Atsargiai, publikacija nuo pradžių iki pabaigos persmelkta kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio muzikos, citatų, istorijų. Aišku, vartoti galima, netgi rekomenduotina: ant senos palangės kaktusai geriau žydės.
Proto pakako taip nekalbėti
„Kuo labiau stengiausi pažinti šį žmogų, tuo daugiau juo žavėjausi. Įdomu ir tai, kad anais laikais jis sugebėjo gyventi pagal visus tuomet smerkiamus kapitalistinės rinkos dėsnius, taigi tarsi egzistavo šalia sistemos; dar įdomiau, kad tokią jo egzistenciją toleravo visi... Kokio masto turėjo būti asmenybės šarmas ir žavesys, prieš kurį negalėjo atsilaikyti net sistema?“ – pratarmėje svarsto knygos „Čia priėjo Gorbulskis...“ (2010 m.) sudarytoja žurnalistė Audra Baranauskaitė.
Benjaminas Gorbulskis (1925–1986 m.) oficialiai niekur nedirbo, o tai Sovietų Sąjungoje buvo laikoma veltėdžiavimu, baudžiama. Juk žinome, kaip atsitiko Josifui Brodskiui, kuris irgi „niekur nedirbo“, tik rašė poeziją, – ir iš labai arti pamatė Šiaurės tolius. B. Gorbulskis niekada nepriklausė Komunistų partijai. Raginamas ateiti į jos gretas atsakė, kad stotų, jei tų partijų būtų dvi, bet kai viena – neįdomu.
Kažkaip žiūrėta pro pirštus, kai per susitikimus su gerbėjais kompozitorius pašiepdavo sovietų valdžią. Jam leista išvažiuoti į užsienį, ir ne kokias ten socialistines šalis, kurios daugumai irgi buvo nepasiekiamos, o į „supuvusius“ Vakarus – JAV, Vokietijos Federacinę Respubliką, Australiją, Japoniją. Kelionėse praleisdavo ir kelias savaites, ir pusmetį, o Amerikoje 1980-aisiais viešėjo ištisus metus. Maža to, Gorbulskis ten įrašinėjo plokšteles, netrukdomas bendravo su lietuvių diaspora, rengė kūrybos vakarus.
Kaip sovietinio režimo pašonėje visų matomas, visų girdimas gyveno visiškai laisvas žmogus – didžiulė mįslė. Nori nenori braunasi mintis apie „stogus“ kompartijoje ar saugume, bet tai tik spėlionės, jos lieka neišsklaidytos ir per 100-ąją sukaktį. Nes tie, kurie galėtų išsklaidyti, mįslingai atsisako tai daryti.
Kompozitoriaus dukros Karinos Gorbulskytės nuomone, visus kelius atverdavo ir visus suvaržymus įveikdavo nuoširdus ir nepakartojamas tėvo humoras. „Dėl jo jam daug kas buvo atleidžiama. Kita vertus, gyveno tik iš kūrybos. Labiau kentėjo tie kompozitoriai, kurie turėjo tarnybas. O kritiką visada išsakydavo humoro forma, tarsi nerimtai. Jei būtų kalbėjęs rimtu tonu, gal ir būtų kentėjęs. Proto pakako taip nekalbėti“, – svarsto dukra.
Suprantama, buvo stebimas, jo laiškai adresatams užsienyje – skaitomi. Tai vėl suteikdavo progą atsiskleisti Gorbulskio humorui: į laiško tekstą įterpdavo šventinių sveikinimų saugumo darbuotojams. Juk sunkiai dirba, daug skaito – tad būtina paminėti vargšelius...
13, paskui 14
Benjaminas Gorbulskis, kaip rašė glaustoje autobiografijoje, tėvų iniciatyva gimė 1925 m. rugsėjo 14 dieną Kaune. Skaičius 14 buvo lemtingas: prieš mirtį gulėjo 14 palatoje, mirė liepos 14-ąją, nesulaukęs 61 metų. Užtat nesibaimino velnio tuzino – „Neringos“ kavinėje sėdėdavo prie 13-ojo staliuko, kabino drabužius ant 13-os pakabos (net lankytojų apgulties valandomis drabužinės darbuotojai palikdavo ją laisvą B. Gorbulskiui), per kūrinių premjeras bičiulius sodindavo 13-oje eilėje.
