Luvras, dažnai vadinamas garsiausiu pasaulio meno muziejumi, pirmą parodą atidarė dar 1793 m. Tuomet ištaigingose muziejaus salėse eksponuoti net 537 paveikslai, atrinkti iš karališkosios Prancūzijos kolekcijos ir konfiskuoto bažnyčios turto.
Per keletą šimtmečių Luvre sukaupta istorinė tapybos, skulptūros, archeologijos ir dizaino objektų kolekcija, kurios turinys apima ne vieną žmonijos civilizacijos tūkstantmetį, o muziejuje ir jo saugyklose galima suskaičiuoti daugiau nei pusę milijono kūrinių. Luvrą daugelis turbūt įsivaizduojame kaip meno enciklopediją, kurios „puslapiais“ tampa bene 400 ekspozicijai skirtų salių. Vis tik 2025-aisiais Luvras priėmė iš pažiūros labai netikėtą sprendimą ir... suorganizavo pirmą mados parodą per 231 metų istoriją.
Nors mados parodos Paryžiuje tikrai nėra jokia naujiena, šių metų pradžioje atidaryta „Louvre Couture“ paroda tapo maloniu siurprizu. Visų pirma dėl to, kad Luvras savo kolekcijoje mados objektų dažniausiai nekaupia – kostiumų archyvavimu ir kuravimu rūpinasi greta įkurtas taikomojo meno muziejus „Musée des Arts Décoratifs“ bei madą eksponuojanti institucija „Palais Galliera“. Antras įdomus faktas – parodoje maždaug 100 aukštosios mados objektų yra rodomi istoriniuose 19 a. apartamentuose, mat būtent šio amžiaus viduryje Paryžiuje pradėjo vystytis aukštosios mados laukas.
Visi mados eksponatai sukuruoti taip, kad megztų dialogą su aplink esančiais baldais, tekstile ir meno kūriniais iš Luvro kolekcijos, mat ne paslaptis, kad menas ar istoriniai artefaktai neretai tampa dizainerių įkvėpimo šaltiniu. Tad „Chloe“ suknelė iš 1976-ųjų „kalbasi“ su kinišku 17 a. porcelianu ir lakuotais baldais, o 2023-iųjų šarvinė „Balenciaga“ suknelė – su autentiškais karaliaus Henriko II šarvais iš 12 a. Anglijos. Sukurtos sąsajos įžvalgios ir aiškiai parodančios, kad mada ne egzistuoja vakuume, o puikiai įsilieja į skirtingus istorinius diskursus.
2025-aisiais Luvras priėmė iš pažiūros labai netikėtą sprendimą ir... suorganizavo pirmą mados parodą per 231 metų istoriją.
Kodėl mada ir kodėl būtent dabar? Pasak parodos kuratoriaus Olivier Gabet, bene 9 milijonus svečių per metus sutraukiančiam Luvrui nereikia daugiau lankytojų, bet keistis – būtina. Kartu su muziejaus direktore Laurence des Cars parodą pristatantis kuratorius pastebi, kad institucijos programoje vis dažniau atsiranda vietos šiuolaikiniam menui, choreografijai, teatrui ar dizainui, bet štai mada iki šiol nebuvo svarstoma.
Ir tai keista, ypač turint omenyje tai, kad mada iš visų taikomojo meno rūšių bene tiksliausiai atspindi savo laikmetį ir jo aktualijas, o būtent mados konglomeratai steigia įdomiausias naujas meno erdves. Net neabejoju, kad jeigu per pastaruosius keletą metų lankėtės Paryžiuje ir į savo kelionės planus įtraukėte meno muziejus, turbūt keliavote žiūrėti parodų į LVMH įkurtą „Foundation Louis Vuitton“ ar „Kering“ įsteigtą „Bourse de Commerce“. Ką jau kalbėti apie Italijos šiuolaikinio meno sceną formuoti padedančias „Fondazione Prada“ erdves Milane ir Venecijoje.
Vis tik grįžkime prie mados parodų aktualumo. Jeigu norisi kalbėti skaičiais, tai verta pastebėti, kad būtent mados parodos sugeneruoja didžiausius lankytojų srautus net ilgą istoriją turinčiuose muziejuose. Pavyzdžiui, per daugiau nei 150 Metropoliteno meno muziejaus gyvavimo metų pačiu lankomiausiu reginiu tapo ne legendinė Picasso retrospektyva 2010-aisiais, ne į Niujorką 1963-iaisiais atvežta „Mona Liza“ ir net ne 1978-aisiais pristatyti Tutankhamono lobiai. Nieko panašaus – lankomumo rekordus pagerino Metropoliteno Kostiumo instituto 2018-ųjų paroda „Heavenly Bodies: Fashion and the Catholic Imagination“. Ją pamatė daugiau nei 1,6 mln. lankytojų. Beje, lankomiausių Metropoliteno renginių dešimtuke – net trys mados parodos.
