„Buvo noras apsaugoti visuomenę, kalbėta apie vertybių ir moralės žlugimą. Baimė kilo iš nežinojimo – o kas atsitiks, jei visi spausdins, ką nori? Tai – klausimai apie demokratiją ir žodžio laisvę. Nežinant, kaip tai gali atrodyti, buvo baiminamasi, kad žmonės skaitys tik erotiką ir Lietuvos kultūra žlugs“, – apie seksualumą dešimtojo dešimtmečio Lietuvos kultūroje kalba Vilniaus universiteto istorijos mokslų doktorantė Kotryna Bėčiūtė.
Seksualumo istorijos tyrinėjimai Lietuvoje, pasak jos, tik įsibėgėja, tačiau jau matyti šios temos aukso amžiaus užuomazgos – daugėja tuo besidominčių tyrėjų, o tema tampa aktualesnė ir kituose moksluose. K. Bėčiūtė nagrinėja būtent dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir pabrėžia, kad, žvelgiant į istoriją ir kultūrą iš seksualumo pusės, galima daug ką sužinoti apie to meto visuomenę.
LRT.lt tyrėja pasakoja apie seksualumo kultūrą prieš tris dešimtmečius – nuo seksualių vaizdų antplūdžio atkūrus Nepriklausomybę, erotikos virsmo politiniu klausimu ir „Mis Pasaulis“ susitikimo su prezidentu iki gėjų poros vestuvių Vilniaus katedroje bei kultūros depresijos nuotaikų, kai buvo svarstoma, ar kas nors dar domėsis menu.
„Jei ėjai į kioską, tave šie vaizdai bombardavo“
K. Bėčiūtės teigimu, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais stipriai pasikeitė viešasis laukas, ypač spauda, nes buvo panaikinta cenzūra. Viešąją erdvę užplūdo seksualūs vaizdai, atsirado daugybė naujų leidinių, tokių kaip „Dvidešimt centų“ ir „Pro rakto skylutę“.
Tyrėja pasakoja, kad seksualumas spaudoje pasireiškė įvairiomis formomis – vieni kopijavo Vakarų žurnalus, o, pavyzdžiui, žurnalas „Tik vyrams“ publikavo meninius aktus su autorių pavardėmis. Visgi esmė išliko ta pati – nuogas kūnas tapo viešai matomas.
„Buvo spausdinami visokie straipsniukai – apie seksą po vandeniu, grupinį seksą, seksą ant balno. Tačiau tai veikė labiau kaip vizualas, o ne aktualus naujas turinys. Atrodė, kad galima šnekėtis įvairesnėmis temomis, nors nežinau, kokiai visuomenės daliai buvo aktuali, pavyzdžiui, sekso po vandeniu praktika. Iki tol apie tai niekur nebuvo galima paskaityti. Pirmiausia įvyko vizualinis posūkis. Nesvarbu, norėjai tai matyti ar ne, jei ėjai į kioską, tave šie vaizdai bombardavo“, – teigia ji.
Apie 1995-uosius nuogas kūnas tapo gana įprasta kultūros dalimi. Nors, pasak K. Bėčiūtės, dalį žmonių tai vis dar stebino, seksualumas jau įsitvirtino pramoginėje, gyvenimo būdo, bulvarinėje spaudoje kaip savaime įdomi tema ir vaizdas.
„Nuogas kūnas, dažniausiai moters, tapo pramoga arba preke. Atsirado daug reklamų, kurios nebuvo susijusios su reklamuojamu daiktu, bet jį reklamavo pusnuogė moteris. Kaip pramoga spaudoje buvo sekami sekso skandalai.
Vienas geriausių bulvarinės spaudos pavyzdžių – populiarus dienraštis „Vakaro žinios“, turėjęs skiltis, kuriose buvo įterpta nuoga arba pusnuogė moteris, akivaizdžiai nukopijuota iš Vakarų žurnalo. Jai buvo sukurtas netikras vardas ir pomėgiai: „Siuzana, 22 metai. Mėgsta siuvinėti ir jodinėti.“ Žurnale yra nuotrauka, kurioje ji nuoga ant vandens motociklo, o daugiau – nieko. Svarbu, kad tik būtų nuogybė“, – pasakoja tyrėja.
