Kol kas niekas dar neišrado tinkamos formulės, kuri padėtų kurti įtraukius filmus paaugliams, užtat paauglių tema kine dabar vėl ant bangos. Jau ko verta „Kino pavasario“ reklaminė pompa („kampanija“ čia per silpnas žodis), skirta Saulės Bliuvaitės filmui „Akiplėša“ apie dvi paaugles. Taigi nusprendžiau pažiūrėti filmą ir aš, nes susidarė įspūdis, kad jo nepamatyti – tas pats, kas pavėluoti į nuvažiuojantį traukinį.
Expertės – tai nusipelniusios skirtingų kultūros laukų atstovės. Kai kurios jau esamos Nacionalinės premijos laureatės, kai kurios – būsimos. Mūsų daug ir ratas tik plečiasi, mūsų požiūris į kultūros lauke vykstančius reiškinius neapsimestinis, todėl kartais gali būti ir nekorektiškas.
Much Art, Much House
Yra toks žaidimas „Bingo“, o jei žaistume filmų „Bingo“ ir reikėtų rinkti ne geriausius, o blogiausius aspektus, tai „Akiplėša“ taptų lyderiu. Įtikinamos erdvės? Ne. Įtikinami personažai? Ne. Nuoseklus siužetas? Ne. Mintis ar žinutė? Ne. Argumentuotos priežastys, kodėl filmuojama vienu ar kitu rakursu, planu? Ne. Bingo – šis madingas kelio filmas iš niekur veda į niekur. Jei ir buvo kelios neblogos scenos, jas pašalinus, filmas nei pagerėtų, nei pablogėtų. Jei reikėtų „Akiplėšą“ apibūdinti keliais epitetais, tai į galvą ateina šie: bekelės filmas, madingų „reels`ų“ filmas.
Ne, aš nesu pikta ar išlepinta „sofistikuoto“, snobiško kino, labai mėgstu Amerikos nepriklausomą kiną apie vadinamąjį baltąjį trešą, tad automatiškai lyginau „Akiplėšą“ su Seano Bakerio „Floridos projektu“ arba Seano Price`o Williamso „Saldžia rytine pakrante“, kuriame loginės dramaturginės sekos irgi nebuvo. Tačiau „Akiplėšoje“ taip smarkiai norėta parodyti trešą ar černuchą, tą dugnų dugną, tiek smarkiai nueita į kraštutinumus, kad iš didelio rašto išeita už paraščių. Jei Fabijoniškėse filmavo draminį serialą „Čornobylis“, mat Pripetėje filmuoti neįmanoma, tai „Akiplėšos“ filmo lokacijos skautai labai pasistengė ir atrado Pripetę Vilniuje. Maža to, interjerai be galo nenatūralūs ir surežisuoti, juo labiau kad juose gyvena žmonės, gyvena ne vieną dieną, tad reikėjo bent kiek labiau juos „sužmoginti“, vietoj kelių dirbtinai padėliotų sendaikčių paieškoti daugiau, kad tas vadinamasis trešas ar černucha atrodytų įtikinamiau.
Ne, aš nesu pikta, aš tiesiog sutrikusi, nes viso filmo metu labai nuoširdžiai stengiausi jį suprasti: paauglių pasirinkimus, erdvių ir laiko prasmę, galiausiai užčiuopti kažkokią žinutę, kuri, galbūt, labai giliai pakasta arba jos išvis nėra. Jei norėta šokiruoti užsienio auditoriją ir tą trešą suegzotinti – pavyko. Kokios režisierės intencijos – žino tik ji pati, bet produktas išėjo toks: too much art, too much house. Maža to, trikdė „Kino pavasario“ nepagarba kitiems lietuvių kūrėjams festivalio metu: lietuviškų filmų premjerų buvo net keturios, tačiau nė vienas filmas tokio dėmesio kaip „Akiplėša“ nesulaukė. Taip, tai festivalio platinamas filmas, nu bet c`mon, saiko ribos irgi turėtų egzistuoti.
Praverta Pandoros skrynia
Prisimenate Michaelio Haneke`ės „Smagius žaidimėlius“? Arba Lynne Ramsay „Pasikalbėkime apie Keviną“? Visus žiūrimumo rekordus mušantis „Netflix“ draminis miniserialas „Paauglystė“ („Adolescence“) yra paminėtų filmų mišinys, veikiau praplečiantis juose paauglių žiaurumo ištakas. Serialo kūrėjai Stephenas Grahamas ir Jackas Thorne`as nusprendė kišti lazdą į skruzdėlyną arba ardyti širšių lizdą. Tai kone psichologinis siaubo trileris, galintis išmušti žemę iš po kojų tiems, kas turi vaikų, dar tik augančių, bręstančių.
Keturių valandų serialo katalizatoriumi tampa trylikametės mergaitės žmogžudystė, įvykdyta sutemus stebimoje miesto centro automobilių stovėjimo aikštelėje. Žiūrovas be jokių preliudų ar kitokių ceremonijų iškart nubloškiamas į pragaro virtuvę, kurioje nesvajotų atsidurti nė vienas tėtis ar mama. Kaip reaguotumėte jūs, jei kokią 6 val. ryto į jūsų namus įsiveržtų kaukėta policija su automatais ir suimtų jūsų trylikametį sūnų, vis dar miegantį su pliušiniu žaisliuku? Berniukas verkia, tėvai verkia iš nevilties, o teisėsaugos pareigūnams tai dar viena eilinė darbo diena. Už ką sirgsite ir ką kaltinsite? Gali būti ir taip, kad iš siaubo apsišlapinsite kaip ir pagrindinis įtariamasis – cherubino grožio trylikametis, pavyzdingas mokinys Džeimis.
