Skaitymas praveria duris į pasaulį, kuriame lengviau suprasti save. Literatūrinė terapija šias duris paverčia saugia erdve augti ir gyti. Šventėms artėjant – „literatūrinis receptas“ Kalėdų dvasiai stiprinti.
Charleso Dickenso „Kalėdų giesmė“ – maža ir galinga knyga. Tai vienas trumpesnių šio rašytojo kūrinių, priskiriamas „novella“, t. y. apysakos, žanrui. O visgi jo įtaka tokioms Kalėdoms, kokias švenčiame iki šiol, yra milžiniška. Būtent šis kūrinys išpopuliarino linkėjimą „Merry Christmas“, Kalėdų sampratoje vietoj bendruomenės įcentravo šeimą, pabrėžė dovanų teikimą kaip nesavanaudišką dalijimąsi tuo, ką turi; taip pat išpopuliarino kalėdinę labdarą ir net patį kalėdinį kalakutą.
Kiek vėliau pagrindinis „Kalėdų giesmės“ veikėjas Ebenezeris Skrudžas įkvėpė Waltą Disnėjų sukurti garsiojo šykštuolio Skrudžo Makdako personažą „Antulio Donaldo“ komiksų serijoje.
Įdomu ir tai, kad „Kalėdų giesmę“ Ch. Dickensas parašė vos per šešias savaites, spaudžiamas skaudaus finansinio nepritekliaus. Ir, nors 1843 m. gruodžio 19 dieną pasirodžiusi „Kalėdų giesmė“ buvo šluote iššluota, didžioji uždarbio dalis nukeliavo padengti spalvotų leidinio iliustracijų išlaidas, tad tais metais finansinės gausos iki Kalėdų pačiam Ch. Dickensui pasiekti nepavyko.
Visgi dar po šešių savaičių kūrinys buvo adaptuotas teatro scenai, ir ledai pajudėjo.
Dozavimas: kalėdinė nuotaika nedozuojama, kalėdiniai skaitiniai – taip pat. Geriausias metas – gruodis.
Knyga rekomenduojama:
- jei norisi tikėti, kad žmogiškumas visada turi antrą šansą;
- jei nesibaigiančiame ir tviskančiame šventiniame lėkime norisi dar ir dvasinės dovanos;
- ieškantiems šventinio jaukumo, įsižeminimo, tradicijomis paremtos būties jausmo.
Knyga nerekomenduojama:
- žmonėms, savo sieloje turintiems tamsių kerčių, į kurias nesinori kišti nosies;
- neturintiems laiko;
- trokštantiems naujovių, stiprių įspūdžių, blizgesio ir šventinio triukšmo.
Galimas šalutinis poveikis: gali sustiprėti pagunda ieškoti progos geriems darbams; gali atsirasti ūmus noras apkabinti artimą žmogų; gali kilti nuostaba, kiek daug šilumos telpa į vieną mažą istoriją (o gal ir į vieną dieną, minutę, šypseną ar net žodį).
Vienas labiausiai vertinamų Didžiosios Britanijos rašytojų Ch. Dickensas užaugo skurdžioje šeimoje. O tėvui atsidūrus kalėjime dėl finansinių skolų, būsimasis rašytojas vaikystės dienas leido antisanitarinėmis sąlygomis dirbdamas batų tepalo fabrike.
Tikėtina, kad ši traumuojanti vaikystės patirtis vėliau paskatino Ch. Dickensą savo kūryboje dažnai nagrinėti socialinės nelygybės temas ir skurdą patiriančių vaikų išnaudojimą – šis leitmotyvas sutinkamas kone kiekviename jo kūrinyje. Nedidelė išimtis ir „Kalėdų giesmė“, kurioje taip pat išryškinamas Viktorijos laikų darbininkų klasės skurdas ir pabrėžiama priešprieša tarp socialinių klasių.
Žinoma, istorija parašyta tobulai ir nepakartojamai „dikensiška“ maniera: ūkanota, grėsminga, gyva ir vaizdinga kalba, kuri viename sakinyje gali sutalpinti modernaus pasaulio simbolius, biblinius kodus, personifikacijas, iškalbingus palyginimus, metaforas, nuotaiką distiliuojančias hiperboles ir dar daugiau.