„Šiandien sakytume, kad erotiniai leidiniai buvo diskriminuojami“
Anot K. Bėčiūtės, atkūrus Nepriklausomybę nuogas kūnas tapo svarbiu politiniu klausimu: „Valdantiesiems atrodė, kad reikia jį sureguliuoti. Nors cenzūra buvo panaikinta, bet šis klausimas atrodė per didelis – kaip gali visi, pavyzdžiui, erotiniai žurnalai, būti laisvai pardavinėjami?“
1992 metais buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, kurio viena iš dalių buvo nutarimas, skirtas reguliuoti ir kontroliuoti erotinę ir smurtinę spaudą.
„Šiandien sakytume, kad erotiniai leidiniai buvo diskriminuojami, nes vien dėl to, kad jie buvo erotiniai, jie turėjo mokėti papildomą mokestį, jų platinimas buvo reguliuojamas. Pavyzdžiui, jų nebuvo galima platinti prie bažnyčių, mokyklų, turgaus, ligoninių, susibūrimo vietų. Net geografiškai buvo nuspręsta, kad juos reikia išstumti į pakraščius“, – sako K. Bėčiūtė.
Pornografija sovietmečiu ir atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje buvo draudžiama, o erotika leidžiama, bet kontroliuojama. Tačiau, kaip pastebi tyrėja, riba tarp šių kategorijų buvo miglota – kaip atskirti, kur yra kas?
„Tai – komisijų darbas. Viena prižiūrėjo visą spaudą Lietuvoje, o savivaldybės galėjo reguliuoti renginius. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto etikos komisija buvo arši bet kokios erotikos priešininkė. Jie striptizą bandė uždrausti Vilniaus mieste, o daugelis leidinių jiems buvo ne tik erotiniai, bet ir galbūt pornografiniai.
Vienas žymiausių jų sprendimų – 1993 m. uždraustas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“. Kilo didžiulis skandalas, nes paaiškėjo, kad dalis komisijos narių net nebuvo knygos skaitę. Pirmininkas tik permetė akimis, pamatė, kad ten yra sekso scenų, o dar su kunigu“, – pasakoja ji.
Buvo spausdinami visokie straipsniukai – apie seksą po vandeniu, grupinį seksą, seksą ant balno.
K. Bėčiūtė priduria, kad nors komisijos egzistavo, visgi trūko grandies, kuri tikrintų, ar uždrausti leidiniai yra išimami iš prekybos. Pasak jos, tai parodo, kaip veikė dar tik besiformuojančios institucijos. Vėliau, pakeitus Visuomenės informavimo įstatymą, valstybės kontrolę pakeitė žiniasklaidos savireguliacija.
„Erotikos sklaida visada kėlė klausimus – daliai visuomenės atrodė, kad patys piliečiai negali nuspręsti, ar jiems tokia spauda tinka, ar ne. Jų manymu, neužteko uždėti limitą, kad erotiniai leidiniai yra nuo 18 metų. Buvo noras apsaugoti visuomenę, kalbėta apie vertybių ir moralės žlugimą. Baimė kilo iš nežinojimo – o kas atsitiks, jei visi spausdins, ką nori? Tai – klausimai apie demokratiją ir žodžio laisvę. Nežinant, kaip tai gali atrodyti, buvo baiminamasi, kad žmonės skaitys tik erotiką ir Lietuvos kultūra žlugs“, – teigia ji.
Grožio konkursai – kai „Mis Pasaulis susitiko su prezidentu Brazausku
K. Bėčiūtė pasakoja, jog sovietmečiu grožio konkursai nevyko ir buvo netoleruojami, nors Vakaruose jie turėjo senas tradicijas. Pirmasis konkursas Vilniuje buvo surengtas 1988 m. Apie šiuos renginius, iš kurių populiariausias tapo „Mis Lietuva“, plačiai rašė spauda, o jų finalai bei pasiruošimai transliuojami tiesiogiai.
