Jei atmintis manęs neapgauna, pirmasis filmas, kuriame paprasta, bet beveik fantastiška premisa tapo itin greito ir žiauraus veiksmo filmo pagrindu buvo „Adrenalinas“ su Jasonu Stathamu. Jo pradžioje pagrindinis veikėjas yra nunuodijamas, bet supranta, kad mirtį gali atitolinti, palaikydamas tam tikrą adrenalino koncentraciją kraujyje, tad pradeda ieškoti savo skriaudėjų, sąmoningai ieškodamas pačių beprotiškiausių ir pavojingiausių situacijų.
„Adrenalino“ tikrai nedrįsčiau pavadinti geru filmu, bet jo kūrėjai neabejotinai sugebėjo apvalyti žanrą nuo bet kokių jam absoliučiai nebūtinų bruožų. Kam terliotis su psichologiniais personažų portretais? Kam komplikuoti sau gyvenimą vaikantis kažkokio ten įtikinamumo? Žiūrovai vis tiek labiausiai laukia širdies ritmą greitinančių, arčiau sėdynės krašto pasislinkti verčiančių gaudynių, dvikovų ir susišaudymų. Ar ne geriau būtų iškart judėti prie reikalo?
Labiau ar mažiau tradicinę dramaturgiją jie iškeitė į kompiuteriniams žaidimams būdingą logiką. Toks sprendimas nepelnė didelio kino kritikų prielankumo, bet buvo puikiai priimtas žiūrovų, noriai mokėjusių už kino bilietus. O ir cecho kolegos kaipmat sukluso: jau kitais metais pasirodė panašia logika grįstas filmas „Susišaudymas“, dar vėliau – jau tiesiogiai kompiuterinių veiksmo žaidimų estetiką perėmęs „Hardcore Henris“. Tiesą pasakius, esu linkęs manyti, kad be „Adrenalino“ nebūtų buvę net „Pagrobimo“ ir „Džono Viko“ franšizių.
Neseniai kino teatruose pasirodęs „Novokainas“ dailiai įsirašo į šią eilutę. Jo pagrindinis veikėjas Neitanas Keinas serga įgimtu nejautrumu skausmui. Jis visiškai nejaučia skausmo ir temperatūros. Kiekvienas tam tikromis gyvenimo akimirkomis jam galėtume pavydėti, tačiau iš tiesų dėl savo retos genetinės ligos Neitas tampa itin pažeidžiamas. Nudegimas, įpjovimas ar lūžęs kaulas jo gali būti net nepastebėti, tačiau kaip tik todėl labai lengvai gali jį nužudyti. Skausmo receptoriai siunčia mums svarbius pavojaus ženklus, o Neitano kūnas jiems yra neimlus.
Įprastai žmonės su įgimtu nejautrumu skausmui neišgyvena ilgiau nei iki 25-erių. Bet Neitas sugebėjo netapti šios statistikos dalimi, būdamas išskirtinai atsargus. Jo socialinis gyvenimas apsiriboja tik internetu žaidžiamais komandiniais kompiuteriniais žaidimais. Jo namuose ir darbe nėra jokių aštrių daiktų, kad netyčia nesusižalotų. Kad atsitiktinai nenukąstų sau liežuvio, jis valgo tik skystą maistą, o kad nepastebimai nesprogtų šlapimo pūslė, tualete jis lankosi pagal laikrodį, kas tris valandas.
Mokykloje bendraklasiai, greitai sumoję galintys skriausti Neitą jam net nejaučiant, praminė jį Novokainu. Jam ši pravardė primena kažkada patirtas patyčias, o štai gražiai ir charizmatiškai Šerei atrodo, kad skamba visai šauniai. Ji yra Neito kolegė, jis jau kurį laiką yra beprotiškai ją įsimylėjęs. Per laimingai nelaimingą atsitiktinumą jie pagaliau nueina į pasimatymą ir netrukus atranda turintys labai daug bendro. Kai kitą dieną į banką įsiveržia ginkluoti plėšikai ir pabėga pasiėmę Šerę įkaite, Neitas supranta pasiruošęs imtis bet ko, kad tik išgelbėtų savo mylimąją.
Kad atsitiktinai nenukąstų sau liežuvio, jis valgo tik skystą maistą, o kad nepastebimai nesprogtų šlapimo pūslė, tualete jis lankosi pagal laikrodį, kas tris valandas.