Kompozitoriaus mama Ida buvo žydė, tėvas Jokūbas – vokietis*, savo tautybę slėpęs iki pat žūties Antrojo pasaulinio karo metais. Benjaminas augo ne vienas, turėjo jaunesnę sesutę Adasę, kuri apie 1968 metus su mama emigravo į Izraelį. Šeima gyveno Ožeškienės gatvėje dviejų kambarių bute. Gyveno kukliai, mama niekur nedirbo, buvo paprasta namų šeimininkė, tėvas gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. Tačiau vaikų lavinimui pinigų negailėta. Bute buvo pianinas, juo Benjaminas pradėjo skambinti nuo ketverių; laikyta ir guvernantė vokietė, mokiusi vokiečių kalbos. Sakoma, vokiškai Benjaminas kalbėjo idealiai, Berlyno dialektu.
Būsimasis kompozitorius baigė 12-ąją vidurinę mokyklą. Brandos atestato teikimo dieną naciai įsiveržė į Lietuvą, tad žydų tautybės jaunuolis suskato traukiniu trauktis į Rytus. Lietuvon grįžo karo orkestro kapelmeisteriu.
„Kariuomenėje išmokau groti triūba ir gerti degtinę, už ką buvau „apdovanotas“ baudžiamuoju batalionu trims mėnesiams. Baudžiamajame batalione organizavau dainų ir šokių ansamblį, kurio artistai buvo alkoholikai, recidyvistai, dezertyrai ir šiaip aktyvūs saviveiklininkai. Už gerą darbą organizuojant minėtą ansamblį mane išlaisvino anksčiau, atstatė man buvusį laipsnį (viršila) ir paskyrė pulko kapelmeisteriu“, – 1971 metais autobiografijoje rašė B. Gorbulskis.
1949 metais pradėjo mokytis Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, ją baigė „su pagiriojimu ir pagyrimu“. Į Kauną nebegrįžo – šeimos butas buvo užimtas, tėvas žuvęs, o mama su dukra apsigyveno Vilniuje, Subačiaus gatvėje.
LSSR valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavo kompoziciją pas prof. Eduardą Balsį. Parašė operą pagal Petro Cvirkos romaną „Frankas Krukas“. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kai studento diplominis darbas – užbaigta opera.
Pats Benjaminas sakydavo, kad jam būtini tik trys dalykai: popierius, rašomasis stalas ir geras unitazas.
Šiuo atveju būtinai prisimenamas rūstus vertinimo komisijos vadovo klausimas Maskvos balsu: „Kodėl jūsų operoje visi herojai neigiami?“ ir gorbulskiškas atsakymas: „Visi teigiamieji sėdės koncertų salėje...“ Suprantama, omenyje turėjo partinį elitą.
Lengvoji muzika – liaudžiai
B. Gorbulskis parašė apie 600 dainų, 16 instrumentinių koncertų. Opusais pažymėtų kūrinių dar daugiau – 890, nes kūrė ne tik estradinę muziką, bet ir simfonijas, operetes, miuziklus, muziką spektakliams ir cirko vaidinimams. Įrašė per 30 plokštelių. Pirmąją instrumentuotę sukūrė trečiame kurse.
Anot Izraelyje gyvenančio kompozitoriaus, „Ganelino trio“ pianisto Viačeslavo Ganelino, toks Gorbulskio produktyvumas nėmaž nestebina. „Rašyti partitūrą galėjo net paplūdimyje. Nereikėjo jam atskiro kambario, iš esmės – nieko nereikėjo. Galėjo sėdėti su maudymosi kelnaitėmis ir rašyti užsakytą muziką. Šiuo požiūriu jo muzikinės galimybės buvo nepaprastai didelės“, – LRT.lt tvirtina V. Ganelinas. Pats Benjaminas sakydavo, kad jam būtini tik trys dalykai: popierius, rašomasis stalas ir geras unitazas.
B. Gorbulskį vadiname lengvojo žanro virtuozu, tačiau rimtoji muzika jam rūpėjo gal net labiau. „Kai Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras vykdė pirkimus, dirbau vertinimo komisijoje. Benjaminas man sako: „Matai, paprastai atsinešu kelis kūrinius. Keturis tik šiaip, liaudžiai, o vienas – man.“ Kitaip tariant, sau jis rašė sudėtingesnę muziką“, – atskleidžia V. Ganelinas.
Lyg skersvėjis
B. Gorbulskis yra pirmųjų pokarinių lietuviškų estradinių dainų autorius. Apie 1956 metus muzikologė Irena Mikšytė parašė dainos tekstą „Tavo mielos akys“, siūlė sukurti anglų valsą, tačiau kompozitorius, pasiklausęs žodžių, nukirto: „Ne anglų valsas, o lėtas fokstrotas.“ Taip ir liko.