„Buvo galima rasti leidinukų su konkursantėmis, jų dosjė, netgi balsuoti už jas paštu. Žmonės norėjo ten dalyvauti – tai susiję ir su nauja ekonomine rinka, nes per konkursą buvo galima reklamuotis. Visokių absurdų buvo, pavyzdžiui, gėlių salonas padarė gyvų gėlių kostiumą konkursantei ir tokiu būdu reklamavosi“, – kalba tyrėja.
Pasak jos, grožio konkursų populiarumą parodo vienas įvykis – 1995 m. į Lietuvą atvyko „Mis Pasaulis“ nugalėtoja Aishwarya Rai.
„Iš oro uosto ji važiavo į susitikimą su prezidentu Algirdu Brazausku. Lydima Vidaus reikalų ministerijos mašinų, ji atvyko į Seimą, kur dėl šio įvykio buvo pertrauktas posėdis. Visi išėjo fotografuotis su „Mis Pasaulis“, plojo, čiupinėjo karūną. Dabar tai atrodo kaip du atskiri pasauliai – politika ir popkultūra, grožio industrija. Tada tai buvo ir politinis klausimas – grožio konkursai buvo vakarietiško gyvenimo standartas, siejami su laisve, modernumu, pramoga“, – teigia ji.
K. Bėčiūtė pabrėžia, kad grožio konkursai stipriai objektyvizavo moteris – dalyvių ūgis, svoris ir matmenys buvo pateikiami kaip svarbiausi jų vertės kriterijai.
„Kita vertus, Lietuvos kontekste situacija buvo savita. Sovietmečiu nebuvo priimtina rodyti savo individualumą. Viskas buvo kolektyvizuota. Kūnas buvo tik įrankis, tarkim, sporte ar darbe. Grožio konkursai staiga suteikė galimybę moterims parodyti savo individualumą ir, tam tikra prasme, pasinaudoti seksualizavimu. Daug merginų, kurios laimėjo ar dalyvavo, išgarsėjo, įkūrė verslus, išvyko į užsienį. Jos galėjo tai padaryti, nes dalyvavo šiame konkurse. Daliai tai buvo vienintelė proga ištrūkti iš skurdo, susikurti gyvenimą“, – tvirtina ji.
2000-ųjų pradžia: nuo sekso linijų iki pirmųjų realybės šou
Pasak K. Bėčiūtės, dešimtmečiui baigiantis viskas tik greitėjo, netgi – radikalėjo: „Seksualizacijos lygis išaugo, atsirado daugiau Pamelos Anderson tipo vaizdų. Radikalus moteriškumas tapo vienu iš standartų – krūtų implantai, didelės lūpos.“
Populiarus žanras buvo „Ką vyrai mano apie moteris?“ – tai galėjo būti puslapis, kuriame žymūs Lietuvos vyrai atsakinėjo į klausimus apie moteris arba studentai apie savo bendraamžes.
Sparčiai keitėsi ir technologijos: plėtėsi tiesioginė televizija, atsirado SMS pažintys ir vadinamasis SMS flirtas, veikė sekso linijos, kurios egzistavo ir anksčiau, tačiau, priduria tyrėja, mobilieji telefonai tam suteikė daugiau anonimiškumo ir interaktyvumo.
„Žurnale „Tik vyrams“ merginos buvo skatinamos siųsti savo kūno dalių, pavyzdžiui, sėdmenų, nuotraukas, kurios buvo daromos su skaitmeniniais fotoaparatais, namų sąlygomis. Todėl jos buvo žiauriai nekokybiškos, skirtingos, buitinės. Vulgarios ta prasme, kad tokios buitinės. Vyrai galėjo SMS žinutėmis balsuoti, kuris užpakalis jiems labiausiai patinka. O pats moters kūnas tapo fragmentuotas – ne tik fonas, bet apskritai nebėra viso moters kūno, tik krūtys, įklijuotos be veido, sėdmenys, kojos. Super seksualizuoti moterų koliažai“, – pasakoja ji.
