Užkariavusi visas elitines scenas Asmik Grigorian pasirenka sugrįžti ten, kur prasidėjo jos svaiginantis operos solistės kelias – į Vilniaus kongresų rūmus, „Bohemiečių“ operą, buvusia tikra teatro legenda ir sostinės pasididžiavimu. Dviejų operos žvaigždžių šeimoje užaugusi ir riziką mėgstanti moteris prisimena sunkų menininkės kelią ir neslepia, kad iki šiol jaučiasi nepakankama. „Kai ateis ta diena, kai jausiuosi pakankama, turbūt bus ta diena, kai nuspręsiu nulipti nuo scenos“, – sako LRT TELVIZIJOS laidos „Sentimentai“ pašnekovė.
Tėtis atvežė suknelę
Asmik tėvai – garsūs operos solistai Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas. Pašnekovė pažymi, kad būti dviejų grandų dukra yra didelė dovana ir atsakomybė. „Jausmas, kad nesi vertas būti ten, kur esi, visada lydėjo labai daug metų, ypač dirbant su tais pačiais žmonėmis, su kuriais dirbo tavo tėvai. Ilga kelionė pasitikėjimo savimi link“, – atvirai kalba moteris.
Ji pasakoja, kaip prieš daugiau nei dvidešimt metų keliavo į pirmąją savo koncertinę operą – Viljamo Šekspyro tragediją „Otelas“, vykusią Batumyje. Tąsyk netikėto pasiūlymo koncertuoti sulaukusi moteris prisimena, kad pasiruošti turėjo tris dienas. Negana to, Asmik pasakoja, kad oro uoste ji sugrįžo iš tualeto, bet neberado palikto klavyro.
„Pasigaunu valytoją ir sakau: „Klavyro nematėte? (Valytoja atsako – LRT) Kas toks klavyras? Sakau: „Didelė knyga.“ Ji iš šiukšliadėžės ištraukė, nukratė kopūstus, toliau šiaip ne taip išmokau likusius tris puslapius. Atskrendu, o ten pasirodo ne spektaklis, o opera koncertiniam atlikime“, – šypsodamasi pasakoja operos solistė.
Asmik prisimena tuomet iškilusią problemą – ji neturėjo suknelės. Pašnekovė sako, kad tuomet jai teko prisipažinti tėčiui, jog ne tik mokosi dainuoti, bet ir netrukus žengs į sceną. „Tėtis atvažiavo, atvežė man suknelę“, – prisiminimais dalijasi ji.
Pasaulinio garso solistė neslepia, kad nuolatinių iššūkių ir savo galimybių ribų paieškos yra jos asmenybės dalis. „Kai ateis ta diena, kai jausiuosi pakankama, turbūt bus ta diena, kai nuspręsiu nulipti nuo scenos (šypsosi – LRT). O kam tada? Matyt, kad esu iš tų žmonių, kurie turi sau kelti iššūkius. Tie iššūkiai yra asmenybės dalis. Kiekvieną dieną gyvenime plečiu savo galimybių ribas. Ir tai turbūt jau yra tam tikras įprotis – kiekvieną dieną lipti per savo galimybes ir plėsti ribas“, – atvirai kalba A. Grigorian.
Ne kartą ištiko nesuvaldomas juokas
Asmik prisimena, kad Vilniaus kongresų rūmuose anksčiau teko repetuoti „nenormaliai daug“, t. y. „po tris porcijas“, arba iš viso 9 valandas per dieną. Moteris su šypsena veide sako, kad „be balso“ buvo galbūt pusę iki šiol per karjerą įvykusių pasirodymų. A. Grigorian taip pat neslepia, kad scenoje patyrusi ne vieną „juoko priepuolį“.
Kiekvieną dieną gyvenime plečiu savo galimybių ribas.
Menininkė neslepia, kad nevaldomą juoką patyrė ir per savo tėvo laidotuves. Jos akimis, pats tėvo pašarvojimas atrodė kiek komiškai, todėl viduje kaupėsi emocijos. „Kaukazietiškos laidotuvės, kur ateina žmonės ir garsiai rėkia. Atrodo, kad ten pusė iš jų nepažinojo (pašnekovės tėčio – LRT). Žmogui iš kito pasaulio tas teatras pats iš esmės atrodė toks savotiškas“, – prisimena Asmik.
Kaip ir kada moteris pradėjo juoktis per tėvo laidotuves? Anot jos, kunigui pradėjus šventinimą, sukilo daug dūmų, o pašnekovės brolis pasakė: „Aš tuoj apsivemsiu.“ Tokių brolio žodžių, kaip sako Asmik, užteko, kad susikaupusios emocijos prasiveržtų per nesuvaldomą ir garsų juoką.
„Suprantu, kad mes beveik balsu juokiamės, į mus visi žiūri. Ir baisiausia, kad tu negali to sustabdyti, nes tai yra lygiai tokia pati emocija kaip ašaros, ir kai visa tai yra susipynę... Tokių momentų nemažai gyvenime buvo“, – atvirai patirtimis dalijasi moteris.
Asmik sako, kad operos solistės profesija yra gera, mat susikaupusias emocijas galima pasitelkti scenoje, įkūnijant įvairius personažus.