Bokšto laikrodis ką tik išmušė tris, bet jau buvo visiškai sutemę; tiesą sakant, ir nuo pat ryto beveik neprašvito, todėl kaimyninių langų kontorų languose visąlaik mirksėjo žvakės, nelyginant rausvos dėmės ant pilkšvos oro marškos. Migla skverbėsi pro kiekvieną plyšį ir rakto skylutę, o lauke buvo tokia tiršta, jog kitapus siauro kiemelio stovintys namai atrodė it vaiduokliai. Žvelgdamas į žemyn krintančius purvinus rūko debesis, užklojančius visus daiktus, galėjai pamanyti, jog pati gamta kažkur netoliese verda gausybę alaus šventėms.
Ebenezeris Skrudžas – vienišas senis, pertekęs materialinių turtų, tačiau neturintis nieko daugiau – nei šeimos, nei gyvenimo džiaugsmo, nei noro mėgautis turimais turtais.
Nei karštis, nei šaltis beveik neturėdavo Skrudžui įtakos. Šiluma jo nesušildydavo, žiemos speigas nesušaldydavo (...). Smarkiausias lietus, sniegas, kruša, šlapdriba galėdavo pasigirti tik vienu pranašumu prieš Skrudžą – jie būdavo dosnūs, o Skrudžas – niekuomet.
Vienintelis Skrudžo artimas giminaitis – mirusios sesers sūnus – atvirkščiai, vos suduria galą su galu, tačiau nestokoja nei širdies šilumos, nei užsispyrimo kiekvienais metais pakviesti pagarsėjusį kietaširdį dėdę kalėdinių pietų. Taip pat kiekvienais metais dėdė grubiai atsisako, tačiau kitąmet sūnėnas ir vėl kviečia.
Kodėl? Geras klausimas – stebisi visi aplinkui. Tačiau sūnėnas įsitikinęs, kad gerumas – nekainuoja. Ir, nors jis pats pinigų neturi, kitaip nei dėdė Skrudžas, gerumo turi į valias.
Man regis, jog tai vienintelė diena visų metų kalendoriuje, kai žmonės, tarsi tylomis susitarę, plačiai atveria savo užsisklendusias širdis ir pamato, jog jų artimieji – netgi vargšai ir bedaliai – yra tokie pat mirtingieji ir kartu su jais dūlina tuo pačiu keliu į kapą, o ne kažkokios kitokios padermės būtybės, kurioms lemta eiti kitu keliu. Ir todėl, dėdule, nors Kalėdos man niekada neįmetė į kišenę nei gabaliuko aukso, nei sidabro, tikiu, kad jos padarė ir dar padarys man daug gero, todėl telaimina jas Dievas.
Ir štai vėl atėjo Kūčių vakaras. Ir vėl Skrudžas piktai išvijo labdaros prašytojus, gausiai prigrasino savo sekretoriui, apiburnojo kalėdinių pietų atėjusį kviesti sūnėną. Kaip ir kasmet. Tačiau šįkart, grįžus į tamsius ir vienišus namus, Ebenezeris Skrudžas sulaukia nekviesto ir gąsdinančio svečio – tokio, kurio ir išprašyti negali.
Nuo šio svečio apsilankymo prasideda neįtikėtina Skrudžo kelionė laiku, per skirtingus savo paties gyvenimo etapus, taip pat ir per kitų jo pažįstamų žmonių gyvenimus. Tai stebuklinga Kalėdų nakties patirtis, privertusi Skrudžą prisiminti, kad jis negimė kietaširdžiu – tik tapo tokiu per skaudžius ir žiaurius gyvenimo patyrimus. O paskui pamiršo grįžti į save.
Toli vakaruose besileidžianti saulė nudriekė skaudžiai raudoną brėžį, kuris tartum kažkieno rūškana akis valandėlę nutvieskė dykynę ir vis siaurėdamas ir siaurėdamas susiliejo su juodžiausios nakties sutemomis.
Šį žmogišką dvilypumą – prigimties ir patirties priešpriešą – iliustruoja ir Ebenezerio Skrudžo vardo kilmė: hebrajiškai „ebenezer“ reiškia „dievo pagalbos akmenį“, o originali pavardė „Scrooge“ siejama su angliškais žodžiais „scrounge“, „scruze“, reiškiančiais šykštumą, šaltumą, skausmą ir priespaudą.