Televizijoje, sekant Vakarų madas, atsirado pirmasis Lietuvoje realybės šou. Anot tyrėjos, jis sėkmingai pasireklamavo, kai paskelbė, kad jo metu įvyko pirmasis lytinis aktas Lietuvos tiesioginiame eteryje. Iš tiesų, pasak K. Bėčiūtės, nieko aiškaus parodyta nebuvo, bet buvo bandoma visaip seksualizuoti televizijos kultūrą.
„Technologijos perstumdė viešąjį ir privatų gyvenimą. Galėjai būti savo namų erdvėje, bet telefonu balsuoti už užpakaliukus, skambinti į sekso liniją, o jei norėjai susirasti pažinčių, nebereikėjo net eiti nusipirkti žurnalo. Buvo galima įsijungti televizorių, pažinčių laidose rasti, kas ko ieško, parašyti SMS ir iš savo asmeninės erdvės tokiame gyvenime dalyvauti“, – teigia ji.
„90-ieji buvo kupini seksizmo“
Pasak tyrėjos, dešimtojo dešimtmečio seksualizuota kultūra stipriai formavo lyčių vaidmenis ir idealus: „Pasakysiu gana griežtai, bet 90-ieji buvo kupini seksizmo. Manau, kad net žmonės, gyvenę tuomet, šiek tiek primiršo, koks seksizmo mastas vyravo kultūroje. Vyrai ir moterys buvo suvokiami kaip visiškai skirtingos būtybės. Daug buvo kalbama apie „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“ naratyvą.“
K. Bėčiūtės teigimu, gyvenimo būdo ir bulvariniai žurnalai buvo kaip savotiški vadovėliai, padedantys suprasti priešingą lytį. Juose potekstė buvo aiški – vyrai ir moterys yra tokie skirtingi, kad vieni kitų nepažins, belieka bandyti prisijaukinti ir susigyventi.
„Iš vienos pusės, vyravo tradiciniai lyčių vaidmenys ir lyčių papildomumo naratyvas – esame vienodai reikšmingi, bet labai skirtingi. Šeimoje ir visuomenėje atliekame skirtingas funkcijas. Tuo pat metu formavosi nauji idealai, pavyzdžiui, emancipuota, moderni moteris, kuri gali karjeros siekti, keliauti, galbūt viena gyventi, nesusituokti su pirmu sutiktu vaikinu. Tačiau šalia buvo naratyvas, kad tokia moteris privalo būti seksuali“, – sako ji.
Netrūko bandymų keisti ir vyriškumo sampratą. Pavyzdžiui, buvo bandoma parodyti, kad vyrai gali būti rūpestingais tėčiais, prisidėti prie buities. Visgi, kaip pastebi tyrėja, tokį idealą dažniau kūrė moterų žurnalai, o patys vyrai apie tai kalbėjo mažiau.
„Vyriškumas buvo kaip moteriškumo priešprieša. Visa tai, kas nėra moteriška, reiškė, jog yra vyriška. Populiarus žanras buvo „Ką vyrai mano apie moteris?“ – tai galėjo būti puslapis, kuriame žymūs Lietuvos vyrai atsakinėjo į klausimus apie moteris arba studentai apie savo bendraamžes. Tarp komentarų pasitaikydavo tokių, kurie sakė, kad jiems patinka emancipuotos panos, bet jos gali būti tik draugės. Jie nenorėtų, kad tokia būtų jų žmona“, – sako tyrėja.