Operos solistė labiau introvertė
Asmik teigia siekusi būti gera dainininke, bet niekada nenorėjusi būti žvaigžde. „Ir šiandieną nesu iš tų žmonių, kuris mėgautųsi žvaigždės gyvenimu. Man tai niekada nebuvo įdomu, todėl neturiu socialinių tinklų, visgi labiau esu introvertė ir visas tas divų, žvaigždžių žaidimas, nors ir nieko prieš neturiu, yra man labai tolimas ir visiškai neįdomus“, – komentuoja moteris.
Operos solistė pabrėžia besidžiaugianti, kad neviešindama savo pasirodymų socialiniuose tinkluose vis tiek yra viena greičiausiai bilietus parduodančių atlikėjų. „Faina, kad taip gali būti, nes mes turime tokį įsivaizdavimą, kad būtinai turi turėti socialinius tinklus, būtinai turi save pardavinėti, būtinai save girti“, – sako Asmik.
Ji pažymi, kad jos kartos žmonės buvo mokomi, jog savęs girti ir „pardavinėti“ nereikėtų. „Man džiugu, kad savo pavyzdžiu galiu parodyti žmonėms, kad jeigu esi pakankamai geras darydamas tai, ką darai, tai visai nebūtina su povo plunksnom mosuoti kiekvienam prieš nosį“, – kalba pasaulinio garso operos solistė.
Daugiau meilės sau
Asmik akimis, patiriamas liūdesys dar nereiškia, kad esame nelaimingi. Nuolatinės laimės jausmas, kaip sako pašnekovė, yra žmogaus brandos požymis. „Esu laimingas žmogus, nes ilgą gyvenimo periodą iš viso neturėjau jokių baimių. Jų atsirado, kai vaiką pasigimdžiau. Visada buvau gan drąsi ir manau, kad tokia ir esu. Kaip mane vadino – žmogus su dideliu rizikos apetitu, bet, be abejo, visi turime baimių. Turbūt didžiausia baimė – prarasti artimus žmones“, – komentuoja pašnekovė.
Visgi labiau esu introvertė.
Taip pat moteris atvirai dalijasi su metais supratusi, jog niekada daugiau gyvenime nenorėtų prarasti „pačios savęs“. „Jaunystėje mes nuolatos praradinėjame save tam, kad būtume tokie, kokiais žmonės nori, kad būtume. Vėliau su amžiumi supranti, kad niekas nėra vertas to, kad mes prarastume save, nes tuo ir esame nuostabūs, kad esam savim“, – kalba Asmik.
Visada gyvenime „briaunomis“ vaikščiojusi moteris teigia, kad jai visuomet buvo svarbu save maksimaliai atiduoti, įtikti kitiems, bet visada suprasdavo, kada reikia sustoti. „Ateina riba, kai supranti, kad tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Tada pasakau: „Stop, toliau su manimi taip negalima“, – mintimis dalijasi moteris.
Asmik priduria, kad jos kartos žmonės buvo mokinami atiduoti save kitiems, bet nebuvo ugdomi mylėti save. „Mano vaikų karta turi gerokai daugiau sveiko supratimo, kad jų gyvenimas yra jų rankose. Ir pirmas žmogus, kurį jie turi mylėti, yra jie patys“, – kalba moteris.
Paklausta, ko palinkėtų sau 20-metei, patyrusi operos solistė atsako, kad tiesiog apkabintų save, laikytų už rankos ir palinkėtų nebijoti.
Operos solistė laiko save „pasaulio žmogumi“
Asmik sako visuomet buvusi „pasaulio žmogumi“. Operos solistė yra dėkinga tėvams, kurie jai suteikė galimybę nuo vaikystės pažinti „skirtingus pasaulius“ ir įvairius žmones. „Džiaugiuosi, kad tokią galimybę galiu suteikti ir savo vaikams“, – pažymi moteris.
Lietuva, kaip ir Armėnija, yra mano jėgos vieta, bet labai skirtingai.
Kaip vieną iš savo „jėgos vietų“ dainininkė įvardina vakarų Austrijoje įsikūrusį Zalcburgą. Tačiau Asmik sako ypač vertinanti laiką Lietuvoje. Moters akimis, Lietuvos gatvės tarsi nešė ir saugojo ją per gyvenimą. Tiesa, Asmik sako nežinanti, ar gali vadinti Lietuvą savo namais.
„Niekada nežinojau, kur yra mano namai. Kitaip tariant, būti pasaulio žmogumi – visas pasaulis tau yra namai. Lietuva, kaip ir Armėnija, yra mano jėgos vieta, bet labai skirtingai. Armėnija yra mano kažkokia lengvoji, skrajojanti sielos pusė, Lietuva yra tam tikra mano stiprybė, mano akmuo, medis“, – atvirai kalba Asmik.
Pasaulinio garso operos solistė pažymi, kad nors labiau prisiriša prie žmonių, o ne vietų, į Lietuvą jai gera sugrįžti tarsi į savo namus, mat čia tenka dirbti su dalimi tų pačių žmonių.
Plačiau – laidos įraše
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