Ebenezeris Skrudžas – tai žmogus, galiausiai sugebėjęs nusimesti suaižėjusius kietaširdžio šarvus ir vėl tapti tikru pagalbos ramsčiu tiems, kuriems labiausiai jo reikia. Kalėdų naktį Skrudžas gavo antrą progą tapti žmogumi, ir šios progos jis neiššvaistė.
Pasakyk man, kad pakeitęs savo gyvenimą aš dar galėčiau išvengti tos dalios, kurią man parodei.
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Ch. Dickenso „Kalėdų giesmę“, štai keletas klausimų tolesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
Kaip manote, ar Džeikobas Marlis pas Skrudžą atkeliavo kaip draugas ar kaip graužianti sąžinė?
Kaip manote, kas iš tikro padeda Skrudžo širdžiai atsiverti – ar nežemiška patirtis, o gal jis pats?
Kaip manote, kuri iš trijų apsilankiusiųjų dvasių Skrudžui sukėlė didžiausią skausmą? Kuri turėjo didžiausią poveikį? Kodėl?
Naktiniai svečiai Skrudžui įvaro daug baimės. Kaip manote, ar baimė ir Marlio gąsdinimai turėjo poveikį Skrudžo norui keistis? O gal gali žmogus pasikeisti ne iš baimės, o iš meilės? Gerumo?
Ar grįždamas Marlis neparodo Skrudžui tikro nuoširdaus draugiškumo? O gal taip bando išpirkti savo paties kaltes?
Skrudžas ir pats vaikystėje yra patyręs daug skausmo, vienatvę, atstūmimą. Kaip manote, kas atsakingas už tai, kad širdis nesurambėtų – ar mes patys, ar (ir) aplinkiniai žmonės?
Kokią įtaką Skrudžo vidiniam virsmui padarė jo sūnėnas?
Kaip manote, kas nusako žmogaus teises ir laisves? Ar tai, ką žmogus turi, ar tai, kuo jis jaučiasi esąs? Koks būtų jūsų pirminis atsakymas? Ar jis pasikeistų, jei nagrinėtume Skrudžo sūnėno charakterį?
Kaip manote, kaip „skrudžai“ atrodo šiais laikais? Ar jie visi būtinai yra turtingi? O gal kietaširdžiais tampama ir dėl kitų priežasčių? Laiko trūkumo, nuolatinės skubos, emocinio atotrūkio, vienišumo? Dėl ko dar?
Ponas Fizivigas – visų aplinkinių nuskriaustųjų globėjas. Ar esate pažinojęs tokių žmonių, kurie neprašomi ir nieko nesitikėdami atgalios rūpinasi visais, kuriems to reikia? Galbūt ir jūs esate kažkieno geradaris?
Kalėdų laikotarpis dažnai apibūdinamas kaip dvasinis metas. Bet tai taip pat yra ir metinių sąskaitų metas. Kaip manote, ar viena kitam prieštarauja? O galbūt ne veltui ir dvasingumo, ir metinių sąskaitų metas sutampa?
„Kalėdų giesmė“ pasižymi stipria moraline, gal net didaktine, žinute. Kaip manote, ar tokios „moralinį kompasą“ iliustruojančios istorijos šiais laikais vis dar reikalingos? Ar jos vis dar turi tokį patį stiprų poveikį? Kodėl taip / kodėl ne?
Kokią prasmę Kalėdų šventės turi jums? Kaip manote, iš kur kyla ši prasmė? Iš paveldėtų šeimos tradicijų, bendruomeninių lūkesčių, gal iš sielos gelmių?
Kokios Kalėdų tradicijos jums svarbiausios? Kodėl?
Ar tikite pomirtiniu gyvenimu? Ar tikite sielų draugyste, kuri nesibaigia su mirtimi?
Skrudžo skausmo vaikystėje šaltiniu buvo jo tėvas. Kokiu šaltiniu šiemet jūs buvote savo artimiesiems – iššūkių ar džiaugsmų? Kas jums buvo džiaugsmo ir skausmo šaltiniais?
Literatūrinį „receptą“ išrašė Julijona Račiūnė, Oksfordo universitete baigusi trumpąjį literatūros kritikos kursą. „Receptas“ yra rekomendacinio pobūdžio, tad prašome atsakingai naudotis nuosava galva ir šiame straipsnyje pateiktą informaciją vertinti kritiškai.
Šią knygą galite ir klausyti:
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