Irenai teko ir dar vieną dainą kartu su maestro „mūsų estrados aušros laikais“ parašyti – „Sningant“. Abi dainas atliko Virgilijus Noreika, jos buvo įrašytos Lietuvos radijuje.
B. Gorbulskio dainas dainavo dauguma lietuviškos estrados atlikėjų: Nelly Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas, Nijolė Ščiukaitė, Aleksas Lemanas, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Violeta Rakauskaitė, Ona Valiukevičiūtė, Jungtinėse Valstijose – Stasė Klimaitė. Muziką rašė, kaip teigia I. Mikšytė, „raiškių“ poetų tekstams: Aleksio Churgino, Ramutės Girkontaitės, Jono Mačiukevičiaus, Vytauto Bložės, Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno.
Žurnalistė A. Baranauskaitė knygoje yra paminėjusi, kad „kai maestro darydavo įrašus radijuje ar televizijoje, visiems muzikantams užsakydavo taksi. Žinojo, kad vienas gali pramiegoti, kitas pamiršti, todėl į įrašų studiją visus iki vieno atsiveždavo laiku“.
O į Vilniaus plokštelių studiją taip pat atsiveždavo? – klausiau gyvenimą 33-iuoju greičiu gyvenusios studijos sielos Zinos Nutautaitės-Indrikonienės. Literatūros redaktorė atsako, kad to jai galbūt ir neteko matyti, tačiau gerai prisimena, kaip į studiją maestro įsiverždavo lyg skersvėjis – linksmas, trokštantis susipažinti ir rimtai padirbėti.
„Būdavo, ateina nešinas šokoladu „Trys paršiukai“ ir sako: „Atnešiau „Tris paršiukus“, kad nebūčiau kiaulė.“ Bendraudavo nepaprastai žaismingai, tai humoru sublizgės, tai anekdotą pasakys, todėl studijoje buvo labai laukiamas“, – LRT.lt teigia Zinutė.
Per įrašus, anot jos, Gorbulskis sėdėdavo kaip prikaltas: „Montuojama – sėdi, įrašai daromi – sėdi, per pleibeką – sėdi, per galutinį suvedimą, masterį, irgi sėdi ir klauso. Kokybė jam labai rūpėjo, tam negailėjo laiko.“
Įsiminė epizodas, kai Juozo Tiškaus ansamblis „Estradinės melodijos“ įrašinėjo kažkurią Gorbulskio dainą. „Kaip jiedu pliekėsi! Kiekvienas savo tiesą norėjo įrodyti: „Benka, tylėk, aš geriau žinau.“ – „O aš gaidas rašiau!“ Paskiau abu leidžiasi į prisiminimus, pradeda juoktis – ir vėl geriausi draugai“, – pasakoja Z. Nutautaitė-Indrikonienė.
Femme fatale
Tu ateik į pasimatymą,
Kai skliaute išblės žara.
Jau seniai, seniai supratome,
Jog dviejų kelių nėra.
„Gana ilgai blaškiausi ir eksperimentavau šeimos klausimais, kol 1963 m. gimė duktė ir buvau priverstas savo noru sukurti šeimą, kuriai esu ištikimas iki šiol“, – dar viena B. Gorbulskio autobiografijos citata.
Nors Marina tada jau buvo susituokusi, prasidėjo jųdviejų pasimatymai, Benjaminas jai asistavo apipildamas dėmesiu, komplimentais, staigmenomis, pavėžėjimais ir kvietimais į teatrą. Kol vieną naktį pasibeldė į duris.
Jis buvo ką tik baigęs konservatoriją, kai gyventi į Vilnių iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) atvyko būsimoji jo žmona architektė Marina Nadeždina. Įspūdinga, galinga moteris. Sakytume, B. Gorbulskio mūza ir, nesuklystume sakydami, jo femme fatale.
Nors Marina tada jau buvo susituokusi, prasidėjo jųdviejų pasimatymai, Benjaminas jai asistavo, apipildamas dėmesiu, komplimentais, staigmenomis, pavėžėjimais ir kvietimais į teatrą. Kol vieną naktį pasibeldė į duris.
