Yorgas Lanthimas pavargo. Nesijaudinkite, tai nėra išvada apie filmą, tiesiog kartoju tai, ką visai neseniai interviu pasakė pats režisierius. Artimiausiu metu kūrėjas, kurio vardas tapo graikų keistosios bangos sinonimu, nekurs jokių naujų filmų. Galbūt kurį laiką nekurs apskritai.
Visiems, kas pastaraisiais metais nors šiek tiek sekė jo karjerą, toks sprendimas turėtų būti visiškai suprantamas. Režisierius niekada nebuvo linkęs daryti ilgų pertraukų tarp projektų, bet pastaruoju metu, regis, suvis pamiršo apie miegą ir poilsį. Trys paskutiniai jo filmai buvo išleisti per mažiau nei trejus metus. Toks intensyvus tempas išsekintų bet ką, galiausiai išsekino ir Yorgą.
Šiokius tokius nuovargio ženklus galima atpažinti ir jo naujausio kūrinio genezėje. Visos ligtolinės jo juostos buvo filmuojamos pagal originalius scenarijus, kartais grindžiamos pirmąkart ekranizuojamais literatūros kūriniais. „Bugonijos“ atvejis kiek kitoks. Tai yra korėjiečių režisieriaus Jang Joon-hwano filmo „Išgelbėkit žaliąją planetą!“ perdirbinys.
Y. Lanthimo versija beveik paraidžiui seka pirmtako pėdomis. Tuo labiau stebina, kaip darniai ji įsirašo į bendrą režisieriaus darbų korpusą. Lantimasiškai absurdiška yra jau pati filmo premisa: farmacinės įmonės sandėlio darbuotojas Tedis kartu su savo proto negalią turinčiu pusbroliu Donu pagrobia savo kompanijos vadovę Mišelę Fuler, nes yra įsitikinęs, jog ji – ne šiaip turtinga ir galinga moteris, bet Žemę pavergti ir sunaikinti sumaniusios ateivių rūšies atstovė.
„Bugonija“ – bene pirmasis Yorgo Lanthimo kūrinys, tiesiogiai komentuojantis dabartinį kultūrinį ir politinį kontekstą.
Ilgamečiai režisieriaus gerbėjai greitai atpažins filme ir daugiau įprastų jo kūrybos leitmotyvų. Jame vėl vaidina Emma Stone ir Jesse Plemonsas, pastaruoju metu tapę neatsiejamais Y. Lanthimo projektų palydovais. Vėl grįžta dar nuo „Kynodonto“ laikų plėtojamos galios santykių ir manipuliacijos temos. Įstabiausia, kaip puikiai svetimam scenarijui tinka preciziški, šalti, kubrikiškai pamatuoti vizualiniai drabužiai.
Tačiau esama ir įsidėmėtinų naujovių. Pavyzdžiui, „Bugonija“ – bene pirmasis Y. Lanthimo kūrinys, tiesiogiai komentuojantis dabartinį kultūrinį ir politinį kontekstą. Žinoma, ankstesni jo filmai taip pat nebuvo absoliučiai apolitiški. Šiaip ar taip, graikų keistoji banga gimė iš šaliai itin skaudžiai smogusios finansinės krizės ir savaip atspindėjo jos ekonominius ir emocinius sukrėtimus. Ir, visgi, režisierių visada pirmiausia domindavo bendrieji žmogiškosios prigimties klausimai, jo filmų veiksmas dažnai vykdavo tarytum belaikėje erdvėje arba kitais, kartais paprasčiausiai pramanytais, istoriniais laikotarpiais.
Tuo tarpu bemaž kiekviena „Bugonijos“ detalė atspindi kažkokį akimirksniu atpažįstamą šiuolaikybės aspektą. Pavyzdžiui, Mišelės Fuler pagrobimo architektas Tedis pasižymi visišku nepasitikėjimu tradicine žiniasklaida, politikų viešai deklaruojamomis tiesomis, konsoliduota mokslininkų nuomone. Pagrindinis ir bene vienintelis jo pasaulėžiūros formavimosi pagrindas – marginalios internetinės bendruomenės, kurių nariai generuoja ir platina alternatyvias pasaulio tvarkos teorijas, atlieka savarankiškus tyrimus ir kitaip laisvai bei nepriklausomai susiformuoja nuomonę apie dalykų padėtį bei priima svarbius sprendimus.
