Vilnius miesto savivaldybė siekia parduoti buvusios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje esančias patalpas – Vilniaus statybininkų kultūros rūmus. Tiesa, miesto tarybos nariai nesutaria: vieni sako, jog Vilniaus Naujamiestyje stovinčiam pastatui reikia surasti privatų šeimininką, kiti teigia, kad Vilniaus statybininkų kultūros rūmai turėtų būti prieinami visuomenei, o ateities kartoms palikta galimybė atstatyti maldos namus. Savo ruožtu istorikai nesidžiaugia savivaldybės siekiais parduoti pastatą ir sako, kad jį būtų galima nugriauti, eksponuojant autentiškas bažnyčios sienas.
Kaip elgtis su architekto Antano Vivulskio iki galo neįgyvendintu projektu? Apie tai – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ diskutavo politikai ir mokslininkai: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Vygintas Gasparavičius, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Diana Stomienė, VU Istorijos fakulteto istorikas doc. dr. Liudas Jovaiša ir architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis. Vertinimą pateikė ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras.
Miesto tarybos nariai nesutaria: privatizuoti ar palikti visuomenei?
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys V. Gasparavičius yra už tai, kad Vilniaus statybininkų kultūros rūmai būtų parduoti aukcione. Anot jo, šiuo metu objektas yra prastos būklės – pastatui reikia mažiausiai kapitalinio remonto.
„Matydami finansines savivaldybės galimybes, drauge su savivaldybės kolegomis šitam objektui nutarėme surasti privatų šeimininką. Be jokios abejonės, nusimatydami ir tam tikrus saugiklius, tam tikrus įsipareigojimus būsimam pirkėjui. Ir čia, matyt, svarbu pasakyti, kad bendrajam plane yra numatyta, kad ten turi būti atstatytas Jėzaus Širdies bažnyčios pastatas. Ir bet koks savininkas, norintis [kažką] griauti, daryti rekonstrukciją ar [rengti] naujas statybas, prisiima įsipareigojimus atstatyti bažnyčią“, – komentuoja V. Gasparavičius.
Šiuo metu Statybininkų rūmai yra prastos būklės – pastatui reikia mažiausiai kapitalinio remonto.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, frakcijos „Laisvė ir teisingumas“ narė Diana Stomienė nesutinka, kad Vilniaus statybininkų kultūros rūmai būtų parduoti. Šis pastatas, anot D. Stomienės, turi tarnauti viešajam interesui – visiems miestiečiams ir vilniečiams. Ji sako, kad galbūt „ateities kartos“ norės atstatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią.
„Mes negalime uždrausti, kad privatus asmuo galėtų valdyti šį objektą, nes ten patekti jau nebus galima. Vien „Open House“ (architektūros festivalis „Open House Vilnius“ – LRT.lt) penkerius metus [žmonės] ėjo ir žiūrėjo. Aišku, šiais metais jie negavo leidimo atverti šitų patalpų, rodyti miestiečiams, nes šios patalpos jau įtrauktos į privatizacijos sąrašą. Manau, kad su šiuo Antano Vivulskio paveldu elgiamės neetiškai ir labai neatsakingai“, – teigia D. Stomienė.
Nėra aišku, ką saugoti
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras sako, kad dabartinė situacija dėl Vilniaus statybininkų kultūros rūmų nedžiugina. Direktorius įvardina priežastis, kodėl šis pastatas nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Anot jo, objektas neatitiko saugomiems objektams nustatytų reikalavimų.
„Visi objektai, kuriems yra suteikiamas vienoks ar kitoks apsaugos statusas, turi atitikti tam tikrus kriterijus. Tokius kriterijus, pavyzdžiui, kaip amžiaus cenzas, autentiškumas, reikšmingumas, vientisumas ir daugelis kitų. Praeitais metais tiek Vilniaus miesto vertinimo taryba (Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba – LRT.lt), tiek Kultūros paveldo departamento vertinimo taryba traktavo labai panašiai – turime tokią situaciją, kad (Vilniaus statybininkų kultūros rūmų atveju – LRT.lt) nėra konkrečiai ko įvardinti kaip saugomo“, – teigia V. Bezaras.
Direktorius sako, kad Vilniaus statybininkų kultūros rūmų pastato viduje esantys likučiai yra visiškai pakeisti – likusios tik „dalinės liekanos“, kurios neatitinka anksčiau jo paminėtų kriterijų, išskyrus amžiaus cenzą.
V. Bezaras pažymi, kad šiuo metu Vilniaus statybininkų kultūros rūmai yra Kultūros vertybių registre kaip Vilniaus Naujamiesčio dalis. „Jeigu būtų vykdomi kažkokie darbai, tai Kultūros paveldo departamentas pareikalautų žymiai platesnių, išsamesnių tyrimų. Tiek istorinių, tiek archeologinių, vykdant darbus, kad būtų galima tikėtis kažką atrasti“, – komentuoja Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius.
Jis toliau pažymi, kad nebuvo galima įteisinti pastato kaip saugomo objekto remiantis teisės aktais. Tiesa, V. Bezaras teigia, kad, nepaistant to, jog Vilniaus statybininkų kultūros rūmai neturi kultūros paveldo statuso, Vilniaus miesto bendrajame plane palikta galimybė atkurti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią.
Nebuvo galima įteisinti pastato kaip saugomo objekto remiantis teisės aktais.