Šis epizodas, pasak žurnalistės Ingos Liutkevičienės, labai tiktų filmui. Duris atidarė Marinos sutuoktinis ir Benjaminas trumpai drūtai tarė: „Atvažiavau Marinos.“ Moteriai liepė neimti jokių daiktų, tik leistis žemyn, kur laukianti mašina. Marina, nors gailėjo savo vyro, visgi ryžosi avantiūrai ir išėjo pro duris kartu su B. Gorbulskiu. Lauke išvydo didžiulę mašiną su „būda“ ir užrašu „Chleb“ („Duona“). B. Gorbulskis atidaro mašinos duris, pakviečia vidun, o ten – balta staltiese užtiestas staliukas su užkandžiais, šampanu. Mašina su užrašu „Chleb“ po Vilnių juodu važinėjo iki šešių ryto, kol vairuotojas pasakė, kad balius baigtas, mat jam metas vežioti į parduotuves duoną. Po tos nakties Marina persikraustė pas Benjaminą, bet dar daug kartų grįždavo pas savo vyrą“ (cituojama Ingos Liutkevičienės knyga „Bravo estradai!“, 2020).
Juodu dažnai vaidydavosi, bent kartą B. Gorbulskis yra ilgesniam laikui išėjęs iš namų. Vilnietis Gediminas Kavaliauskas, kaip teigiama knygoje „Čia priėjo Gorbulskis...“, atskleidžia, kad namus kompozitorius paliko be nieko, kaip stovi. Apsigyveno pas jį, per dieną nusipirko baldų komplektą, per tą pačią dieną atsigabeno fortepijoną (be abejo, į penktą aukštą).
„Gyveno pas mane gal metus. Man atrodo, tuo laiku ir gėrė daugiau... Jis labai depresavo, bet net ir tokios būsenos – sėdėt, tylėt jam nebūdinga. Kalbėdavomės gana atvirai, žodžiai liedavosi per kraštus. Anksčiau pažinau tik jo išorinę pusę, tačiau tada norėjosi pagloboti, bet jis nelabai prie savęs prisileisdavo – tas linksmumas, žaismingumas, išradingumas buvo gal širma, kuria prisidengdavo, kita vertus, jis nevaidindavo, jam tai išeidavo natūraliai“, – A. Baranauskaitės sudarytoje prisiminimų knygoje pasakoja G. Kavaliauskas.
Mašina su užrašu „Chleb“ po Vilnių juodu važinėjosi iki šešių ryto, kol vairuotojas pasakė, kad balius baigtas, mat jam metas vežioti į parduotuves duoną.
Pasak Karinos Gorbulskytės, po šio išsiskyrimo tėvai vėl susitaikė. Ir ne bet kaip – atšoko antras vestuves. Beje, Marina su dukra tebegyvena Kompozitorių miestelyje Žvėryne, kitąmet minės 90-ąją sukaktį.
„Neringos“ administratorius
„Kai 1959 metais buvo atidaryta brolių Nasvyčių suprojektuota „Neringa“, B. Gorbulskiui kavinė gana greitai tapo antraisiais namais, o jis pats – jos neformaliuoju administratoriumi“, – rašoma knygoje „Čia priėjo Gorbulskis...“.
Kompozitoriui kavinėje buvo patogu ir papusryčiauti, ir papietauti, ir su bičiuliais susitikti, nes iš pradžių šeima gyveno visai greta, „už kampo“ – A. Vienuolio gatvėje. Kartą „Neringoje“ yra net pernakvojęs: pasislėpė nuo administratoriaus, o ryte užsiplikė kavos ir sėdi sau prie lango, mojuodamas praeiviams.
Kavinės mažojoje salėje, prie vadinamojo profesorių staliuko, sėdėdavo prieškario laikų inteligentai chemikas profesorius Kazys Daukšas, ekonomistas Domas Cesevičius, A. Churginas, literatas Bronys Savukynas, dailininkas Mečislovas Bulaka.
V. Ganelinas, tais laikais „Neringoje“ atlikdavęs muzikines programas, irgi pabendraudavo su kolega. Anot jo, su B. Gorbulskiu buvo lengva ir įdomu kalbėtis bet kokia tema. Pokalbius nuolat lydėdavo geras, gyvas, žmogiškas Benjamino humoras.
Kartą „Neringoje“ yra net pernakvojęs: pasislėpė nuo administratoriaus, o ryte užsiplikė kavos ir sėdi sau prie lango, mojuodamas praeiviams.