Neitas, žinoma, nėra joks didis kovotojas. Tačiau bendra kūno nejautra sužeidimams suteikia jam svarbų pranašumą prieš persekiojamus nusikaltėlius. Pavyzdžiui, net kankinamas jis vis tiek gali išlaikyti blaivų protą. Arba, reikalui esant, gali nuogomis rankomis paimti įkaitusią keptuvę ir tvoti kam nors per galvą. Peršovė ranką? Ne bėda! Neitas gali pats žnyplėmis ištraukti kulką ir suklijuoti kūną paprasčiausiais klijais. Manau, mintį jau pagavote.
Maždaug nuo antrojo veiksmo pradžios, filmas iš paskutiniųjų stengiasi balansuoti ties plona riba, skiriančia įtemptą veiksmo trilerį ir klasikinę kūniškąją komediją. Ir, reikia pripažinti, dažniausiai jam tai pavyksta. Puikus to pavyzdys – ilgas epizodas, kuriame Neitas įsibrauna į vieno iš plėšikų namus, pilnus gyvybei pavojingų spąstų. Turbūt, kiekvienas esate pagalvoję, kad tikrame gyvenime plėšikai iš „Vieno namuose“ gan greitai būtų mirtinai sužaloti nuo jų besiginančio berniuko. Tai štai, pagaliau galėsite pamatyti, kaip tai būtų galėję atrodyti.
Sumanymas nėra itin originalus, bet „Novokaino“ kūrėjai ir nepretenduoja būti originalūs. Skausmo nejaučiantis, bet ypatingų sugebėjimų neturintis herojus sugalvotas ne jų, tokį jau galėjome matyti filme „Ateini čia arba gausi į dūdą!“ ir jį įkvėpusiuose komiksuose. Gelbėjamos merginos motyvas rimuojasi su mano jau minėtu „Pagrobimu“, „Adrenalinas“ keliose vietose cituojamas kone paraidžiui. Trumpai tariant, „Novokainas“ – tai savotiška kompiliacija, ir svarbus čia kaip tik kuo didesnis mėgstamų tropų, ikoniškų scenų, pagaliau net klišių atpažįstamumas.
Kita vertus, tikrai negalėčiau apkaltinti filmo komandos kažkokiu tingumu ar cinišku anksčiau pasiteisinusių sprendimų pernaudojimu. Darbo jie akivaizdžiai imasi nuoširdžiai, su meile ir užsidegimu. Matyt, būtent tai lemia, kad „Novokainas“ spinduliuoja lengva, nesuvaidinta energija.
Filme atidžiai palaikomas greitas pasakojimo ritmas, pertraukos tarp naujų Neito susidūrimų su nusikaltėliais leidžia šiek tiek atsikvėpti, bet netrunka taip ilgai, kad pradėtum nuobodžiauti. Aktoriai taip pat puikiai žino, ką turi padaryti: sąmoningai renkasi ironišką registrą, tačiau reikalui esant ryžtingai paima vieną kitą rimtesnę natą, kad nepamestų emocinio ryšio su žiūrovais.
Dar daugiau: panašu, kad kūrėjai netgi turi, ką pasakyti. „Novokaino“ veiksmas vyksta prieš pat Kalėdas, tai tampa nuolatiniu filmo leitmotyvu. Nusikaltėliai įsiveržia į banką dėvėdami Kalėdų Senelių kostiumais, kalėdinius stebuklus labiau ar mažiau rimtai mini daugelis personažų. Daliai tai pastebėjusių kino kritikų sprendimas išleisti filmą kovo pabaigoje pasirodė keistas ir neapgalvotas.
Norėčiau jiems paprieštarauti. Kalėdos – Kristaus gimimo šventė, pavasarį minime jo prisikėlimą. Įrėmintas dviejų svarbiausių krikščioniškojo pasaulio įvykių, Neito Keino personažas – pasiaukojantis, žmogiškai pažeidžiamas, bet taip pat ir paradoksaliai, atkakliai nemirtingas – leidžiasi jei ne tapatinamas, tai bent jau gretinamas su Išganytojo figūra.
Nesinorėtų išduoti per daug svarbių filmo detalių, bet, regis, tokiame kontekste jis nejučia transformuojasi ir iš eilinio pramoginio atrakciono virsta beveik parabole apie nuodėmių išpirkimą. Pabrėšiu – beveik. „Novokaino“ atveju šie panašumai yra pernelyg paviršutiniški ir naivūs, kad būtų įmanomi iš tiesų vertinti rimtai. Ir vis dėlto, tai daugiau, nei būčiau galėjęs tikėtis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
