Pavasarį Panevėžyje įsikūrusiame kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ buvo galima išvysti tai, ko įprastai mūsų akys nemato. Tamsoje žiūrėdami į dangų ir skaičiuodami žvaigždes, matome tik žiburėlius, tačiau tarp jų slypi plika akimi nematomas kosmoso platybių žavesys. Vaizduotę kurstę kadrai parodoje – panevėžiečio Aido Vodeikio fotografijos. Astrofotografija jį lydi jau penkerius metus.
„Naudoju du teleskopus. <...> Didesnis tolimesniems objektams, tokiems kaip galaktikos, mažesniems objektams. O mažesnis – platesnio kampo, tai jis didesnius objektus fotografuoja“, – pasakoja astrofotografas.
Observatorijoje galima pamatyti ir kadrą, žymintį astrofotografinės kelionės pradžią.
„Pakmano ūkas – pats pirmas mano prieš penkerius metus bandytas nufotografuoti objektas. Čia, jeigu matytų žmogaus akis, viskas būtų rausva. [Taip pat] yra paimta „Hubble“ paletė, to teleskopo, kur skraido kosmose, NASOS teleskopas. [Be to], galima išskirti cheminius elementus. Jei mėlyna, tai čia deguonis. Tokia kaip ir geltona – vandenilis. Kosmose yra trys pagrindiniai elementai: vandenilis, deguonis ir siera“, – vardija A. Vodeikis.
Ar pavyks padaryti kokybišką kadrą, priklauso ir nuo oro sąlygų, vėjo keliamų vibracijų, mėnulio šviesos, nuo metų laiko.
„Visos grožybės danguje yra žiemą. Visi ūkai, patys gražiausi, viskas yra žiemą. Dabar jau galaktikų metas. Dabar pragiedrėjo dangus, tai truputį galaktikas fotografuoju. Tą, ką norėjau nufotografuoti šiais metais, norėjau pakartoti daug ką... Pagrindinis fotografavimo sezonas kaip tik žiemą, o ši žiema buvo liūdesys. Kokios penkios naktys per visą žiemą buvo giedros“, – apgailestauja pašnekovas.
Kiekviename kadre fotografas siekia tobulumo. Fotografijos procesas ilgas. Esant tinkamam orui, teleskopai dangų fiksuoja ne vieną valandą, kartais procesas trunka ir per naktį. Per penkerius metus nufotografuotų objektų galvoje ir kompiuteryje susikaupė išties nemažai. Kai kurie jų, pavyzdžiui, ūkai, ypač žavi fotografą. Tarp jų ir iš pirmo žvilgsnio atpažįstamos figūros, ir mįslingi siluetai.
Pagrindinis fotografavimo sezonas kaip tik žiemą, o ši žiema buvo liūdesys.
„Vieni sako, kad [nuotraukoje] moteris su vaiku, nusisukus nugara, kiti mato veidą. Vieni parodoje man sakė: „Kaip Čiurlionio paveikslas.“ O kodėl Pakmanas? Jis turi panašią formą kaip senas videožaidimas iš 1980-ųjų metų“, – dalijasi A. Vodeikis.
Užfiksuoti kadrai kaskart nustebina.
„Paskui viską suklijuoji, suredaguoji. Tas pirmas atvertimas – pasižiūri, kas ten išėjo dar be vadinamosios redakcijos. Kai padarai žalią kadrą, pasižiūri – „och, yra“, tada jau sėdi vieną vakarą, du vakarus, kol jau ten atvedi viską į protą fotografijoje“, – sako astrofotografas.
Kosmoso platybėse – galybė objektų, kuriuos norėtųsi užfiksuoti. O kol kas lieka tik laukti dar vienos giedros nakties.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
