Židikai. Miestelis Mažeikių rajone, kiek daugiau nei per 20 kilometrų į vakarus nuo rajono centro, netoli nuo Latvijos sienos. Jau 110 metų praėjo nuo tų tolimų 1915-ųjų, kai į jį atvyko Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Atvyko, kad pasiliktų amžinai. Liepos mėnesį sukaks 95-eri metai, kai rašytojos palaikai atgulė amžinojo poilsio Židikų kapinėse. Tad minint šias sukaktis Mažeikių muziejus kviečia aplankyti jo padalinį Rašytojos Šatrijos Raganos memorialinį muziejų, nusilenkti prie rašytojos kapo koplyčioje, pajausti tą ypatingą dvasią, kurią skleidžia kiekvienas kadaise jos liestas daiktas, kiekvienas čia, Židikuose, parašytas žodis, rašoma muziejaus pranešime žiniasklaidai.
Kai Marija Pečkauskaitė atvyko į Židikus, klebonijoje, pas kunigą K.Bukontą, jau gyveno sunkiai serganti jos mama su seserimi Zofija, dirbusia klebonijos ekonome. Tiesa, santykiai tarp seserų visą laiką buvo nenuoširdūs, įtempti, ir tai davė peno įvairioms žmonių spėlionėms. Gal todėl Marija po motinos mirties ne kartą norėjo išvykti iš Židikų. Bet neišvyko.
„Žinau tik, jog kol bus pasaulyje nors viena tamsi galva, kol plauks nors viena ašara, tol kiekvieno žmogaus priedermė bus tą galvą apšviesti ir tą ašarą nubraukti“, – rašė Marija Pečkauskaitė „Irkos tragedijoje“. Ir tais žodžiais galima apibūdinti visą pačios rašytojos gyvenimą, ypač Židikuose. Čia ji tapo miestelio siela, praskaidrinusia daugelio žmonių gyvenimus. Marija tuščiose altarijos patalpose įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą, kurioje pati mokė vaikus lietuvių kalbos ir literatūros, aritmetikos, geografijos ir istorijos. O rankdarbių mokė rašytojos sesuo Zofija.
Marija Pečkauskaitė Židikuose įsteigė ir ambulatoriją, ir senelių namus, organizavo pirmąjį lietuvišką vakarą. Ji nė vienam negailėdavo patarimų, visiems savo širdies šilumą dalindavo. Jai rūpėjo ir beglobiai vaikai, ir vargstantys beturčiai.
Židikų bažnyčios klebonijoje Marija turėjo rinktinę biblioteką. Ji ir pati daug skaitė, ir visiems norintiesiems leisdavo tomis knygomis naudotis. Norėdama patraukti jaunimą į katalikybę, organizavo jaunimo draugiją „Rūtos vainikėlis“, įsteigė 6–12 metų vaikų krikščionišką „Angelo sargo“ draugiją. Neturtingiesiems šelpti, ligoniams gydyti bei lietuviškiems vakarams rengti buvo įsteigta labdaringa šv. Vincento Pauliečio labdarybės draugija. O miestelyje stovėjusiame karčema vadintame name įsteigė Blaivybės draugijos skyrių. Šis pastatas tapo pagrindiniu miestelio kultūrinio gyvenimo centru – jame vykdavo įvairios šventės, renginiai, labdaringos loterijos, veikė arbatinė.
Būdama labai užimta visuomenine veikla, Marija nepamiršo ir rašymo. Būtent Židikuose gimė jos žymiausi kūriniai: „Sename dvare“, „Irkos tragedija“, „Mėlynoji mergelė“, „Ant Utelbergo“, „Kraitis“, „Pančiai“.
„Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą... Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin mano! Ar ne tavo rankos – baltos, meilios ir švelnutės – taip meilingai glamonėja? Ar ne tavo tai rankelės brangios? Ašaroms apsirasojo žiedas... O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną“, – būtent Židikuose išsiliejo ant popieriaus šie švelniu ilgesiu persmelkti žodžiai („Sename dvare“).
Gyvendama Židikuose, Marija Pečkauskaitė parengė spaudai savo „Raštus“, kurie išėjo jai dar gyvai esant. 1923 metais pasirodė jos pedagoginis darbas „Motina – auklėtoja“. Nemažai rašė „Naujajai vaidilutei“ ir kitiems katalikiškiems leidiniams. Be to, toliau vertė žymiojo pedagogo V. Fersterio veikalus. 1923 metais Šiaulių „Vilties“ draugija išleido Marijos išverstą „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika“, o 1925–1926 metais „Lietuvos mokykloje“ buvo išspausdintas „Auklėjimas ir auklėjimasis“.
