Baigiantis 2025-iesiems buvo daug progų kalbėti apie Lietuvos baletą – šio meno istorija perkopė šimto metų slenkstį. Nors baletas Lietuvos kultūroje sutinkamas jau 17 a., nenutrūkstama šio meno raida Lietuvoje prasidėjo 1925 m. gruodžio 4 d. Valstybės teatro scenoje laikinojoje sostinėje Kaune – 8 valandą vakaro įvyko prancūzų kompozitoriaus Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera.
Šis baletas pirmą kartą buvo parodytas dar 1870 metais Paryžiuje, o Kaune jį pastatė iš Rusijos atvykęs baletmeisteris Pavelas Petrovas, įsteigęs ir savo baleto studiją. Franco vaidmenį pirmajame spektaklyje atliko pats P. Petrovas, Kopelijaus – Stasys Dautartas, Svanildą šoko Olga Malėjinaitė. Baletas laikinosios Lietuvos sostinės publikai patiko, netrukus buvo pristatytos kitų baletų premjeros – tarp jų Delibes`o baletas „Silvija“, Piotro Čaikovskio baletai „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“ ir kiti.
P. Petrovas Kaune dirbo iki 1929 m., netrukus jį pakeitė choreografas Nikolajus Zverevas, į Kauną atvykęs kartu su solistais Vera Nemčinova ir Anatolijumi Obuchovu. N. Zverevas pastatė ir pirmuosius baletus pagal lietuvišką muziką: 1933 m. gegužės 19 d. įvyko trijų baletų – Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ ir Balio Dvariono „Piršlybos“ – premjeros.
N. Zverevas Lietuvos baleto repertuarą taip pat praturtino Aleksandro Glazunovo „Raimonda“, P. Čaikovskio „Miegančiąja gražuole“, Riccardo Drigo „Arlekinada“, Kaune rezidavusio Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinio Thomo Prestono „Nykštuku grenadieriumi“ ir kitais, naujai pastatė „Gulbių ežerą“ ir „Kopeliją“.
Dėl V. Nemčinovos ryšių 1935 m. sausio mėnesį įvyko pirmosios Valstybės teatro baleto trupės gastrolės – Lietuvos baleto artistai buvo pakviesti į Monte Karlą, kur sausio 16–31 d. spektaklius rodė Kazino rūmų teatre. Sėkmingų gastrolių pasekmė – kelionė į Londoną, kur vasario 18 – kovo 16 d. baleto trupė šoko „Alhambros“ teatre. Gastrolių metų rodyti baletai „Raimonda“, „Kopelija“, „Gulbių ežeras“, „Žizel“ ir kiti, tarp jų – ir lietuviškas baletas „Piršlybos“.
N. Zverevui, V. Nemčinovai ir A. Obuchovui nusprendus karjerą tęsti Europoje ir išvykus iš Kauno, dėl vadovavimo Valstybės teatro baleto trupei buvo susitarta su Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje dirbusia baletmeistere Aleksandra Fiodorova, kuri per keletą darbo Kaune metų pastatė Cesares Pugni baletą „Žirgelis kuprelis“ ir Ludwigo Minkaus baletą „Don Kichotas“.
A. Fiodorovos vadovavimo laikais pirmuosius baletus pastatė ir Bronius Kelbauskas, dar 20 a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėjęs kurti pagrindinius vaidmenis, su įvairiomis tarptautinėmis baleto trupėmis dalyvavęs gastrolėse Europoje. Choreografo kelią jis pradėjo 1936 m. vienaveiksmiais baletais, tarp kurių – George`o Aurico „Jūrininkai“, Thomo Prestono „Baltosios rožės“.
B. Kelbauskas pastatė ir sudėtingos dramaturgijos Boriso Asafjevo baletus „Bachčisarajaus fontanas“, „Kaukazo belaisvis“, pirmosios sovietų okupacijos metu – Reinholdo Gliero „Raudonąją aguoną“.
