Niujorke gyvenantis rašytojas, istorikas Jonathanas Brentas po SSRS griūties pateko į sovietų archyvus. Ėmė aiškėti, kad ilgus dešimtmečius Rytų Europos žydų istorija vakariečiams buvo lyg užkasta po žeme – nieko apie ją nežinojęs. „Visur, kur pažvelgdavau, staiga iškildavo žydų figūros. Tarkime, Genrichas Jagoda... Buvau priblokštas. Žydas NKVD vadas?! Kaip tai įmanoma?!“ – stebisi YIVO Žydų mokslo instituto vadovas. Šias pareigas Jonathanas Brentas vadina kartą per gyvenimą pasitaikančia galimybe. Kodėl – atskleidžiama pokalbyje su LRT.lt.
1991–2009 metais dirbdamas Jeilio universiteto leidyklos redaktoriumi, Jonathanas Brentas parengė daugiau kaip 20 knygų seriją „Komunizmo analai“ (The Annals of Communism) apie Stalino ir sovietų režimo nusikaltimus Šaltojo karo metais. Po SSRS griūties nuolat važinėjo į Rusiją ir tyrinėjo atsivėrusius sovietų archyvus, visame pasaulyje skaitė paskaitas apie sovietų ir šiuolaikinę žydų istoriją. Jo parengti leidiniai vėliau Vakaruose buvo išversti į daugelį kalbų. Su rusų istoriku Vladimiru Naumovu parašė knygą „Paskutinis Stalino nusikaltimas“ (Stalin`s Last Crime, 2004) apie sufabrikuotą žydų gydytojų sąmokslą, esą siekusį nužudyti Kremliaus vadovus.
Jau kaip YIVO instituto direktorius, bendradarbiaudamas su Lietuvos vyriausybe, J. Brentas įgyvendino milžinišką YIVO instituto Vilniaus kolekcijos skaitmeninimo projektą (pustrečio milijono dokumentų, per 12 tūkst. knygų). Už vadovavimą šiam darbui 2019 metais pelnė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.
1925 m. buvo įkurtas YIVO Žydų mokslo institutas, skirtas jidiš kalbai, žydų kultūrai, istorijai ir viso pasaulio žydų gyvenimo apraiškoms dokumentuoti ir tyrinėti. To įvykio 100-oji sukaktis šiemet minima renginiais, forumais, parodomis ir naujais leidiniais Niujorke, Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje (LNB), Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje. Pokalbis su J. Brentu ir pradedamas nuo YIVO ištakų.
Nelengva pradžia
– Papasakokite, prašau, kaip Žydų mokslo institutas (YIVO) 1940 metais iš Vilniaus persikėlė į Niujorką?
– 1925 metais, gal kiek vėliau, vilnietiškojo instituto rėmėjai Amerikos žydai atidarė nedidelį instituto padalinį Niujorke. Jo paskirtis buvo paprasta – iš turtingų Amerikos žydų rinkti lėšas ir remti Vilniaus YIVO veiklą. Padalinys veikė kaip lėšų rinkimo priemonė – neturėjo nei archyvo, nei knygų, nei tyrimų ar edukacijos skyrių. Paprasčiausiai koordinavo medžiagos rinkimą JAV ir siuntimą į Vilnių.
1939 metais Vilniaus instituto vadovas kalbininkas Maxas Weinreichas dalyvavo lingvistų konferencijoje Kopenhagoje. Prasidėjo karas, Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Chaosas, didžiulis nerimas. M. Weinreichas susisiekė su kolegomis Vilniuje, kurie, nors ir būdami santykinai ramioje sovietų valdomoje dalyje, patarė namo nebegrįžti – pernelyg pavojinga. Pasiūlė vykti į Jungtines Valstijas. Tad jis, savaime suprantama, pasirinko Niujorką, didžiausią žydų diasporą pasaulyje.
