„Scena yra visas mano gyvenimas“, – sako aktorius, komikas Mantas Stonkus. Žinomas vyras LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“ pasakoja apie nepažintą savo pusę – tapytoją tėtį, aliejinių dažų kvapą, pirmąjį skaitovų konkursą Mažeikiuose ir kaip vaikystėje prajuokino septynis šimtus žmonių.
– Kai buvai mažas berniukas, turėjai tikslą tapti aktoriumi ir komiku?
– Galima sakyti, kad aš scenoje užaugau. Scena yra mano vieta, mano tikrasis gyvenimas. Ten aš jaučiuosi geriausiai, jaučiuosi savimi, man ten patogiausia būti. Ne dėl to, kad galima apsimetinėti, bet dėl to, kad labai linksma ir man yra labai daug vietos.
Antroje klasėje persikraustėme iš Plungės į Mažeikius. Tik atvykęs, naujokas, dar nieko nepažinodamas aš dalyvavau skaitovų konkurse (vasarį persikraustėme, o konkursas vyko pavasarį). Tą konkursą laimėjau ir supratau, kad čia yra mano vieta. Nuo pirmos klasės lankiau sportinius šokius, vėliau Mažeikiuose šokau tautinių šokių kolektyve „Kauškutis“.
Scena yra visas mano gyvenimas. Visada buvau dėmesio centre, mėgau juokinti, gauti daug dėmesio ne tik iš vaikų, bet ir suaugusiųjų. Tėvų draugai, kurie mane prisimena mažiuką, sako, kad buvau įdomus ir juokingas vaikas.
– Tavo tėtis Alvydas Stonkus yra tapytojas. Kokie tavo pirmieji prisiminimai iš namų?
– Aš užaugau tarp aliejinių dažų ir drobių. Iš pradžių gyvenome labai nedideliame kambarėlyje pas babą ir senelį, mano mamos tėvus. Man buvo kokie ketveri metai. Su tėčiu turėjome vieną bendrą televizinį staliuką su dviem stalčiukais. Tokie staliukai vienu metu buvo labai populiarūs visoje Lietuvoje (nes nelabai tų baldų tebuvo). Vienoje stalo pusėje buvo tėčio teptukai ir aliejiniai dažai, o kitoje pusėje – mano žaidimų, piešimo reikmenys. Man sakė, kad gyvenime nebuvau paėmęs tėvų dažų ar teptukų. Kas mažam vaikui būtų visai patrauklu.
– Tai tu buvai geras vaikas.
– Aš buvau tvarkingas vaikas. Teptukų ir drobių į rankas niekada neimdavau, bet jų kvapą ir laiką, kai tėtis tapė namuose, atsimenu labai gerai: grįžtu namo, tėtis septintame aukšte dainuoja ant visos laiptinės pasileidęs Pavarottį ir tapo, įeinu į namus, girdžiu tą garsią muziką, užeinu pas tėtį, tėtis su darbinėmis kelnėmis, visas dažuotas, su sena palete. Kambaryje cigarečių kvapas, nes ten – jo studija, jis galėjo daryti, ką nori.
Scena yra visas mano gyvenimas.
Tas kvapas, dažai, drobės mane supo visą gyvenimą. Svarbiausias dalykas, kuris buvo aplink mane, tai tėčio albumai: nuo Dali iki Klimto, įvairiausi grafikų darbai, tautodailės fotoalbumai ir pan. Kadangi nebūdavo labai daug žurnalų, interneto, telefono, juos vartyti man buvo įdomiausias dalykas.
Buvau tvarkingas vaikas, tai tuos brangius albumus man patikėdavo, leisdavo jais apsikrauti ir patyrinėti. Daug vaizduotės man žadino Salvadoro Dali albumas, jis buvo toks didelis, gražus. Tie ekspresyvūs piešiniai, tekantys laikrodžiai, drambliai plonomis kojomis, tigrai, moterys man, vaikui, kėlė labai daug emocijų ir vaizdinių galvoje.
– Tavo iškalbą irgi kažkas turėjo lavinti. Ar kartu skaitydavote? Gal mama su knygomis padėjo susidraugauti?
– Mano tėvai buvo labai jauni. Kai gimiau, mamai buvo devyniolika metų. Tėvai daug dirbo, tai buvo visai kitokie laikai. Nebuvau iš šeimos, kur tėvai turėdavo daug laiko užsiimti su vaikais. Mano pareiga buvo auginti jaunesnį brolį, juo užsiimti, kol tėvai sunkiai dirbo.
Iškalba atsirado tikriausiai iš mano gebėjimo stebėti aplinką ir atkartoti, mėgdžioti žmones. Man labai patikdavo stebėti savo senelių draugus, savo tėvų draugus, juose ieškoti ryškių bruožų ir po to juos parodijuoti. Sakyčiau, iš čia atsirado drąsa ir sugebėjimas kalbėti. Gal iš čia atsirado ir gebėjimas būtent per parodiją perteikti kitą žmogų.
– Bet vaikas eidamas į sceną įprastai jaučia jauduliuką. Ar tau niekada nebuvo nejauku?
– Man niekada nebuvo nejauku, visada buvo labai labai įdomu. Atsimenu pirmą gyvenime išgirstą pilną salę juoko. Kovo 11-ąją Mažeikių kultūros rūmuose buvo kažkoks konkursas. Man buvo vienuolika ar dvylika metų. Šokome ir man per patį scenos vidurį nukrito klumpė. Su kolektyvu išbėgome iš scenos, turėjo ateiti dičkiai ir mano draugai sako: „Klumpė, klumpė! Ką daryti?“
Aš pats vienas su viena klumpe grįžau į sceną. Negrįžau jos tiesiog pasiimti ir išsinešti – grįžau su kažkokia eisena ar privaidinimais. Paėmiau tą klumpę, kažką pasakiau ar padariau ir per visą visą salę nuvilnijo toks didelis juokas. Salėje buvo gal septyni šimtai žmonių. Ir aš supratau: va, ką noriu daryti. Man patiko. Niekada nesijaudinau, visada laukiau scenos.
– Tau reikia gyventi ir su tuo, kad ne visi žmonės supranta tavo humorą. Ar nejaudina kritika?
– Su tuo gyvenu visą gyvenimą, nuo pat mokyklos laikų. Esu gimęs 1987 metais, vadinasi, paaugliukas buvau pačiais devyniasdešimtaisiais. Augti tokioje terpėje, mažuose miesteliuose, ir būti scenos vaiku, tautinių šokių šokėju, juokintoju, drąsiu vaiku, kuris mėgdavo rengtis kitaip nei visi kiti... Mane kritika lydi nuo mažų dienų.
– Užsiauginai skūrą?
– Manau, kad man smagu būti kitokiam. Mane gali kritikuoti (ir turi tam teisę) žmonės, kurie nėra manęs matę, kurie yra susidarę vaizdinį iš praeitų etapų televizijoje ar nuotrupų internete. Žmonės dėl to nėra kalti. Kartais ir aš pirmą kartą pamatęs žmogų susidarau išankstinę nuomonę. Vėliau paaiškėja, kad žmogus yra visai kitoks, nei susigalvojau. Tai yra natūralu. Aš nesu dienos pietūs, kad patikčiau visiems. Bet ir nesu austrė, kuri patiktų tik gurmanams. Manau, esu kaip geras steikas, kurį mėgsta visi. Bet yra ir veganų.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