„Vilniaus miestas turėtų dar gerokai pagalvoti ir apsispręsti: ar [tai būtų] pardavimas ir perdarymas į administracinį, ar gyvenamosios paskirties pastatą, ar atsirastų nebūtinai religinės paskirties [pastatas], bet visas projektas, visa projektinė dokumentacija [būtų] išsaugota. Tai galėtų būti ir miesto kultūrinė erdvė su nuostabia apžvalgos vieta. Tokia sąsaja su tuo, ką mes turime Paryžiuje, Barselonoje. Ir Vilnius galėtų džiaugtis atkurta vieta“, – teigia V. Bezaras.
Jis taip pat sako suprantantis, kad išspręsti dabartinę situaciją dėl aptariamo pastato nėra paprasta. „Turbūt reikia apsispręsti Vilniaus miesto savivaldybei. Žinau, kad teisiškai ir finansiškai tą padaryti sunku“, – pažymi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius.
Galbūt pastatą reikia nugriauti?
VU Istorijos fakulteto istorikas doc. dr. Liudas Jovaiša sako įžvelgiantis A. Vivulskio darbų vertę – pastarasis buvo vienas ryškiausių 20 amžiaus antros pusės architektų bei skulptorių. Tiesa, A. Vivulskio kūrinių likimas, pasak istoriko, itin nesėkmingas.
„Beveik visi buvo sunaikinti totalitarinių režimų: Žalgirio mūšio paminklas Krokuvoje, „Trys kryžiai“ Vilniuje, Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje – vėlgi ant Naujamiesčio kalvos, ir kita. Ir dabar savotiškai vėl tarsi kyla pavojus tiems likučiams, kurie daugiau ar mažiau fragmentiški, bet yra išlikę vėlyvesniame pastate“, – komentuoja istorikas.
Mokslininkas toliau pažymi, jog dėl dabartinės Vilniaus statybininkų kultūros rūmų situacijos yra „savotiškai ironiška ir gaila“. „Vivulskis nukentėjo nuo sovietų valdžios ir dabar vėl [gali nukentėti] nuo nepriklausomos Lietuvos valdžios. Konservatorių frakcija, kuri tarsi turėtų rūpintis ir branginti tradiciją, kurią turim ir kurios turim labai nedaug, inicijuoja tokį pragmatinį sprendimą“, – sako L. Jovaiša.
Taip pat istorikui kyla abejonių dėl V. Gasparavičiaus įvardintos Vilniaus miesto savivaldybės pozicijos privatizuoti pastatą, bet palikti bažnyčios atstatymo galimybę. „Jeigu savivaldybė parduos tą dalį, kurią turi, tai ta atstatymo galimybė kaip tik sumažėja“, – komentuoja jis.
Mokslininkas toliau pažymi, jog dėl dabartinės Vilniaus statybininkų kultūros rūmų situacijos yra „savotiškai ironiška ir gaila“.
L. Jovaišai taip pat nėra aišku, kaip gali būti saugomos aptariamojo kultūrinio paveldo liekanos, jeigu pastatas nėra įtraukiamas į Kultūros paveldo registrą.
„Be įtraukimo į registrą negali būti nustatytos jo saugomos vertingosios savybės, kurias kaip tik būtų galima įrašyti. (...) Vien buvimas apsaugos zonoje tikrai nieko nelems“, – komentuoja mokslininkas.
Istorikas taip pat sako, kad idealiu atveju dėl pastato būtų galima priimti ir visiškai kitokį sprendimą. „Dekonstrukcija – nugriauti Vilniaus statybininkų kultūros rūmus ir eksponuoti autentiškas sienas. Neužstatyti, nepanaudoti tos ir taip prikimštos viešosios erdvės, bet priešingai – ją šiek tiek nukrauti“, – sako L. Jovaiša.
Statybininkų rūmai – dviejų architektų dialogas
Reaguodamas į svarstymus atstatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis teigia, jog atstatymas klasikinėje paveldosaugoje yra „kraštutinė priemonė“. „Mes turime saugoti, kas yra išlikę autentiška“, – teigia V. Petrulis.
Jis atkreipia dėmesį į kitą prie Vilniaus statybininkų kultūros rūmų rekonstrukcijos prisidėjusį architektą – Algimantą Mačiulį. „Iš esmės tai yra dviejų architektų dialogas. Ir Algimantas Mačiulis tikrai yra viena iš reikšmingiausių figūrų (...). Kas yra labai įdomu šitam pastate – tai sluoksniškumas. Kiek ten yra išlikusių, neišlikusių Vivulskio [darbų]? Manau, kad kažkas yra išlikę, ir pašnekovai minėjo. Tai tas sluoksniškumas iš esmės taip pat gali būti traktuojamas kaip vertybė“, – sako architektūros istorikas.
V. Petrulis siūlo naudoti adaptyvaus pritaikymo metodiką bei šitaip išsaugoti abiejų architektų – A. Vivulskio ir A. Mačiulio – darbą.
„Mes išsaugojame tai, kas yra [kurta] Vivulskio, tai kas yra vertinga Algimanto Mačiulio, ir galbūt pridedame savąjį sluoksnį, t. y. sutvarkome interjerą, atveriame, kažkurias vietas restauruojame. Aš matyčiau tik tokį kelią“, – komentuoja V. Petrulis.
Plačiau – laidos įraše
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