Nacių okupacijos metais, 1943 m. gruodžio 4 d. įvyko pirmojo didelio ir reikšmingo B. Kelbausko pastatyto lietuviško baleto „Sužadėtinė“ premjera. Baletą pagal Stasio Santvaro libretą parašė kompozitorius Juozas Pakalnis. Artinantis antrajai sovietų okupacijai, iš Lietuvos pasitraukė apie du trečdalius baleto trupės – tiek vyresnės kartos, tiek neseniai baleto studiją baigusių šokėjų, tačiau baleto spektakliai buvo statomi ir toliau.
1948 m. rudenį Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių ir įsikūrė teatro rūmuose, esančiuose Jono Basanavičiaus gatvėje. Šio laikotarpio repertuare – klasikiniai baletai, tarp kurių – neseniai iš esmės atnaujintas „Gulbių ežeras“.
Artinantis antrajai sovietų okupacijai, iš Lietuvos pasitraukė apie du trečdalius baleto trupės.
Kaip ir kitos Lietuvos kultūros sritys, sovietmečiu baletas neišvengė ideologinių direktyvų, kartais buvo pasitelkiamas ir propagandos tikslais. Iš dalies toks buvo ir Teatro instituto Maskvoje absolvento Vytauto Grivicko pirmasis darbas – Juliaus Juzeliūno baletas „Ant marių kranto“ (1953), kuris yra ir pirmasis baleto spektaklis, apie kurį pranešta kino žurnale „Tarybų Lietuva“ (1953, Nr. 34). Scenos iš šio baleto – pirmieji kol kas žinomi filmuoti ir iki šiol išlikę Lietuvos baleto istorijos šaltiniai.
Vėliau V. Grivickas kūrė baletus Lietuvos istorijos ir mitologijos temomis, tarp jų – Juozo Indros „Audronė“ (1957), Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“ (1960), kurio pagrindu 1965 m. Lietuvos kino studijoje buvo pastatytas pirmasis spalvotas filmas-baletas (režisierius – Algimantas Mockus, choreografas – V. Grivickas).
1952 m. prie tuometinės Meno mokyklos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) V. Grivicko ir baleto solistės Genovaitės Sabaliauskaitės pastangomis buvo įsteigtas Choreografijos skyrius, kurį baigė dauguma buvusių ir esamų Lietuvos baleto trupės artistų ir solistų.
1957 m. įkūrus Vilniaus televizijos studiją, pradėti transliuoti klasikinės ir populiariosios muzikos koncertai, netrukus jų programose atsirado ir televizijos studijoje filmuoti baleto epizodai, supažindinantys su baleto menu ir solistais.
Meno mokyklos Choreografijos skyriuje pradėjo mokytis ir Elegijus Bukaitis, kuris, baigęs tuometinio Leningrado konservatoriją ir grįžęs į Vilnių, pastatė Antano Rekašiaus baletą „Aistros“ (1971).
1974 m. rudenį, po dvidešimt šešerių metų darbo ankštokuose Senojo teatro rūmuose, Lietuvos valstybinis akademinis operos ir baleto teatras persikėlė į erdvius, šiuolaikine technika aprūpintus rūmus Antano Vienuolio gatvėje (pastato architektė – Nijolė Bučiūtė), baleto trupę papildė kitų šalių baleto mokyklas baigę artistai.
Čia 1976 m. Elegijus Bukaitis kartu su dailininku Rimtautu Gibavičiumi pastatė originalų „Eglės žalčių karalienės“ variantą (1977 m. spektaklis parodytas pirmosiose baleto gastrolėse už Sovietų Sąjungos ribų – Veimare, tuomet buvusiame Vokietijos Demokratinėje respublikoje), čia pirmuosius spektaklius pastatė Vytautas Brazdylis, išgarsėjęs šiuolaikišku „Baltaragio malūnu“ ir savitu „Kopelijos“ pastatymu.
