Trilogija – itin retas gyvūnas lietuviškame kine. Į trumputį jų sąrašą nuo šiol galime įtraukti ir režisieriaus Romo Zabarausko trilogiją, kurią sudaro 2020 m. pasirodęs „Advokatas“, po ketverių metų kino ekranus išvydęs „Rašytojas“ ir premjerą neseniai atšventęs „Aktyvistas“.
Šie trys filmai, pasiūlantys plačią geografiją – nuo Vilniaus iki Kauno, nuo Belgrado iki Niujorko, – tampriai susiję. Juos jungia homoseksualių vyrų romantinių santykių tema ir vidinio bei išorinio teisingumo siekis, po skirtingas trilogijos dalis migruojantys personažai bei jų kūriniai, tie patys dramaturginiai dėmenys (saugokit R. Zabarausko filmų veikėjus, kad konflikto metu pro duris neišeitų!), užaštrintas melodramatiškas registras.
Ir, žinoma, jau atpažįstamas, skrupulingai išbaigtas estetinis kodas. Džiazuojantis garso takelis papildo išraiškingą, filmo emocinės dinamikos pokyčius atliepiančią šviesų dailę. Čia svarbi kolorito simbolika (šįkart – žalia ir raudona), lėti kameros prizoominimai ir dramatiškos vizualinės jungtys, pvz., kai išlietas gėrimas – beje, ne pirmas šioje trilogijoje – tampa aliuzija į telkšančią kraujo balą.
Bet jei reiktų įvardyti, ką išties naujo į nacionalinį kiną atneša R. Zabarausko trilogija, išskirčiau du aspektus. Pirma, ji pasiūlo turbūt geriausias sekso scenas šiuolaikinio lietuviško kino istorijoje. Antra, ji prasmingai sukomplikuoja viešojoje erdvėje vis nuraibuliuojančius politinius klausimus, į kuriuos naiviai trokštame gauti paprastus atsakymus.
Šį mūsų poreikį apnuogina ir filmų personažai. „Advokate“ sirų pabėgėlis Ali sako, kad jis nėra nei auka, nei superherojus, nes „čia – ne porno filmas“, taip atmesdamas jam ir jo likimo žmonėms įprastai priskiriamas roles. Filme „Rašytojas“ Kostas Dimai iškošia, kad klausant jo egzaltuotų minčių apie rezistenciją sovietmečiu, gyvenimas atrodo kaip tvarkingai užrašyta istorija: „Sudėtingus pasirinkimus tu supaprastini iki kovos tarp gėrio ir blogio.“
O ką „Aktyvistas“? „Aktyvistas“ pasiūlo pažvelgti LGBTQ+ bendruomenę ne kaip į monolitišką darinį, bet kaip į lauką, susiduriantį su tokiomis pat proziškomis problemomis: povandeninėm srovėm, išskaičiavimu, susiskaldymu, nuovargiu. Panašiai kaip ir radikalios dešinės judėjimas, filme įgyjantis skirtingus veidus: nuo agresyvių marozų, užstalėje geriančių degtinę, iki pagoniškų svastikų apologetų, nesunkiai įsiliejančių į šiuolaikinio miesto kultūrą.
Ir pats aktyvizmas, kurio svarba filmas neleidžia suabejoti, čia ne vien šviesiom spalvom piešiamas. Nors galima cituoti tiek susireikšminimo, tiek baugulio persunktas mintis, vis tik labiausiai įstringa Andriaus (akt. Robertas Petraitis) frazė savo partneriui, dėl aktyvistinės veiklos ir vėl atšaukusiam jųdviejų planus: „Man atsibodo miegot su visų Lietuvos gėjų problemom.“
„Aktyvistas“, kurio scenarijų R. Zabarauskas rašė kartu su Marcu Davidu Jacobsu ir Vitalija Lapina, yra skambus finalinis akordas. Tai siužetinių linijų, aistrų, politinių nuorodų tirščiausias trilogijos filmas. Tamsesnis ir dinamiškesnis nei jo pirmtakai – šis įspūdis dar labiau sustiprėja po „Rašytojo“, praktiškai tarp keturių sienų uždaryto, nuosaikaus dviejų žmonių pokalbio.
„Aktyvistas“ pasiūlo pažvelgti LGBTQ+ bendruomenę ne kaip į monolitišką darinį, bet kaip į lauką, susiduriantį su tokiomis pat proziškomis problemomis.
Tačiau „Aktyvistas“ kartu ir išsprūsta iš ankstesnių dalių nubrėžtos perspektyvos, nutrindamas daug niuansų ir vietomis priartėdamas nebe prie melodramos standarto, bet prie operos patoso ir simbolikos. Su dramatiškai besimainančiomis personažų kaukėmis, teatrališkais dūriais į nugarą ar muštynių scena, kurioje ginklu tampa ne kas kitas, o LGBTQ+ vėliava.