Papasakosiu linksmą istoriją. YIVO būstinė (dabartinėje Vytenio g. Vilniuje; po Antrojo pasaulinio karo neišliko, – LRT.lt) buvo pastatyta tik 1935 metais. Iš pradžių institutas veikė M. Weinreicho bute dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Patalpose buvo tiek dokumentų ir knygų, kad jie galiausiai suvokė – daugiau taip tęstis negali, būtinas atskiras pastatas. Nusprendė pradėti lėšų rinkimą ir šiuo reikalu pasaulyje išplatinti laišką. Tačiau iškilo paprasta tiesa: kad išsiųstum laišką, reikia pašto ženklo, o jie neturėjo pinigų jam įsigyti. Tada inicijavo antrą lėšų rinkimo kampaniją pašto ženklų pirkimui. (Juokiasi.) Ši istorija labai gerai atskleidžia, kokioje situacijoje buvo ką tik pradėjęs veikti YIVO.
Patalpose buvo tiek dokumentų ir knygų, kad jie galiausiai suvokė – daugiau taip tęstis negali, būtinas atskiras pastatas. Nusprendė pradėti lėšų rinkimą ir šiuo reikalu pasaulyje išplatinti laišką. Tačiau iškilo paprasta tiesa: kad išsiųstum laišką, reikia pašto ženklo, o jie neturėjo pinigų jam įsigyti.
M. Weinreichas žydų laikraščiuose išplatino skelbimą apie steigiamą institutą, ragindamas siųsti knygas, dokumentus, memuarus, – bet ką, kas susiję su materialine žydų kultūra. Ir medžiaga ėmė plaukti į Vilnių.
Pateiksiu pavyzdį. Prieš kelerius metus lankiausi Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje pas dr. Larą Lempertienę. Judaikos tyrimų centre dar buvo dėžių su neapdorota YIVO medžiaga. Paprašiau parodyti kas jose. Lara visiškai atsitiktinai iš dėžės ištraukia 1934 metų komedijos „Tsvey Kuni Lemels“ plakatą. Šis priklausė Čikagos žydų teatrui Daglaso parke, vaidinusiam jidiš kalba. Mano tėvas man, paaugliui, nuolat pasakodavo apie šį spektaklį. Argi tai ne nuostabu?! Vadinasi, kažkas (dievai žino kas!), kaip ir mano tėvas lankęsis tame spektaklyje, nukabino plakatą nuo sienos ir nusiuntė jį į Vilnių!
Ringelblumo archyvas
– Kas atsitiko YIVO instituto padaliniams Berlyne, Varšuvoje, Sankt Peterburge, kai prasidėjo karas?
– Berlyno padalinys nerinko medžiagos, jame buvo tik nedidelė biblioteka ir truputis dokumentų. Varšuvoje taip pat. YIVO padaliniai užsiėmė tyrimais. Kiekviename dirbo skirtingų sričių specialistai: Vilniuje tyrinėta lingvistika, folkloras, Varšuvoje – istorija, Berlyne – ekonomika ir psichologija.
Berlyno padalinį 4-ajame dešimtmetyje uždarė naciai. Varšuvos padalinys buvo uždarytas 1939 metais, jo darbuotojai atsidūrė gete. Galbūt esate girdėję apie Emanuelį Ringelblumą ir Varšuvos geto pogrindžio archyvą. Ringelblumas buvo YIVO padalinio Varšuvoje Istorijos skyriaus vadovas. Tad iš esmės iniciatyva rinkti medžiagą apie prasidedančią masinę žydų tragediją buvo YIVO projektas. E. Ringelblumas davė labai aiškias instrukcijas, kad visa medžiaga, surinkta gete ir paslėpta pieno bidonuose (vėliau dalis atrasta), turi būti išsiųsta į YIVO Niujorke. Tačiau kadangi Lenkija po karo atsidūrė sovietų zonoje, toks sumanymas negalėjo būti įvykdytas. Medžiaga liko Lenkijoje ir dabar yra saugoma Varšuvos žydų istorijos institute.