Šiuose rūmuose nufilmuota keletas baleto spektaklių, kurių įrašai saugomi LRT mediatekoje ir leidžia susidaryti įspūdį apie to laikotarpio baleto meną.
Šioje scenoje pirmąjį spektaklį – Osvaldo Balakausko „Makbetą“ – pastatė Leningrado konservatorijos absolventas Jurijus Smoriginas, suteikęs progą naujai atsiskleisti daugelio šio laikotarpio baleto artistų talentui.
Valstybiniame Kauno muzikiniame teatre 20 a. 2 pusėje taip pat sukurta įdomių baletų – tarp jų ir vienas pirmųjų nesiužetinių spektaklių – „Atsisveikinimo simfonija“ pagal Josepho Haydno muziką (1970, choreografas – Alfredas Kondratavičius). Ilgą laiką Kauno muzikinio teatro baleto trupei vadovavo choreografė Irena Ribačiauskaitė, pastačiusi ir baletą „Aušrinė“ pagal Juozo Pakalnio „Sužadėtinės“ muziką (1976).
1989 m. kovo 31 d. pirmąjį spektaklį – Jono Novakausko baletą „Baltasis vilkas“ – pastatė neseniai įkurtas Valstybinis Klaipėdos muzikinis teatras (choreografas – Elegijus Bukaitis).
1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas Lietuvos kultūrai, taip pat ir baleto menui, atvėrė naujas galimybes, prasidėjo gana intensyvios Lietuvos baleto gastrolės kitose šalyse.
1992 m. baleto meno vadove tapo buvusi trupės baleto artistė, Lietuvos televizijos muzikos programų režisierė Tatjana Sedunova, kurios pastangomis į Lietuvą statyti spektaklių buvo kviečiami choreografai iš kitų šalių – Vladimiras Vasiljevas (Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džiuljeta“, 1993), Lorca Massine`as (Mikio Theodorakio „Graikas Zorba“, 1998), Krzysztofas Pastoras (Mindaugo Urbaičio „Acid City“, 2002) ir kiti.
Šiuo laikotarpiu statytus klasikinio baleto repertuaro veikalus papildė pirmieji debiutuojančių choreografų, Teatro instituto Maskvoje absolventų Egidijaus Domeikos (Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“, 1995) ir Anželikos Cholinos (Antano Rekašiaus „Medėja“, 1996) darbai.
2011 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovu tapo choreografas iš Lenkijos K. Pastoras, baleto direktore – Rūta Railaitė-Butvilienė.
Lietuvos baleto šimtmetį vainikavo gruodžio 20 ir 21 d. surengtas iškilmingas baleto koncertas „Akimirkos lengvumas“.
K. Pastorui Lietuvos baleto trupė jau buvo pažįstama, o savo vadovavimo laikais Vilniaus scenoje jis pastatė kitų šalių teatruose pripažinimo sulaukusius baletus „Tristanas ir Izolda“ (2012), „Romeo ir Džiuleta“ (2016), naujai sukūrė P. Čaikovskio „Spragtuką“ (2014), Bélos Bartóko „Stebuklingą mandariną“ (2018), kvietė kitų šalių choreografus statyti klasikinius baletus (Manuelis Legris iš Prancūzijos pastatė Adolphe‘o Adamo baletą „Korsaras“, 2018), kurti pagal lietuvišką muziką (Robertas Bondara iš Lenkijos pastatė Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“ (2013), George‘as Williamsonas iš Anglijos – „Eglę žalčių karalienę“, 2015).
Šiuo laikotarpiu pradėtos rengti tarptautinės baleto artistų peržiūros, trupę nuolat papildo Lietuvos ir kitų šalių baleto mokyklas baigę artistai.