Visą šį veiksmą užkuria Kauno „Vaivorykštės“ organizacijos lyderio Deivido (akt. Elvinas Juodkazis) nužudymas, įvykęs iškart po protestu palydėto sprendimo Kaune rengti pirmąsias LGBTQ+ eitynes. Deivido mylimasis Andrius įsitikinęs, kad policija šiam nusikaltimui neskirs deramo dėmesio, juk netyrė ir skundų dėl ligtolinių grasinimų susidoroti, todėl nusprendžia, kad žudiką turi rasti pats. Po šio filmo kontekste, sakykime, kiek netikėto (o gal ir perteklinio?) „Rokio“ stiliaus treniruočių montažo, Andrius infiltruojasi į vietos neonacių bendruomenę.
Bet tai dar ne viskas. Išgyvendamas gedulą jis mintyse kalbasi su nužudytu mylimuoju, mezga naujus romantinius santykius, mažiau sėkmingai bando į pagalbą pasitelkti „Vaivorykštės“ organizacijos narius. Tačiau joje vyksta dar viena paini santykių drama – tarp translyčio Jono (akt. Simas Kuliešius) ir jo buvusios merginos Laimos (akt. Teklė Baroti), po Deivido mirties sugrįžusios į Kauną. Dar daugiau, į „Aktyvisto“ veiksmą įsivėlusi ir Vidaus reikalų ministerija, ir visus įvykius fiksuojanti, nežinia kiek intencionaliai komiškai vaizduojama žiniasklaida.
Negali sakyti, kad siužetinės linijos galiausiai nesusipina, ar kad į šį šekspyrišką dramatizmą žiūrima perdėm rimtai. Gal čia ir didžiausias pokytis R. Zabarausko kūrybiniame kelyje – tebetęsiant tų pačių nelengvų temų refleksiją, atsiranda ironijos ir žaidybiškumo.
Tačiau „Aktyvistą“ drauge kausto jo paties schematiškumas, kurio aukščiausias laipsnis pasiekiamas detektyvinės linijos išaiškinimo scenoje. Ji veikia tik tuo atveju, jei į filmo personažus pavyksta žiūrėti formaliai, kaip į šachmatų figūras iš pirmo žvilgsnio komplikuotoje, bet iš tiesų pakankamai standartinius ėjimus siūlančioje partijoje. Tačiau vos įtraukus psichologinį dėmenį, mažų mažiausiai pakyla antakis: kodėl ilgai saugota paslaptis, atrodytų, ne tik be užuolankų išsakoma, bet dar ir išskiemenuojama?..
Galbūt dėl minėto dramaturgijos schematiškumo patikėti aktorių vaidyba kartais taip pat sunku. R. Petraitis, įkūnijantis Andrių, yra maloni išimtis, tačiau svarbu pabrėžti, kad jo personažas – homoseksualus vaikinas, atsargiai žiūrėjęs į savo partnerio aktyvistinę veiklą, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, pats priverstas prie aktyvizmo prisiliesti – yra kompleksiškiausias ir didžiausią virsmą patiriantis.
Vis tik didžioji dalis antraplanių personaž(i)ų, nedėkingai juos įkūnijantiems aktoriams / aktorėms, lieka vienos savybės rėmuose. Beje, tai neretai iliustratyviai atliepia ir kostiumų dailė. Štai turime fatališką moterį Laimą, kurią į priekį veda kerštas – ji vilki juodai, pabrėžiant kūno linijas. O Elžbietos Latėnaitės personažę, kurią iš esmės apibūdina tik tai, kad ji dirba LGBTQ+ organizacijoje, filmas nutaria aprengti apsmukusiais džemperiais ir marškinėliais su užrašais.
Žinoma, apranga visad gali būti ir pareiškimas, tačiau plokštokiems personažams parinkus pakankamai stereotipinius išvaizdos sprendimus, daugiau charakterio spalvų neatsiranda.
O gal ausis kliūna ir už lietuvių kalba parašytų dialogų? Svarbu pažymėti, jog „Rašytojas“ prabilo angliškai, anglų kalba skambėjo ir didžioji dalis „Advokato“ pokalbių. Savo gimtajai kalbai visad esame griežtesni, fiksuojame kiekvieną dirbtinumo ir skaitoviškumo natą. „Aktyvistui“ namų auditorija dėl šios priežasties gali būti reiklesnė nei ankstesnėms trilogijos dalims.
Ir, vis dėlto, kartais man atrodo, kad R. Zabarauskas mus neblogai mausto, puikiai suprasdamas, kas užtrigerins tiek kino kritikus, tiek LGBTQ+ aktyvistus, tiek homofobus. Regis, kažkokiu keistu būdu mus kartkartėmis ištinkantys akių vartymai ir cakcėjimai liežuviu tapo integralia, sąmoninga jo filmų dalimi.
Ir kai klausau Deivido prakalbos apie tai, kad jis tiesiog nori galėti „susikabinus rankomis žygiuoti laisvai, laisvoj šaly, laisvoj visuomenėj, kur nebūtų viskas taip… MELODRAMATIŠKA“, atrodo, tuoj pačiai taurė gėrimo iš rankų iškris, apšvietimas staiga pasikeis ir Narvydo Naujalio kamera visa tai užfiksuos.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