Vis dėlto artimas E. Ringelblumo bendradarbis Herszas Wasseris sugebėjo ištrūkti iš geto ir su savimi pasiimti solidų kiekį medžiagos. Ją perdavė YIVO instituto padaliniui Niujorke. Tad dabar pas save turime dalį taip vadinamo Emanuelio Ringelblumo archyvo.
Ulpio paslaptis
– O kaip Vilniaus rinkinys atsidūrė Niujorke?
– Vilniuje naciai plėšė YIVO archyvą, instituto pastatą pavertę pagrindiniu medžiagos rūšiavimo centru. Galbūt sunaikino 50 proc. rinkinio, likusią dalį jūra perplukdė į Alfredo Rosenbergo operatyvinį štabą Frankfurte žydų klausimo tyrimui.
Žmonės, atsakingi už medžiagos rūšiavimą, – poetai Avramas Suckeveris, Šmerelis Kačerginskis, kiti – priklausė YIVO institutui. Vienu metu jie nusprendė, kad negalima visko atiduoti naciams, tad slėpdami vertybes po drabužiais, kišenėse, maišuose ir pan., išnešė dalį archyvo į Vilniaus getą ir ten paslėpė. Arba perdavė savo bičiuliams ne žydams.
Tad solidus rinkinio turinys buvo padalytas: viena dalis paslėpta gete, tikintis ją atrasti po karo, kita atsidūrė Vokietijoje.
Pasibaigus karui JAV vyriausybė, bendradarbiaudama su Kongreso biblioteka, pradėjo iniciatyvą, kuria grąžinta nacių užgrobta žydų nuosavybė. Vokietijoje jie aptiko Ofenbacho sandėlį, o jame – daugybę dėžių su žydų kultūros vertybėmis. Dalį jų atpažino kaip YIVO nuosavybę, nes šios turėjo instituto žymą. Kilo klausimas, ką su tuo daryti: Vilniaus YIVO nebėra, Lietuva okupuota, Jad Vašemo dar nėra. Net Izraelio valstybės dar nebuvo. Tad nuspręsta visą medžiagą perduoti YIVO institutui Niujorke.
Medžiaga, likusi Vilniuje, Stalino nurodymu, 1948 metais turėjo būti sunaikinta. Kaip ir visi kiti žydų nacionalinės kultūros pėdsakai. Turbūt žinote, kad pasmerkta buvo ir lietuvių, ir ukrainiečių, ir lenkų kultūra. Bet koks nacionalinės gyvasties daigas buvo nepageidaujamas. Nes tai kėlė pavojų sovietų režimui.
Holokaustą išgyvenę YIVO bendradarbiai, tarp jų – A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis, atrado paslėptą instituto medžiagą ir pasitraukė iš Sovietų Sąjungos, antraip būtų suimti ir sušaudyti. Jie paliko medžiagą sovietams ir iki gyvenimo pabaigos nesužinojo, koks jos likimas.
O tuometis LSSR Knygų rūmų vadovas Antanas Ulpis asmeniškai nusprendė, kad tokios medžiagos nevalia sunaikinti ir, siaubingai rizikuodamas, ją paslėpė Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios patalpose. Ten ji išbuvo nuo 1948 iki 1991 metų. Apie rinkinio buvimą žinojo tik siauras pačių ištikimiausių A. Ulpio kolegų ratas. Dabar ta medžiaga yra Nacionalinėje bibliotekoje, Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Vrublevskių bibliotekoje.
„Ko jūs laukėte?“
– Papasakokite, kokia istorija jums buvo nutikusi Vrublevskių bibliotekoje?
