačios. Dauguma autorių kažko prisigalvoja, o tau reikia išspręsti. Blogiausia yra tada, kai kažkoks daiktas paminimas vieną kartą ir daugiau nėra jokio konteksto, jokių užuominų. Turi sugalvoti, kaip jį dabar pavadinti. Kitas dalykas yra kultūrinės nuorodos, kurias turi sugaudyti. Nes jeigu praleisi, koks nors skaitytojas tau pradės pirštu baksnoti. Patikėkite manimi, yra taip buvę. Pagrindinis iššūkis su didžiąja dalimi mokslinės fantastikos – gaudyti mažas smulkmenas.
– Alejandro Jodorowsky'io pagal „Kopos“ knygas parašytas scenarijus, anot F. Herberto, buvo telefonų knygos dydžio. Garso takelį šiai ekranizacijai turėjo kurti „Pink Floydai“, o tarp būsimų filmo aktorių galima rasti Salvadorą Dali, Micką Jaggerį ir kitas įdomias pavardes. Akivaizdu, kad šis filmas biudžetui išaugus iki 15 mln. dolerių tapo nebepakeliamas potencialiems investuotojams. Kas kartą, kai skaitau apie šį kelerius metus trukusį veiksmą, negaliu atsikratyti abejonės, ar iš tiesų A. Jodorowsky'iui rūpėjo „Kopa“?
D. Gluščevskis: Man atrodo, kad giliai širdy A. Jodorowsky'is niekada neketino baigti ekranizuoti „Kopos“. Jam tiesiog pasisekė atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir gauti prieigą prie beveik nesibaigiančių laiko ir pinigų resursų. Iki aštuntojo dešimtmečio mokslinė fantastika Holivude buvo rezervuota paaugliams ir B kategorijos filmams. Ji buvo populiari tarp nišinės auditorijos, kuriama pigiai, išleidžiama trumpam.
Bet kai išėjo Stanley Kubricko „Kosminė odisėja“, kuri tarp sąmonę prasiplėtusių jaunuolių tapo labai populiari, Holivudas suprato: investuojant pinigus iš mokslinės fantastikos galima užsidirbti. Vadinasi, kažką reikia ekranizuoti. O ką galima ekranizuoti? Žinoma, „Kopą“.
Pasipainiojęs po ranka prodiuseriams A. Jodorowsky'is pradeda stumti savo temą. Ten gi labai daug detalių – bent trys unikalios planetos, visa mitologija, kultūros – yra, kur pasireikšti fantazijai. A. Jodorowsky'is yra kontroversiškas, plačiai auditorijai kurti nemėgstantis režisierius, anarchistas. Jis iš to padarė dvejus metus trunkančias menininkų dirbtuves, kurios visam Holivudui turėjo milžinišką įtaką. Kas nematė, rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Jodorowsky`io kopa“.
– Su „Kopa“ galynėtis pabandė ir didysis kino režisierius D. Lynchas. 1984 metais pasirodęs jo filmas, kaip sako pats režisierius, buvo „tikra kūrybinė nesėkmė“. Jis pasakoja, kad pamatęs, kaip prodiuseris Dinas De Laurentiis karpo medžiagą, jautėsi taip, lyg tai jau būtų nebe jo filmas. Ar tikrai D. Lyncho filmas buvo toks beviltiškas?
D. Gluščevskis: Sunku objektyviai pasakyti, ar jis prastas, ar geras. Kuo ilgiau jis gyvena, tuo daugiau atsiranda žmonių, kurie labai jį mėgsta. Po truputį jis virsta kultiniu objektu. Man atrodo, svarbu atkreipti dėmesį į paties D. Lyncho formuluotes. Iš tiesų, tuose retuose interviu apie „Kopą“ jis sako, kad kremtasi, kad iš jo buvo atimtas kūrinys ir kad jį karpė jam nežinant ar apeinant jo valią.
Bet svarbu pabrėžti, kad visi šie nuogąstavimai susiję su autorystės problema. Jis jautėsi, kad galutinis produktas buvo ne jo paties – pasirašyti jo jis jau negali. Bet niekur D. Lynchas nesako, kad jo kurtas dalykas buvo geras. Žmonės, kurie matė jo pirminį montažą, sakė, kad iš principo filmas labai daug nepablogėjo, lyginant su tuo, kas buvo iškarpyta. Aišku, jis pasidarė sunkiau suvokiamas, bet pažįstantieji šią D. Lyncho katastrofinę produkciją matė, kad jis tiesiog nesuvaldė proceso.
D. Lynchas gavo milžiniškus pinigus milžiniškam projektui ekranizuoti. Prieš tai buvo pratęs dirbti su daug smulkesniais projektais. Jis – menininkas, jam buvo svarbu fiksuoti smulkius dalykus: ilgai filmuoti žmogaus akį arba ausį. Galiausiai D. Lynchas tiesiog suprato, kad tai – ne jam. Man atrodo, jis pritarė šiam projektui iš pragmatinių paskatų. Jaunas žmogus norėjo pagaliau užsidirbti. Tai yra kūrybinė nesėkmė, bet tai nėra prodiuserių sugadintas kūrinys.
– Galbūt didžiausią nejaukumo jausmą patyriau pamatęs pasakojimo prarają tarp pirmos ir antros knygų. Antros knygos „Kopa. Mesijas“ pratarmėje Franko Herberto sūnus rašo, kad tai – labiausiai skaitytojų nesuprastas romanas. Kaip skaitytojams rekomenduotumėte elgtis su šia knygų serija: mėgautis viena knyga ar visgi keliauti visu ciklu?
M. Geležauskas: Kažin, ar rašydamas pirmą dalį F. Herbertas galvojo apie šeštąją – labai tuo abejoju. Kita vertus, kai skaitai visą seriją ir pasieki pabaigą, matai, kad jis kažkaip sugebėjo atrasti kabliuką ir dar grįžti į pirmąją. Jeigu skaitai atidžiai, jis tave apdovanoja. Bet kalbant apie tuos staigius posūkius tarp pirmos ir antros dalių – čia griūva standartinė arka, herojaus kelionė neįvyksta. Trečios knygos „Kopos vaikai“ pabaigoje įvyksta labai labai keistas posūkis. Jeigu jums tą vietą perskaičius nesinorės visam laikui atsiriboti nuo šios serijos, tada varykite toliau.
Tiems, kas verčia mokslinę fantastiką, problemos visada yra tos pačios. Dauguma autorių kažko prisigalvoja, o tau reikia išspręsti.
M. Geležauskas
– Remdamasis tėvo užrašais, F. Herberto idėjas toliau plėtojo jo sūnus Brianas Herbertas. Taip gimė dar dvi knygos. Jeigu teisingai supratau, pats F. Herbertas turėjo ambiciją rašyti septintą knygą. Kaip jūs žiūrite į tokią veiklą, kada mirus rašytojui kas nors pasinaudoja kraujo ryšiu ir su paliktomis gairėmis ima daryti ką tik sumano? Ar tai buvo septintos knygos apmatai?
M. Geležauskas: Kiek mes žinome, rodos, buvo. Bet šis reikalas yra apipintas mitu. Pats Brianas visur sako, kad užrašai buvo, bet niekas jų nematė. Gerbėjai jau laiko, kad gal jis čia pribūrė. Aš manau, kad F. Herbertas turbūt planavo septintą knygą. Kiek jis spėjo jos parašyti – kitas klausimas. Bet jūs visiškai teisus: šešta knyga baigiasi taip, kad ten – dar ne pabaiga.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Istoriko teritorija“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
