Maksymas Kryvcovas geresniame pasaulyje galbūt galėjo atvykti į Lietuvą ir skaityti visai kitokius eilėraščius, nei kad buvo įpareigotas nematomo kalbos diktato ir karo, atėjusio į jo namus. Būtų buvę galima su juo susitikti kokiame nors poezijos festivalyje ir šnekėtis iki išnaktų apie poezijos svaigulį. Labai gaila, bet iš šitos gražios ateities liko tik naivi vizija iš kelių neilgų sakinių.
M. Kryvcovas pasirinko ginti Ukrainą 2014 m., buvo Maidano revoliucijos dalyvis, savanoris fronte. Demobilizuotas grįžo į civiliams įprastą gyvenimą. Kūrė tekstus, o metai iki rusijos puolimo persikėlė gyventi į Bučą. Prasidėjus aktyviems karo veiksmams ir rusijai vėl įsiveržus į Ukrainą, jis vėl paėmė ginklą į rankas ir išėjo ginti savo šalies. Vykdė pareigą. Ir nebesugrįžo. 2024 m. sausio 7 d. kartu su savo amžinu palydovu ir geriausiu fronto katinu žuvo per priešo ataką. „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ Ukrainos PEN klubo 2023 m. buvo įtraukti į geriausių šalyje išleistų knygų sąrašą. Ją į lietuvių kalbą vertė Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Antanas A. Jonynas. Išleido leidykla „Baziliskas“.
Skaitydami susiduriame su M. Kryvcovo karo meto eilėraščiais. Ir, kaip daugelis tokiu metu rašytų eilėraščių, nebūtinai šio karo, rizikuojama, kad jie gali likti uždaros sistemos dalimi. Karas – tai izoliuojantis reiškinys. Jis turi labai konkrečiai apibrėžtą laiką ir erdvę, kurią galime nustatyti tik jam pasibaigus. Galiausiai jis tampa suprantamas tik tiems, kurie su juo vienaip ar kitaip susidūrė. Bėgant laikui, naujosioms kartoms vis sunkiau suprasti įvykių svarbą ir įvertinti auką, net jei ir supranti, kad be jos tavęs galėjo ir nebūti.
Autorius rizikuoja, bet rizika pasiteisina, nes jis kartu sugeba rašyti ir apie gyvenimą. Peržengdamas karo poezijos žanro ribas, o toks žanras iš tiesų egzistuoja, M. Kryvcovas pasąmoningai kuria galimybę, kad net po karo jį sėkmingai galės perskaityti ateities kartos. Autorius teigia, jog 90 procentų knygos eilėraščių yra apie mirtį. Norėčiau pridėti, kad likusieji 10 procentų yra apie gyvenimą ir jie šią poeziją paverčia išskirtine.
Skaitant „Eilėraščius iš šaudymo angos“ visų pirma į akis krenta tekstuose it Damoklo kardas virš galvos tvyranti įtampa. Ji ypač išryškėja, kai atkreipiame dėmesį, kad eilėraščių turinys dažnai ne iki galo atitinka patį kalbos toną. Pastarasis neretai švelnus, dainingas ar net naivokas. Mirtis visada šalia, bet būtent šiomis priemonėmis atskleidžiamas troškimas gyventi. Eilėraščiuose jaučiamos pastangos iš visų jėgų kabintis į žmogiškumą, net jei situacija iš tavęs reikalauja kažko kito.
Atsiskleidžia M. Kryvcovo gebėjimas pataikyti į tai, kas yra iš tiesų svarbu: „Jei sutiksi Kyjivo gatvių Viešpatį / parodyk jam kyjiviečio kortelę / ir paprašyk pašokinėti per balas“ (p. 79). Nejučia į galvą ateina garsaus lenkų poeto Tadeuszo Roževičiaus žodžiai, kad geriausias duonos aprašas yra bado aprašas. Būtent tai M. Kryvcovas šioje knygoje ir daro geriausiai. Kalbėdamas apie mirtį, jis daugiausiai pasako apie gyvenimą.
Autorius teigia, jog 90 procentų knygos eilėraščių yra apie mirtį. Norėčiau pridėti, kad likusieji 10 procentų yra apie gyvenimą ir jie šią poeziją paverčia išskirtine.
Būtų neteisinga ignoruoti ir tai, kad knygoje egzistuoja dvi laiko juostos: gyvenimas iki karo ir gyvenimas jam prasidėjus. Ateitis iš esmės neminima. Karas neleidžia žvelgti į priekį, jis priverčia būti čia ir dabar bei geriausiu atveju atsiminti, kas buvo iki tol. Kare galvoti apie ateitį pavojinga. Jis prilyginamas stichijai, jis realus, apčiuopiamas, tačiau didesnis nei žmonės, kurie jame dalyvauja. „Karas paima tavo drabužius / tavo daiktus / vazonus / butą / lysvę / kurioje auga rožės ir mėtos / tavo seną sofą / jis / nutrina tave / kaip nusitrina turginių kedų dygliai“ (p. 120).
Ši savotiška magiškojo realizmo forma veikia kaip meninė priemonė ir kaip gynybinis mechanizmas, norint papasakoti tragiškas ir skaudžias istorijas bei pačiam išlikti ir irtis į priekį. Dabartis nepataisoma, o praeitis, kuri tapatinama su taika ar ramybe, yra idealizuojama. Bet į ją sugrįžti neįmanoma: „Tikriausiai / verta rašyti aiškius ir tiesius eilėraščius / apie aiškius ir tiesius žmones / bet viskas aplink sugadinta / kaip senas laikrodis“ (p. 177).
Perskaičius M. Kryvcovo knygą, nejučia kyla klausimas apie poeto funkciją. Taikos metu pasirinkimo spektras platus, nes gali būti kuo nori: avangardistu, pacifistu, maištininku ir kuo tik sugalvosi, nes tai prabanga, kurią mums suteikia taika. Karas – tai iki taško susiaurėjęs pasirinkimo galimybių laukas. Maksymas Kryvcovas pasirinko ginklu ginti tai, kas yra svarbiausia: teisę gyventi ir teisę rinktis ateitį. Jei ne sau, tai bent kitiems. Kaip poetas jis pasirinko savo eilėraščiais liudyti gyvenimą ir liudyti taip, kad tie, kuriuos jis gynė, galėtų jį suprasti net ir po daugybės metų. „Aš turiu eiti į pamainą / karas / tai nepagydoma liga / apkabink / mane“ (p. 161).
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