„Žmogus buvo lengvas, geranoriškas, komunikabilus. Pamenu, sutinku jį Palangoje. Sako: tuoj skrisiu papietauti į „Neringą“. Tada galvojau, po šimts, kiek reikia turėti pinigo! Tačiau buvo parašęs tiek kūrinių, kad iš esmės galėjo sau leisti malonius dalykus. Jam būtinai reikėjo per pietus susitikti su pažįstamais profesoriais, menininkais“, – teigia V. Ganelinas.
B. Gorbulskis labai mėgo „Neringoje“ gaminamą jautienos bifšteksą su keptomis bulvėmis. Jį truputėlį patobulino, prašydamas mėsą tik vos vos pakepti, valgydavo tokį kraujinį. Visi paskui užsisakydavo „bifšteksą pagal Gorbulskį“. Pats juokaudavo, kad kai numirs, ant jo antkapio bus parašyta: „Numirė, nes niekada nevalgė sriubos.“
„Neringoje“ buvo parašytas ir legendinis Pauliaus Širvio ketureilis Benjaminui, kai šis kavinėje aptiko liūdną, pinigų neturintį poetą, ir pasisiūlė – ko nors stipresnio jam nupirksiąs už eilėraštį:
Neduokit vaikams degtukų,
Neduokit Širviui degtinės.
Nupirkit Gorbulskiui peruką,
Kad skirtųs galva nuo šikinės!
Kaip reikėtų laidoti
„Kai paprašėte prisiminti Gorbulskį, pagalvojau, kaip greitai prabėgo laikas. Ir apie jį, ir apie kitus liko tik patys mieliausi prisiminimai. Labai vertinu pažintį su Benjaminu – linksmas, šmaikštus, autoironiškas. Niekada nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio apie kitą“, – kalba Zina Nutautaitė-Indrikonienė.
1972–1973 metais studija leido pirmąsias pasakų su dainelėmis plokšteles, minjonus. Muziką joms rašė B. Gorbulskis, o tekstus Ramutė Skučaitė. Personažus kūrė ne skaitovai aktoriai, o dainininkai. Pavyzdžiui, Violeta Rakauskaitė vaidinio kiškelį, Ona Valiukevičiūtė – lapę, tokią naftalininę poniutę:
Aš gražuolė lapė,
Aš kalbu saldžiai,
Traukitės iš kelio
Man, visi gaidžiai.
Kaip tai patiko B. Gorbulskiui! „Vaišinsiu, nusivesiu pietų“, – sužavėtas šūktelėjo jis.
Paskutinį kartą Vilniaus plokštelių studijoje apsilankė po kelionės į Vokietiją. Pasak Zinutės, atrodė nepasikeitęs, šmaikštavo. Tačiau papasakojo, kad Frankfurte turįs pažįstamą gydytoją ir tas, patikrinęs jo sveikatą, grįžus liepęs kreiptis į Lietuvos medikus.
Vienas plokštelių studijos bičiulis buvo atnešęs popieriaus skiautę su B. Gorbulskio piešiniu. „Nuėjo į ligoninę lankyti Gorbulskio, o tas guli lovoje ir piešia, kaip jį reikėtų laidoti. Savo ligą vertė juokais. Bet tik iki tam tikros akimirkos. Iš ligoninės mums jau nebepaskambino...“ – nutyla Z. Nutautaitė-Indrikonienė.
Moteris prie profesorių staliuko
B. Gorbulskio vienintelė duktė Karina LRT.lt prisipažįsta tėčio pasiilgstanti. Net susapnuoja, kad gyvas, kad visai nemiręs, net gyvenamoji vieta aiškiai matoma – J. Basanavičiaus ir Teatro gatvių kampinis namas. Sapne tėvui pasako priekaištų.
„Jis dingo ir nori pagyventi vienas. Paskui ateina, nori bendrauti, o aš klausiu: kur tu tiek laiko buvai? Man gal buvo sunku, man tavęs reikėjo – kur tu buvai?! Tada atsibundu“, – pasakoja Karina.
B. Gorbulskis sirgo žarnyno vėžiu ir mirė nuo komplikacijų. Artimiausios moterys tikėjosi, kad operacija bus sėkminga, tačiau prisireikė antros. Ji baigėsi fatališkai.
Pasak Karinos, po tėvo mirties „bobelės“ Žemaitijoje už Gorbulskio vėlę užpirko mišias. Jas laikė prelatas Kazimieras Vasiliauskas. Apie tai jis pats yra papasakojęs velionio dukrai.