Moteriškumo idealas, kaip pastebi K. Bėčiūtė, ne pasikeitė, o prasiplėtė. Ji priduria, jog vyrai irgi susidūrė su naujais iššūkiais: „Dėl ekonominių sunkumų ir įsivaizdavimo, kad tik vyras turi išlaikyti šeimą, turėti nuostabią moterį, būti verslus, dalis vyrų patyrė didelių psichologinių sunkumų ar net pasirinko savižudybę. Tai – kita tragiška krizės pusė. Ir tiems, ir tiems buvo sukurti neįmanomi standartai. Iki šiol iš jų vaduojamės.“
Kaip deklaruoja mokesčius, taip turi deklaruoti ir seksualinę orientaciją
K. Bėčiūtė teigia, kad dešimtajame dešimtmetyje homoseksualumo tema buvo apgaubta tylos, o jei iškildavo į paviršių – dažnai buvo skandalizuojama arba stigmatizuojama. Visgi tyrėja primena, kad tik 1993 m. buvo panaikintas Baudžiamojo kodekso straipsnis, draudęs lytinius santykius tarp vyrų. Apie moterų homoseksualumą apskritai nebuvo kalbama.
Šiuo laikotarpiu buvo leidžiami žurnalai „Naglis“ ir „Amsterdamas“, skirti gėjams, o apie 1995 m. pirmą kartą lietuviškoje spaudoje pasirodė straipsniai apie homoseksualias poras.
Dažnai vyravo abejingesnis naratyvas: „Ne mano reikalas, ką žmonės lovoje daro.“
„Tai buvo lūžis, nes šnekėjome ne apie mistinius homoseksualius žmones, o apie Lietuvoje gyvenančius, turinčius vardą ir pavardę, konkrečius partnerius. Svarbu, kad jie prisistatė ne kaip kambariokai ar draugai, bet pora ir partneriai“, – pasakoja K. Bėčiūtė.
Kitas reikšmingas įvykis – 1997 metais Vilniaus katedroje gėjų pora sudalyvavo mišiose, kurių metu apsikeitė žiedais. Ši žurnalistų užfiksuota akimirka sukėlė plačias diskusijas – buvo kalbėta ne tik apie homoseksualumą, bet ir apie homoseksualių žmonių santuoką. Nors renginys įvyko be dvasininkų žinios, pasak K. Bėčiūtės, žiedų mainytuvės, surengtos bažnyčioje, – ryškus pareiškimas.
„90-ųjų pradžioje situacija buvo labai prasta, dalis žmonių Lietuvoje net nežinojo žodžio „gėjus“, vyravo negatyvūs apibūdinimai. Gėjų bendruomenė tikrai negyveno laisvai 90-aisiais, tačiau tuo metu nebuvo taip, kad kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus turėjo griežtą nuomonę [apie homoseksualumą]. Dažnai vyravo abejingesnis naratyvas: „Ne mano reikalas, ką žmonės lovoje daro.“ Tačiau apie 2000-uosius vis didesnė visuomenės dalis turėjo griežtesnes „už“ ar „prieš“ pozicijas“, – teigia ji.
K. Bėčiūtė pateikia kitą pavyzdį – 2000 m. dienraštis „Vakaro žinios” publikavo straipsnių seriją „Juos vadina gėjais“, kurioje buvo viešinami garsūs Lietuvos vyrai, galimai esantys gėjai.
„Spaudoje pasirodydavo didžiulė jų nuotrauka, surašyti gandai iš anoniminių šaltinių. Žurnalo pozicija buvo tokia, kad šiaip homoseksualiu būti yra nieko tokio, bet mes, kaip visuomenė, privalome žinoti, kurie žymūs ir vieši asmenys yra gėjai. Čia yra mūsų teisė. Kaip jie deklaruoja mokesčius, taip turi deklaruoti ir seksualinę orientaciją“, – pasakoja ji.
Nuo pajutusių laisvę iki mąstančių apie kultūros mirtį
Pasak K. Bėčiūtės, dešimtajame dešimtmetyje Lietuvos visuomenė į seksualizuotą kultūrą reagavo įvairiai. Vieni, pavyzdžiui, mąstė, kad seksualumas ir nuogo kūno rodymas kelia pavojų, ypač jaunimui.
