Šiuos 2025-uosius metus Etninės kultūros globos taryba, pritariant Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui, paskelbė atmintinais Lietuvių liaudies dainų metais. Nes prieš 200 metų pirmą kartą publikuotas 85 dainų rinkinys su jų vertimais į vokiečių kalbą, dar 7 dainų melodijos, leidinyje pridedant ir mokslinę studiją. Tai buvo padaryta Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos ir jo talkininkų pastangomis. Todėl 1825-ieji metai yra laikomi lietuvių folkloristikos pradžia, o šis L. Rėzos išleistas rinkinys „Dainos, oder Littauische Volkslieder“ atvėrė pasauliui mūsų tautos dvasios lobius.
1907 m. dr. J. Basanavičiaus įkurta Lietuvių mokslo draugija labai išplėtė tautosakos rinkimą. Nepriklausomoje Lietuvoje 1935 m. buvo įkurta ir valstybinė įstaiga, kuri surinktą medžiagą pradėjo publikuoti. Liaudies dainos labai svarbios lietuvio savimonei, todėl Lietuva yra įgavusi dainų krašto įvaizdį. Dainos – lietuvio ginklas prieš okupantus; jos padėjo Lietuvai susigrąžinti nepriklausomybę.
L. Rėzos paskelbtų dainų pluoštelyje yra keletas labai senoviškų. Ten esama svarbių nuorodų į senovinę mūsų tolimų protėvių pasaulėžiūrą, slypi ir baltiškieji mitologiniai įvaizdžiai. Štai vienos dainos, užrašytos tarmiškai Pamaryje, žodžiai:
„O vakar vakaraty
Prapuolė mano avatė.
Ai, kas gelbės ieškoti
Mano vienturtę avatę?
Išėjau pas Aušrinę,
Aušrinė atsiliepė:
- Aš anksti ryt Saulelei
Turiu prakurti ugnelę.
Išėjau pas Vakarinę,
Vakarinė atsiliepė:
- Aš vakarais Saulelei
Turiu klot patalėlį...“
Taigi prapuolusios avelės, tarmiškai avatės, paieškos vyksta dangaus skliaute. Neabejotinai šitaip metaforiškai nusakomi astronominiai stebėjimai, reikalingi sudarant kalendorių. Kaipgi be jo darbus rikiuoti? Ir dar tokio permainingo klimato krašte, prasigyvenant iš žemdirbio triūso? Beje, Aušrinė ar Vakarinė, astronomai sakytų – Venera, yra vienintelė planeta, minima lietuvių liaudies dainose. L. Rėzos rinkinyje net apdainuotos jos vestuvės, dalyvaujant dievaičiui Perkūnui. Gal tai senovės žmogaus įspūdžiai tų astronominių reiškinių, kuriuos jis matė dangaus skliaute, ieškodamas dėsningumų, padedančių suvokti gamtos ritmus? Štai Veneros judėjimo periodą – 583,9 paras – galima suskirstyti į keturias dalis: kaip Aušrinė ji matoma apie 240 parų, po to ji nesirodo dangaus skliaute maždaug 90 parų. Tada kaip Vakarinė stebima taip pat apie 240 parų, po to dingsta kaip ta dainos avatė porai savaičių, kad vėl patekėtų beveik kartu su Saule. Įdomu, kad aštuoni Saulės metai prilygsta penkiems Veneros ciklams, arba 99 Mėnulio sideriniams mėnesiams, kuriuos sudaro 2920 parų.
Suminėti skaičiai – raktas sudarant kalendorinį algoritmą. Tai žinojo senovės graikai jau VI a. prieš Kristaus gimimą. Aštuonerių metų Veneros ciklą jie vadino oktoeteride. Ciklo pradžioje ir viduryje nutraukdavo visus tarpusavio vaidus ir karus, surengdavo olimpines žaidynes. Aštuoneriems metams būdavo renkami vikingų karaliai Skandinavijoje. Latviai tautinių raštų aštuoniakampę žvaigždę vadina Ausekliu – taigi Venera. Tikėtina, kad oktoeteridė kitados buvo bendras indoeuropietiškosios kultūros paveldas, praktiškai naudotas derinant Saulės ir Mėnulio kalendorius, įterpiant keliamuosius metus.
Kodėl pokalbio temą pasirinkau apie dangaus skliauto reiškinius? Ogi todėl, kad visas šis mėnuo buvo palankus planetų stebėjimams. Mėnesio pradžioje bemaž visos plika akimi matomos planetos rikiavosi į vieną liniją, vadinamą jų paradu. Kovo 20 d. pažymėjome lygiadienį – tarptautinę Žemės dieną ir astronominę pavasario pradžią. Kovo 29 d. dar stebėsime dalinį Saulės užtemimą. O dangaus skliautą kovą vis nušviesdavo šiaurės pašvaistės. Jų gražus mėgėjiškų fotografijų rinkinys puošia Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ekspoziciją. Kitados įspūdingi dangaus skliauto reiškiniai būdavo nusakomi mitais, sakmėmis, dainomis – mūsų laikus pasiekusiais tautosakos kūriniais.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