Nuo Tedį vaidinančio aktoriaus Jesse Plemonso tiesiog neįmanoma atitraukti akių. Vesdamas žiūrovą už rankos per savo personažo arką, jis ne tik perteikia konkrečios istorijos dramaturginį sumanymą, bet ir sugeba nuolat subtiliai papildyti psichologinį savo personažo portretą. Filmo pradžioje jis tėra kiek kuoktelėjęs, nervingas, protingas, bet suklaidintas ir ryžtingai nusiteikęs, todėl tapęs pavojingu žmogumi. Tačiau ilgainiui išryškėja ir tragiškoji Tedžio pusė, jo jaučiamas skausmas ir desperacija, pasimetimas, nuolatinė kova su abejonėmis.
Kad toks komplikuotas derinys būtų įtikinamas, neužtenka vien tik laiku atskleistų biografijos detalių. Personažo išgyvenama drama turi būti prieinama intuityviai, kūniškai. Ir J. Plemonsas nepalieka jokių abejonių savo emocijų ir reakcijų autentika. Filmui pasibaigus buvau spėjęs jausti jam panieką ir empatiją, pasibaisėti jo žiaurumu ir beveik pradėti palaikyti. Pagal režisieriaus sumanymą Tedis turi būti maksimaliai žmogiškas, toks ir yra, gal net pernelyg.
O štai Emmos Stone vaidinama Mišelė Fuler funkcija kardinaliai kitokia. Ji sėkminga verslininkė, išsilavinusi, disciplinuota, valdinga ir arši. Ironiškai vertina šiuolaikines lygybės ir įtraukties tendencijas, nenoromis diegia normuotų darbo valandų politiką. Ji priklauso keliems turtingiausių pasaulio žmonių procentams, su kuriais mums netenka susidurti gyvai. Jų plaukai ir oda atrodo geriau nei bet kurio(s) iš mūsų pažįstamų, jie sensta lėčiau, jų kūno formos gali keistis it mostelėjus burtų lazdele. Ar tikrai turėtume stebėtis, kad Tedžiui jie visi panašūs į ateivius?
Didelę dalį filmo mes esame priversti matyti pasaulį būtent Tedžio akimis, iš jo perspektyvos. Tai atspindi ir vizualiniai filmo sprendimai – stambūs, kiekvieną jo veido raumenų krūptelėjimą fiksuojantys planai, papildantys aktoriaus vaidybą, verčia kažkuo daugiau nei vien tik pašaliniais stebėtojais. Tačiau čia pat esama ir firminių bendrųjų, itin tiksliai sukomponuotų Yorgo Lanthimo kūrybai būdingų planų, fiksuojamų plačiakampiais objektyvais. Jie kuria absoliučiai priešingą susvetimėjimo su stebima aplinka efektą. Filme tokia stilizacija yra visiškai motyvuota, atspindinti „ateivišką“ mūsų kasdienybės matymą.
Pats režisierius neskuba pasirinkti kurią nors iš šių alternatyvų, nei stengiasi padėti apsispręsti patiems žiūrovams. Veikiau, atvirkščiai, kiekvienas lengvai atpažįstamas kultūrinis akcentas ar vizualinė užuomina filme galiausiai tampa priemone dezorientuoti, supainioti koordinates, išmušti pagrindą iš po kojų. Kiekviena interpretacinė prielaida ilgainiui kvestionuojama, kiekvienas bent kažkiek reikšmingas personažas parodo savo netikėtą, dažnai tamsesnę pusę. Vienintelė išimtis iš šios taisyklės yra nebent iš prigimties naivus, nuoširdus ir nekaltas Tedžio pusbrolis Donis. Jis, ir dar, galbūt, bitės.
Bitės apskritai atlieka filme itin svarbų vaidmenį. Pasirodydamos filmo prologe ir epiloge, jos savotiškai įrėmina visą pasakojimą. Jų kolonijų nykimo teorija atveda Tedį prie visą visatą apimančios sąmokslo teorijos. Bitės įrašytos ir į filmo pavadinimą. Graikiškas žodis „Bugonija“ reiškia „kilęs iš buliaus“ ir nurodo į tikėjimą, kad iš paaukoto gyvulio kūno gali išsiveržti bičių spiečius. Tai šiurpus, bet galingas gyvenimo cikliškumo ir nuolatinio atgimimo vaizdinys, ir filme jis atkartojamas beveik pažodžiui.
Todėl nepritariu užsienio kolegų mėginimams prikišti režisieriui ciniškumą. Mano akimis, „Bugonijoje“ jis išlieka stebėtinai nuoseklus. Žmonių racionalumą, gebėjimą protauti, jo teikiamas naudas jis visada vertino, švelniai tariant, skeptiškai. Naujausiame filme šis skepsis tiesiog įgauna itin grandiozinę, visa apimančio nuosprendžio išraišką. Tačiau tuo viltingiau suskamba ir jo finalinis naujos pradžios pažadas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