„[Jie manė, kad] taip yra paniekinamos lietuviškos vertybės. Buvo naratyvas, kad žmonės patys nemoka susitvardyti, todėl nereikėtų jų gundyti, kad erotika netgi skatina seksualinius nusikaltimus. Jeigu kažkas visuomenėje blogai, buvo labai lengva apkaltinti naują seksualizuotą kultūrą“, – tvirtina ji.
Kiti, priešingai, pajutę žodžio laisvę, ragino kalbėti apie seksualumą, o nuogą kūną laikė norma. Jų manymu spaudoje galima publikuoti viską, net jei tai kažkam atrodo pernelyg radikalu.
„Toks kalbėjimas palaikė spaudos laisvę, bet kartais buvo naivus, kartais susijęs su ekonomika, nes leidėjai galėjo daugiau užsidirbti, jei jų laikraštis turėjo nuogybių. Jie sakė, kad reikia diskutuoti apie seksualumą, tačiau ar taip iš tikrųjų mąstė – nežinome. Kartais jie galbūt naudojosi seksualizacija, nei siekė edukuoti visuomenę. Žinoma, buvo žmonių, kalbančių, pavyzdžiui, kad mokyklose reikia lytiškumo ugdymo pamokų“, – pasakoja ji.
Trečiąją grupę K. Bėčiūtė vadina kultūros depresijos atstovais – tai žmonės, kurie seksualumą matė kaip grėsmę, kuri jau yra nebepataisoma.
„90-aisiais daug kalbėta ne tik apie seksualumą, bet buvo apskritai daug naujovių. Dalis žmonių su jomis nebespėjo. Viskas, kas buvo prieš tai, žlugo, pasikeitė, persikeitė ir jie nežinojo, kokia bus ateitis. Jie galvojo, kad kultūra žlugo ir dabar yra tik trumpi, paviršutiniški malonumai, minutinių pramogų vaikymasis. Niekas nebenori domėtis giliu menu, skaityti. Kažką tokio matau ir šiandien – kultūros depresijos naratyvas buvo visais laikais“, – teigia ji.
Nuo nostalgijos iki pesimizmo dabarčiai
Šiandien Lietuvoje į dešimtąjį dešimtmetį dažnai žvelgiama nostalgiškai, o, anot tyrėjos, tam įtakos turi šio laikotarpio vizualumas. Visgi ji pabrėžia, kad tokie sentimentai praeičiai neretai užgožia sudėtingą realybę: „90-ieji daugeliui tapo savotišku jaunystės nostalgijos laiku, todėl dažnai pamirštame, kiek daug tada buvo skausmo, mirties, krizių, nepritekliaus, elektros ir vandens nebuvimo namuose. Net ir drabužių, kurie mums dabar atrodo stilingi, nebuvo galima nueiti ir nusipirkti. Šitai pamirštame.“
Laikai tikrai pasikeitė.
Kalbėdama apie dabartį, K. Bėčiūtė neslepia pesimizmo: „Negali būti, kad Lietuva daugiau nei trisdešimt metų laisva, o mokyklose vis dar nėra kokybiško lytiškumo ugdymo. Negali būti, kad praėjo trisdešimt metų, o vis dar šnekame apie smurtą ir prievartą prieš moteris pagal „pati kalta“ naratyvą. Partnerystės įstatymo nėra. Manau, per lėtai viskas vyksta.“
Vis dėlto ji pripažįsta, kad per tris dešimtmečius situacija pasikeitė – bent jau spaudoje ir viešajame diskurse:„Šiandien jau nepamatysi tokių antraščių, kokios pasirodydavo, pavyzdžiui, „Panelė“ žurnale 1994 m., kai buvo surengtas konkursas „Ištvirkę mokytojai“. Jie kvietė mergaites rašyti istorijas apie ištvirkusius mokytojus, kurios iš tiesų buvo apie seksualinį priekabiavimą, smurtą. Bet tada į tai buvo žiūrima per ironijos prizmę, kad mokytojų yra visokių – vieni būna pikti, bambekliai, kiti – priekabiautojai. Laikai tikrai pasikeitė.“
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