Kas tai? Tiesiog žiaurus nesusipratimas ar realybė? Didžiausia „Paauglystės“ stiprybė – tobulai apgalvota kompozicija. Kiekviena serija nufilmuota vienu kadru ir kiekvienoje jų pasiūlomas skirtingų veikėjų žiūros taškas. Tačiau forma, užuot užvaldžiusi ekraną, išlieka nepastebima ir veikiau įtraukia į dramą nei verčia ją stebėti iš šono. Kiekvienas personažas savaip išgyvena tyrimą, sąmoningai arba ne apgalvodamas ir savo veiksmus bei gyvenimo pasirinkimus. Kūrėjai nesirenka kažkokių ten socialinių patologijų, kad paaiškintų žiaurumo ištakas. Maištaujančio herojaus tėvai – sąžiningi ir draugiški žmonės ir kaimynai, neturintys priklausomybių ar kokių kitų akivaizdžių traumų.
Šioje istorijoje nėra vienos absoliučios tiesos, juo labiau nerasite iki paprastumo redukuotos priežasties ir pasekmės sekos jei, tai. Užtat krūptelėti privers staigūs emocijų protrūkiai, o neaiškios ramybės būsenos gali kelti šiurpą. Maža to, kiekvienoje serijoje kūrėjai vengia pateikti galutinį verdiktą. Britai visada mokėjo kurti detektyvinius serialus, o „Paauglystė“ šį teiginį tik patvirtina. Šiame miniseriale neverta ieškoti sensacijų, įkyrių hipotezių ar banalaus moralo.
Užtat jis paliks žiūrovą su užgniaužtu kvapu, o gal ir vilties jausmu, kad galbūt pavyks nepamesti iš akių savo bręstančio vaiko. Anksčiau mūsų tėvai bijojo, kad anksčiau laiko „neprisidirbtume“ vaikų, o šiuolaikiniai tėvai baiminasi, kad nespės koja kojon žengti su interneto ir socialinių tinklų pasauliu, kuriame gyvena jų vaikai. Scenarijaus autorius ir Džeimio tėvą suvaidinęs aktorius Stephenas Grahamas viename interviu pasakojo: „yra posakis, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo, manau, kad vaikui sunaikinti taip pat reikia kaimo“, čia jis turėjo omenyje šiuolaikinius influencerius ir visą socialinę aplinką.
Paukščių rubrikėlė
Gal po filmų kavos? Ne, einu į Vingio parką. Pas paukščius. Kai žmogiškos dramos tampa pernelyg sunkios, o nuolatiniai žmonių rūpesčiai ir skundai išvargina, paukščių pokalbiai veikia kitaip – ramina.
Kelionė į Vingio parką prasideda nuo didžiųjų ir mėlynųjų zylių šėlionių. Jos skraido nuo vieno medžio prie kito, nuo vieno prie kito, nuolat keisdamos vietas. Kelionę lydi nuolatiniai jų cypsėjimų aidai. O jų balsų repertuaras gana platus. Nuo didžiųjų zylių šaukiamųjų kaip „si jutti jutti“ ir „ti tuui“ iki giesmių „tetete tetete“ ar „ti-ti-te ti-ti-te ti-ti-te“… Mėlynosios zylės šaukiamieji „sisisi“, o giesmės „siii siii, si-sūrrrrr“. Mėlynoji zylė gali būti labai arši. Kaip ji dorojasi su problemomis? Iškapoja kitiems paukščiams smegenis!
Bukutis kaip švilpynė, „tvy tvy tvy“ švilpauja laipiodamas medžio kamienu žemyn galva. Kaip jis susitvarko su savo dramomis? Praktiškai. Kokios problemos, jeigu, pasirinkęs perėti uoksą su per didele landa, jis tiesiog ją užlipdo moliu iki jam reikiamo dydžio. Problema išspręsta.
Kai žmogiškos dramos tampa pernelyg sunkios, o nuolatiniai žmonių rūpesčiai ir skundai išvargina, paukščių pokalbiai veikia kitaip – ramina.
O kas gi tas paukštelis tolumoje, miško baloje su pakelta uodegėle? Karietaitė. Tai vienas iš mažiausių Lietuvos miško paukščių. O kokios jos žemiškos problemos? Kad žemiškos – tai taip, bet ar problemos? Ji retai nuo žemės pakyla aukščiau nei 3 metrus. Bet užtat tai judrus ir nuolat šokinėjantis burbuliukas. Patinėlis vienu metu veja kelis lizdus, bet patelė taria paskutinį žodį, nes iš dviejų lizdų pasirenka vieną ir galutinai jį užbaigia. Kokios problemos, kai turi pasirinkimą?
Pačioje viršūnėje įsitaisęs strazdas giesmininkas praneša apie save praverdamas savo snapelį: „Kiklivi kiklivi, tiksi tiksi tiksi, pri-i, trrū-trrū tiksifik, čū-čū-čū, ko-ku-kiklik ko-ku-kiklik.“ Kaip strazdai išsprendžia problemas, pavyzdžiui, su priešiškai nusiteikusiais plėšrūnais? Būdami grupėse, strazdai tiesiog garsiai rėkia ir apipila skystomis išmatomis.
Lyg ir girdžiu didžiojo margojo genio kalenimą, tik kitame Neries krante. O gal tai vidutinis margasis genys? O gal tai tik traškantys medžiai? Bus daugiau…
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