Už nuopelnus lietuvių literatūrai, pedagogikai ir kultūrai 1928 metais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto taryba vienbalsiai nutarė suteikti Marijai Pečkauskaitei jos 50-ojo jubiliejaus proga Filosofijos garbės daktarės laipsnį. O 1929 metais rašytoja apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
Negalima nepaminėti Marijos meilės muzikai. Išliko Židikuose F. Šuberto, F. Šopeno, F. Listo, E. Grygo, F. Mendelsono, P. Čaikovskio, S. Moniuškos, Č. Sasnausko, S. Šimkaus kūrinių natos, iš kurių rašytoja pati skambindavo. Tebėra juodasis rašytojos fortepijonas, kurio klavišus daugybę kartų lietė rašytojos pirštai. Išliko ir jos mėgtos plokštelės, mat ji pirmoji miestelyje nusipirko gramofoną, nors šiaip gyveno labai kukliai. Ir jos priešmirtinis prašymas vienai iš amžininkių buvo labai kuklus – nupinti vainiką iš laukinių dobilų. Į Amžinybę rašytoja iškeliavo 1930-ųjų liepą, per didžiuosius parapijos atlaidus (šv. Onos).
Per Antrąjį pasaulinį karą tuometinio kunigo V. Martinkaus rūpesčiu Židikų kapinėse buvo pastatyta mūrinė koplyčia (architektas J. Mulokas) Marijos Pečkauskaitės atminimui įamžinti. 1974 metais ši koplyčia restauruota pagal architekto V. Žemkalnio-Landsbergio projektą, rūsyje įrengtas mauzoliejus, į kurį perkelti rašytojos ir jos motinos palaikai. 2004 metais koplyčia atnaujinta, o 2011 m. Telšių vyskupas Jonas Boruta prieš šv. Onos atlaidus suteikė koplyčiai šv. Onos titulą.
1925 metais Marija Pečkauskaitė buvo nusipirkusi namą, tačiau pati jame negyveno, o užleido vietos gydytojui su šeima bei perkėlė į jį miestelio vaistinę. Tame pačiame name apgyvendino ir vaistininkų Martišauskų šeimyną. 1974 metais šiame pastate vietos entuziastų pastangomis buvo įkurtas Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, bet nepraėjus nė dešimtmečiui uždarytas remontui. Kai darbai jau ėjo į pabaigą, neaiškiomis aplinkybėmis pastate kilo gaisras, laimei, eksponatai nenukentėjo. 1984 metais Šatrijos Raganos memorialiniam muziejui skirtas kitas dviejų aukštų pastatas miestelio centre, Dariaus ir Girėno g. 2. Šiame pastate muziejus veikia ir dabar.
Muziejuje eksponuojami Marijos Pečkauskaitės asmeniniai daiktai, dokumentai, bitininkystės kursų Varšuvoje užrašai, šeimos nuotraukos, išverstos pedagogikos knygos, iki šių dienų leidžiamos jos pačios kūrybos knygos, laiškai, amžininkų prisiminimai. Taip pat galima pamatyti autentiškus rašytojos baldus, tarp jų – rašomąjį stalą, prie kurio sukurta garsioji apysaka „Sename dvare“. Kambario kampe stovi juodasis fortepijonas, kadaise puošęs klebonijos interjerą. Ant sienų kabo paveikslai, anuomet kabėję M. Pečkauskaitės kambarėliuose vikarijoje, uždaroje vitrinoje yra jos apdovanojimai.
Kelioniniai lagaminai, net batai, stalo įrankiai, indai, maldaknygės, rožančiai, giesmynėliai, suolelis atsiklaupti – viskas tebealsuoja dvasia tų laikų, kai juos lietė rašytojos rankos. Memorialinio muziejaus centrinėje dalyje ant postamento stovi M. Pečkauskaitės biustas (autorius Jonas Meškelevičius). Tarsi gyva rašytoja žvelgia ir iš M. Ostrausko nutapyto portreto, kabančio ant sienos. Ir negali tokioje aplinkoje neprisiminti Viktorijos Daujotytės žodžių apie Mariją Pečkauskaitę: „Žmogaus gyvenimas yra tai, kas lieka po to, kai gyvenimas mus palieka.“
Daugiau apie Mažeikių muziejų ir jo padalinius.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