– 2014 ar 2015 metais mano bičiulė vilnietė Ana Avidan pasiūlė susitikti Vrublevskių bibliotekoje – tai, ką išvysiu, patikino, mane tikrai sudomins. Susitinkame, užeiname, regis, į direktoriaus pavaduotojos kabinetą. Ilgas stalas, ant jo – dėžės. Pavaduotoja, labai miela moteris, pasiūlo į jas pažvelgti. Matau dokumentus su YIVO atspaudu, nėra abejonės, kad tai instituto medžiaga. Atsisuku į ją ir pasiteirauju, ar šie dokumentai pas juos išbuvo nuo 1948 metų. Pavaduotoja atsako teigiamai. Klausiu, ar visą laiką jie buvo laikomi dėžėse. Ji vėl atsako teigiamai. Tada paklausiu: „Ko jūs laukėte?“ Ji, prisiekiu, atsako: „Laukėme jūsų.“ (Juokiasi.) Nuo 1948 metų, kai dar nebuvau gimęs, iki dabar jie laukė manęs... Supratau, kad čia įsikišo pats likimas.
Šie dokumentai liko Vilniuje, buvo suskaitmeninti, galiausiai išviešinti internete viso pasaulio tyrinėtojams. Nuo tada sulaukė daugiau kaip milijono peržiūrų! Toks susidomėjimas parodo, kokie tai lobiai.
„Ta juokinga maža kalba“
– Kokia buvo YIVO instituto Vilniuje reikšmė jidiš kalbai?
– Tarp reikšmingesnių instituto ambicijų buvo noras sunorminti jidiš kalbą. Vienos standartinės jidiš nebuvo, kiekviena grupė kalbėjo savu dialektu. Buvo net skirtingos abėcėlės. Tarkime, mano namuose, jei tėvas norėdavo pasakyti „eik greičiau“, sakydavo „gei shnel“. Tuo tarpu lietuviškajame jidiš buvo sakoma „gei gikher“. Tad institutas stengėsi suvienodinti žodžių rašybą, gramatiką. O tuo pačiu – ir žodyną.
Instituto darbuotojai norėjo iš savo įsivaizduojamos aukštosios jidiš kalbos pašalinti kuo daugiau germaniškų įtakų. Nes daugelis Rytų Europos žydų, tarp jų ir mano senelis, apie jidiš sakydavo: „Ta juokinga maža kalba.“ Net Šolom Aleichemas ją laikė vokiečių kalbos žargonu.
Tad institutas siekė parodyti, kad jidiš yra vientisa, turi struktūrą ir tai tikrai nėra viena vokiečių kalbos tarmių. O priešingai – savarankiška, gyvybinga literatūrinė kalba, galinti didžiuotis reikšmingais veikalais. Tiesa ta, kad 20 amžiaus 3 ir 4 dešimtmečiais Vilnius tapo didelio meistriškumo žydų literatūrinės kūrybos centru. Chaimo Gradės, Izaoko Pereco, Šolom Aleichemo, A. Suckeverio, Moišės Kulbako kūryba yra visuotinai pripažinta, ji darė įtaką žydų savimonei.
Pagrindine, visa apimančia YIVO ambicija buvo siekis sukurti institutą, kuris padėtų Rytų Europos žydams suvokti, kad jie yra tarptautinė nacija, turinti savitą istoriją, kalbą, literatūrą, folklorą.
Svarbu kiekvienas daiktas
– Kas buvo zamleriai ir kaip jie veikė?
– Zamleriai buvo savanoriai rinkėjai. Beje, tai vokiškas žodis. Ko gero, YIVO institutas Vilniuje buvo pirmoji organizacija pasaulyje, pradėjusi žydų materialinės kultūros rinkimo programą. Kitaip nei kitų sričių muziejai, YIVO kolekcionavo viską! Turime vokišką mauzerį, nacių durklą, cigarečių dėžę, turime labai retus chasidų rankraščius iš 18 amžiaus, turime pasakojimų, eilėraščių, žaislų iš DP stovyklų, medicinos reikmenų...
– Regis, turite net pornografijos?