Į muziką Karina nepasuko, nors mokėsi skambinti pianinu. Labiau traukė sportinė gimnastika, pasiekė laimėjimų. Vis dėlto galiausiai įgijo anglų kalbos mokytojo specialybę. „Tėvas buvo gabus kalboms, galbūt paveldėjau tą polinkį. Neblogai kalbėjo angliškai, prašė, kad pamokyčiau jį prancūzų kalbos“, – prisimena dukra.
Pasak Karinos, jos senelis Jokūbas buvo kilęs iš pietinės Lenkijos, kur gyveno „baisiai daug vokiečių“. Jo, suprantama, niekada nėra mačiusi. O senelę Idą būtų galėjusi sutikti, tačiau ta visiškai ja nesidomėjo. Anot pašnekovės, buvo labai religinga, praktikuojanti žydė. „Kadangi tėvas buvo vedęs rusę, ne žydę, sūnus ir jo atžalos jai mažai terūpėjo“, – mano Karina.
Be abejo, Karinos santykiai su tėvu buvo gerokai artimesni, šiltesni nei su mama. Kinas, teatras, kelionės, atostogos (darbostogos) Palangoje – visur ji lydėdavo tėvą. Ir į „Neringą“ pas jį atbėgdavo po pamokų. Prie kompozitoriaus bičiulių staliuko būdavo vienintelė moteris.
„Žinoma, pavalgydavau, dažniausiai Kijevo kotletą ir sulčių arba ledų. Man gera buvo su tais jo draugais bendrauti – visokių įdomių žmonių ten ateidavo: Savukynas, Laimis Ločeris, Daukšas“, – prisimena Karina.
Kai neteko tėvo, jai buvo 23 metai. Netektį išgyveno sunkiai, bet paskui kiek atsigavo (gyventi juk reikia!), sutiko savo dabar amžinatilsį vyrą. „Su juo gyvenimas buvo visai kitoks, bet man labai patiko. Jis buvo veterinaras iš Dzūkijos: važinėdavome po kaimus, grybaudavome, uogaudavome, spanguoles raistuose rinkdavome, bulves kasdavome. Labai pamilau kaimą, net buvau pradėjusi svarstyti apie ūkininkavimą“, – teigia Karina.
Žvėryne – „Raudonojo katino“ restoranas
Gorbulskių moterys labai mylėjo užklystančias benames kates, šerdavo. Tėvas joms buvo abejingas, bet ir jis pasirūpindavo, prinešdavo ėdalo. Namų verandoje kačiukams buvo įrengti guoliai, katėms – lovytės.
„Tėvas tą vietą pavadino Raudonojo katino restoranu. Juk katės buvo sovietinės, tad „raudonos“. Restoranas veikė visu pajėgumu. Kai katė atsivesdavo kačiukų, kildavo būtinybė kam nors juos „įtaisyti“. Tada tėvas eina į „Neringą“ pas virėjas ir tiesiai šviesiai klausia: „Kas nori gerai išauklėto kačiuko? Su taksi pristatau namo ir dar konjako butelį pridedu.“ Naujų šeimininkų atsirasdavo. Pasklido žinia, kad jei neturi kur dėti katino, nešk pas Gorbulskį“, – juokiasi Karina.
„Iš savo tėvų paveldėjau daug buržuazinių liekanų, su kuriomis beprasmiškai kovoju iki šiol. Bet nežiūrint į tai, esu sveikos moralės ir vertas pasitikėjimo ne tik Žvėryno rajone, bet ir išvykstant į užsienį“, – šiais žodžiais užbaigė savo autobiografiją B. Gorbulskis.
* Pasirodžius publikacijai, su LRT.lt redakcija susisiekė Benjamino Gorbulskio biografiją tyrinėjęs skaitytojas (jo prašymu, pavardė neskelbiama). Jis pateikė dokumentų kopijų, iš kurių matyti, kad kompozitoriaus tėvas Gorbulskis Jokūbas, Samuelio, buvo žydas, gimęs 1894 metais Gardine, jo profesija – buhalteris. Mama – Ida Braunaitė-Gorbulskienė, Volfo, gimė 1898 metais Vilniuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Benjamino šeima buvo įkalinta Kauno gete. Mamą su dukra Adase, gimusia 1930 metais, vėliau išvežė į Štuthofą. Tėvas Jokūbas 1944 metais atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje, ten mirė 1945 metų sausio 4 dieną. Benjaminui Gorbulskiui pirmomis karo dienomis pavyko pasitraukti į Rytus, mama su dukra Adase taip pat išgyveno Holokaustą, į Izraelį emigravo 1970 metais.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
