Gintaro gaudymas yra aistra, o papuošalų gamyba gali būti ir amatas, ir menas, sako Audrius Lukauskas.
Bridbačiai, šilti, vėjo neperpučiami rūbai ir bilietas į kitą marių pusę. Klaipėdoje gyvenantis nidiškis Audrius Lukauskas seka savo protėvių dvasia. Nors kišenėje pedagogo magistras, tik radęs laisvą minutę jis skuba prie jūros.
„Gintaro gaudymas pernai buvo įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Labai didžiuojuosi tuo, kad kažkiek prie to prisidėjau. Stintų žvejojimas žiemą ant ledo, sėdint per naktį palapinėje, atrodo visiška beprotybė. Tai gintaro gaudymas vieniems atrodo kaip beprotybė, o gal tai ir yra beprotybė?“ – sako juvelyras.
Trisdešimt metų patirties. Savo geriausių gaudymo vietų A. Lukauskas neatskleidžia, tačiau tikina, žinant tam tikras sąlygas gintarą pagauti galima bet kur.
„Šis būdas, technika gaudymo, nes jų yra įvairių, tai ji gana nuobodi – tiesiog įsibrendi ir semi viską kartu, ką randi, pasižiūri, ar yra kas nors. Yra keletas gintarų, tokie didžiuliai, kur labai retai randi, iš jų nieko nedarysiu. Gintarai, kuriuose yra natūralios skylės – griežtas prietaras, negalima parduot. Nusisuks gintarautojo sėkmė. O visa kita, tai žinoma, nuo suvenyro iki kokio įdomaus papuošalo“, – pasakoja A. Lukauskas.
Prieš 22 metus A. Lukauskas tapo Tautodailininkų sąjungos nariu, dalyvauja parodose. Iš sugauto gintaro gamina papuošalus. Dėl vadinamosios žaliavos per dieną gali sukarti 20 kilometrų ir daugiau.
„Yra geras pomėgis, o kai pomėgis dar susijęs su mano tiesioginiu darbu – tai dviguba sėkmė“, – teigia jis.
Gintarautojas savo darbą vadina pomėgiu. A. Lukauskas sako, tik įvaldžius amatą prasideda kūryba.
„Techniniai įgūdžiai, net ir labai geri, yra amatas. Jeigu tie techniniai įgūdžiai yra santykyje su vaizduote, su kažkokia idėja, tuomet galima sakyti, kad tai yra kažkokios pretenzijos į meną arba menas. Nes be vaizduotės techniniai tokie dalykai yra tiesiog funkcijos atlikimas“, – tikina pašnekovas.
Yra geras pomėgis, o kai pomėgis dar susijęs su mano tiesioginiu darbu – tai dviguba sėkmė.
Idėjų kūrybai juvelyras semiasi iš praeities, tolimojo neolito laikotarpio, archajinių amuletų.
„Mano stilius paimtas iš to, ką darė mūsų ainiai ir pritaikyta, modernizuota mūsų laikams. Taip, verpstukas gal vienas man įdomiausių motyvų. Aš labai mėgstu, nors kartais gamta pati padiktuoja ir sako, nieko nedaryk, tik pritaikyk. Štai pagavau gintaro gabaliuką jūroje, gamta pati sukūrė tą meną“, – dalijasi A. Lukauskas.
Jis gamina papuošalus iš gintaro, jį komponuoja su metalu, medžiu. Apie gydomąsias gintaro galias nekalba, sako, ne medikas, bet yra tikras – gintaro papuošalai tikrai nekenkia.
„Pas mus svečiuose buvo vienas kardiochirurgas, jis labai įdėmiai apžiūrėjo šitą gintaro lašą, labai ramiai pasakė, aš randu būtent tai atidaręs krūtinės ląstą“, – prisimena juvelyras.
Paklaustas, ar dar daug liko gintaro Baltijos jūroje, A. Lukauskas tikisi, kad geriems darbams jo užteks.
„Aš nemanau, kad tai susiję su tuo, jog gintaro yra mažiau, kad jau jūra viską išplovė, ne. Nėra ledo mariose, nėra palankių vėjų, reljefas jūros labai pasikeitęs dėl nežinomų dalykų, srovės pasikeitusios. Dabar Lenkijoje gerai pagauna to gintaro“, – dėsto pašnekovas.
Šiuo metu A. Lukauskas aktyviai dirba, ruošiasi vasaros turizmo sezonui ir būsimai parodai Vokietijoje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