– Ką gi, mano kolegoms nepatinka, kai taip sakau. Gal geriau tai vadinti nešvankių istorijų rinkiniu, užrašytu per 1912–1914 metais vykusias S. An-skio (Šloimės Rappoporto) etnografines ekspedicijas.
– Tada toks klausimas: jei turite visko, kokie buvo YIVO atrankos kriterijai, ką siųsti į institutą, o ko – ne?
– Kalbant apie ankstyvąjį instituto veiklos tarpsnį, kažkam šovė išganinga mintis, kad kiekvienas daiktas yra svarbu. Juk kiekvienas daiktas atskleidžia, kaip tu gyvenai.
Dauguma objektų buvo, sakykime, žydiškos kilmės. Nors tikrai ne visi. Šiandien, kai institute jau turime 24 milijonus objektų, galima pasvarstyti apie atrankos kriterijus. Dabar tiesiog ieškome eksponatų, kurie papildo esamus rinkinius.
Apsauga nuo rusų raketų
– Instituto Niujorke programos, mokymo kursai daro didelį įspūdį. Kiek žmonių dirba YIVO šiuo metu? Kas išlaiko instituto veiklą?
– Šiuo metu dirba per 40 žmonių. 2009-aisiais, kai atėjau į institutą, buvo apie 20. Maždaug 20 proc. mūsų pajamų priklauso nuo tarybos, turime paveldėjimą, investicinį fondą, kuris taip pat sudaro nemažą dalį. Visa kita tenka surinkti patiems. Metinį biudžetą sudaro per 5 mln. dolerių ir juos tenka surinkti iš mūsų bendruomenės. Joje yra labai dosnių žmonių, kurie skiria 10, 25 ar net 100 tūkst. dolerių. Kiti skiria mažiau, 18 ar tik 5 dolerius. Todėl tai didžiulis darbas, nes negauname nė cento iš federalinės valdžios ar valstybės. Ji finansuoja specifinius projektus, tarkime, Vilniaus rinkinio skaitmeninimui gavome labai dosnią paramą iš JAV vyriausybės, taip pat Lietuvos.
Istorinės paralelės turėtų kelti siaubą europiečiams, juk prisimenate Stalino-Hitlerio paktą, Miuncheną ir kaip Vakarai pardavė Čekoslovakiją, Lenkiją. Tai labai neramina.
– Kita vertus, laisvė irgi gerai?
– Būtent, ypač dabar. Ypač dabar. Visas tas reikalas tiesiog skandalas...
YIVO yra nedidelė organizacija, bet tai tik sustiprino mūsų ryžtą kuo labiau remti projektus Lietuvoje, Ukrainoje. Tarkime, skaitmeniname Vernadskio bibliotekos Kyjive archyvą, taip apsaugome jį nuo rusų raketų. Nes kas gali patikėti Putino ir Trumpo taikos derybomis?! Istorinės paralelės turėtų kelti siaubą europiečiams, juk prisimenate Stalino-Hitlerio paktą, Miuncheną ir kaip Vakarai pardavė Čekoslovakiją, Lenkiją. Tai labai neramina. Tad stengiamės kiek įmanydami, kad pasaulio žmonės nepamirštų Lietuvos, Ukrainos.
– Jau 100 metų, kaip YIVO saugo tūkstantmetį aškenazių palikimą. Kaip pats esate susijęs su aškenaziais, Rytų Europa, litvakais?
– Mano senelis iš mamos pusės gimė Vilniuje. Šį faktą neseniai aptiko vienas mano giminaitis. Senelis gyveno Lvive, į JAV emigravo po bolševikų perversmo. Močiutės iš mamos pusės šeima kilo iš Černihivo. Manau, ten dar turiu giminaičių.