Kitoje Atlanto pusėje istorija panaši, mat Londono Viktorijos ir Alberto taikomojo meno muziejus taip pat didžiausio lankytojų srauto sulaukė dėl mados: visų laikų lankomiausia muziejaus paroda tapo 2019 m. Christiano Dioro retrospektyva. Ji aplenkė kitą parodą-rekordininkę – 2015 m. „Alexander McQueen: Savage Beauty“, skirtą kito legendinio mados dizainerio kūrybai.
2017 m. pirmą mados parodą po daugiau nei 70 metų pertraukos suorganizavo ir Niujorko Modernaus meno muziejus, trumpiau vadinamas MoMA. Parodos „Items: Is Fashion Modern?“ tekste net buvo rašoma, kad muziejus gėdingai ilgai nekreipė dėmesio į madą ir kad norint žengti su laiku ir kultūra būtina nepamiršti ir drabužių bei jų sociologinės, istorinės bei menotyrinės analizės.
Ką šis mados parodų populiarumas sako apie pačias meno institucijas ir, dar svarbiau, jų auditorijas? Ogi tai, kad eksponuojama mada pritraukia lankytojus, kuriems istorinės ar konceptualios šiuolaikinės parodos kartais atrodo pernelyg nutolusios nuo šiandienių ar tiesiog žmogiškų aktualijų, o štai drabužis lengviau įsilieja tiek į popkultūros ikonografiją, tiek iškart sufleruoja gan asmenišką ir kūnišką patirtį. Galų gale, matydami mados kūrinį, jį galime iškart vertinti per meistrystės, stiliaus, socialinių konvencijų ir klasės perspektyvas, o sykiu – apgalvoti technologijų, vartojimo, lytiškumo, istorijos ar tarpdiscipliniškumo aspektus.
Net aktyviai nesidomėdami mada, apie ją vis tiek žinome daugiau nei bet kada anksčiau.
Turbūt natūraliai kyla klausimas, ar panašių parodų bumo galime tikėtis ir Lietuvoje. Manau, kad ir taip, ir ne. Taip – nes auga jauna mados tyrėjų ir kūrėjų karta, kuri madą regi kaip integralią kultūros diskurso dalį ir nuolat tyrinėja mados sąsajas su tekstilės, skulptūros, tapybos ar dizaino menais. Gal nuskambės kiek keistai, bet teigiamą įtaką laukui daro ir vizualios socialinių medijų kultūros iškilimas, mat daugelis vis atidžiau vertiname tai, ką dėvime, taip pat išsiugdėme didesnį jautrumą aprangos komunikuojamiems niuansams ir jų implikacijoms.
Net aktyviai nesidomėdami mada, apie ją vis tiek žinome daugiau nei bet kada anksčiau. Tad smagu matyti, kad drabužius eksponuoja Taikomosios dailės ir dizaino ar Bažnytinio paveldo muziejai Vilniuje, taip pat M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir jo padaliniai Kaune. Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ ar kitose miesto erdvėse galima išvysti akademijos mados dizaino studentų ir tyrėjų darbų, Lietuvos dizainerių kūryba ne kartą įtraukta ir į MO muziejaus parodas.
Nors šioks toks progresas matosi, jį vis tik lėtina praktiniai aspektai. Pavyzdžiui, mados kalbą gerai įvaldžiusių kuratorių trūkumas, daugeliui institucijų dar per brangūs ekspoziciniai ir architektūriniai mados parodų sprendimai, taip pat – dažnai gan chaotiškai surinkti archyvai ar elementarus istorinių eksponatų trūkumas.
Vis tik norisi tikėti, kad dabartinė lietuviškų mados parodų stadija kiek primena ankstyvus 1990-uosius mene, kai parodos dažnai organizuotos be tinkamų biudžetų ar net infrastuktūros, bet su didžiuliu polėkiu ir augančiu potencialu kaskart parodyti daugiau ir papasakoti plačiau. Pradėti nuo kažko reikia – ir manau, kad jau pradėjome. Tad į užsienio muziejų sėkmės istorijas žvalgykimės ne per pavydo ar neįmanomybės, o per įkvėpimo lęšį.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