Jau antraisiais savo darbo Lietuvoje metais K. Pastoras inicijavo projektą „Kūrybinis impulsas“, skirtą skatinti choreografinę baleto artistų kūrybą. Jau pirmojoje „Kūrybinio impulso“ programoje sėkmingai debiutavo Martynas Rimeikis, sukūręs kompoziciją „Belaukiant Godo“, o netrukus – ir dviejų veiksmų Mindaugo Urbaičio baletą „Procesas“ (2017). Tai buvo pirmasis Lietuvos baletas, kurio įrašas transliuotas visame pasaulyje žinomu kultūros kanalu „Mezzo“ 2019 m.
2020 metų pavasarį vadovavimą Lietuvos baleto trupei perėmęs Martynas Rimeikis tęsė savo pirmtako darbus derindamas klasikinio baleto paveldą ir šiuolaikinės choreografijos formas.
Baleto repertuare atsirado pasaulinio choreografijos paveldo pavyzdžiai – Riccardo Drigo „Arlekino milijonai“ (2023, pagal Marijaus Petipa choreografiją spektaklį atkūrė Aleksejus Ratmanskis), Frederico Ashtono „Tuščias atsargumas“ (2025) – šiuolaikinės choreografijos meistrų Iváno Pérezo „Flesh“, Wayne‘o McGregoro „Infra“ (2022), Angelino Preljocajo „Parkas“ (2024), Lietuvos choreografių Živilės Baikštytės (Antano Jasenkos „Pradžioje nebuvo nieko“, 2023), Editos Stundytės („Užburtos akys“, 2022) kūriniai.
Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus ir Miuncheno baleto akademijos absolventė Jurgita Dronina, Nyderlandų, Anglijos ir Kanados nacionalinių baleto trupių pagrindinė solistė, su scenine karjera atsisveikino 2025 m. sausį Vilniuje, atlikusį pagrindinį vaidmenį Adolphe‘o Adamo balete „Žizel“, ir priėmė pasiūlymą tapti baleto trupės meno vadove.
M. Rimeikis, tapęs LNOBT vyriausiuoju choreografu, baleto jubiliejui paruošė naują „Kopelijos“ pastatymą, kuriame kitaip skambėjo Léo Delibes‘o muzika (rekompozicijos autorius – Jievaras Jasinskis), išryškėjo filosofinės pasakojimo apie Smėlio žmogų temos; baleto premjera įvyko gruodžio 4 d.
Minint Lietuvos baleto šimto metų sukaktį, Nacionaliniame operos ir baleto teatre turėjo progos pasirodyti visos profesionalaus baleto meną kuriančios įstaigos. Gruodžio 11 d. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus moksleiviai pristatė dviejų dalių koncertą, kuriame parodytas vienaveiksmis baletas „Šopeniana“ (pagal Michailo Fokino choreografiją jį pastatė baletmeisterė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė) ir naujas choreografo J. Smorigino baletas „Laiškai gyvenimui“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150 metų jubiliejui.
Gruodžio 12 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras parodė dviejų vienaveiksmių baletų vakarą – uostamiesčio baleto trupės meno vadovo slovėno Gajaus Žmavco „Garso elipsę“ ir garsaus švedų choreografo Alexanderio Ekmano „Kaktusus“, o gruodžio 13 d. Kauno valstybinis muzikinis teatras – Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, kurį pastatė A. Cholina. Šis spektaklis – pirmasis baletas, kurio įrašas nuo 2025 m. vasario buvo rodomas JAV kino teatruose.
Lietuvos baleto šimtmetį vainikavo gruodžio 20 ir 21 d. surengtas iškilmingas baleto koncertas „Akimirkos lengvumas“, kuriame kartu su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistais ir solistais dalyvavo baleto menininkai iš „Teatro alla Scala“ (Milanas), Vienos valstybinio baleto, Nyderlandų nacionalinio baleto, Latvijos nacionalinio baleto, Lenkijos nacionalinio baleto, Štutgarto baleto, Hamburgo baleto, Karališkojo baleto (Londonas).
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