Tėvo giminės kilo iš Kyjivo ir Žitomiro. Abu tėvai Čikagoje kalbėjo jidiš, tačiau tik su mano seneliais. Būdamas vaikas norėjau tą kalbą suprasti, bet niekas jos nemokė. Tad studijavau rusų ir vokiečių kalbas, man atrodė, kad jos susijusios su jidiš. Tada nežinojau kaip, dabar jau žinau. Labai susidomėjau rusų istorija, literatūra. Ypač Šaltojo karo istorija.
Kai griuvo SSRS, pradėjau leidybos projektą „Komunizmo analai“ Jeilio universitete. Nuskridau į Maskvą ir beveik 20 metų praleidau keliaudamas pirmyn atgal: rinkau medžiagą Komunistų partijos, Centro komiteto, kariniuose archyvuose, išvertėme ir publikavome straipsnius apie SSRS istoriją, Staliną, jo nusikaltimus, valymus, gulagą, Katynę, Antrąjį pasaulinį karą, terorą prieš valstietiją, caro šeimos išžudymą. Tuo metu man ėmė aiškėti, kad Rytų Europos ir Rusijos žydų istorija buvo giliai paslėpta, nieko apie ją nežinojau. Visur, kur pažvelgdavau, staiga iškildavo žydų figūros. Tarkime, Genrichas Jagoda... Tai mane pribloškė. Žydas NKVD vadas?!. Kaip tai įmanoma?! Sužinojau apie Lazarį Kaganovičių, Leonidą Švarcmaną – aukščiausiuosius NKVD pareigūnus. Mėgstamiausias Stalino karikatūristas buvo žydas. Tada Julijus Charitonas, fizikas, kūręs atominę bombą, – nieko nebuvau apie jį girdėjęs. Tiesiog palaidota istorija! Maskvoje nusipirkau du rašytojo Isaako Babelio tomelius. Buvau nustebęs, kad niekur knygose nepaminėta, jog jis – žydas. Supratau, kad čia glūdi ištisa istorija, kurią būtina išviešinti.
Apie Lietuvą truputį žinojau. Žinojau poetą Czeslawą Miloszą, tikrą Lietuvos patriotą. Mano geras bičiulis poetas Tomas Venclova, kolega iš Jeilio. Kai man pasiūlė YIVO instituto direktoriaus pareigas, būsiu atviras, – apie institutą ne ką težinojau. Aš, pakankamai išsilavinęs, du universitetus baigęs ir Jeilyje dirbęs žmogus... Vadinasi, jei nežinau aš, nežino ir milijonai kitų žmonių. O tai stulbinama istorija, kurią būtina atskleisti, nes ji padarė didelę įtaką šiuolaikiniam pasauliui. Juk dauguma Rytų Europos žmonių tapo svarbiomis figūromis JAV, Anglijoje, kitur. Vienas mėgstamiausių jaunystės rašytojų buvo Romainas Gary – net nežinojau, kad jis žydas! Pasirodo, Romanas Kacevas gimė Vilniuje! Vau! Tokios asmenybės iš tokio žemės lopinėlio!
Prieš pirmąją viešnagę Vilniuje susisiekiau su savo kreditinės kortelės kompanija, kad pasirūpintų tinkamu jos veikimu. Pasakiau, kad išvykstu į Lietuvą. Atsiliepusi mergina pasakė: „O, jūs vykstate į Lietuvą! Kaip nuostabu! Kurioje šalyje ji yra?“ Tai buvo 2010-aisiais!
Tokia reikšminga istorija, paveikusi Šaltąjį karą, abu ankstesnius karus, paveikusi visa tai, kuo taip aistringai domėjausi – išminčiai, mąstytojai, tose žemėse nutikę baisūs įvykiai, – pasirodo, niekas Jungtinėse Valstijose apie tai neturi jokio supratimo! Tad YIVO vadovo pareigos man pasirodė didelė galimybė. Jeilyje turėjau puikų darbą, puikius namus, puikų atlyginimą. Tačiau YIVO – vieną kartą gyvenime pasitaikanti galimybė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
