„Aš nežiūriu į valstybinius teatrus kaip į blogį ar kažką, nuo ko norėčiau bėgti. Tačiau ten yra ir tam tikri rėmai, reikia atrasti būdą juose veikti“, – LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ sako Aleksandras Špilevojus.
Režisierius, dramaturgas ir aktorius A. Špilevojus iš Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovo pozicijos sako pasitraukęs „dėl skirtingo etikos normų suvokimo ir atliekamo darbo kokybės supratimo“. Kūrėjas akcentavo nenorintis detalizuoti pareiškimų ir sakė, kad kai kas turi būti žinoma teatro kolektyvui, bet ne skaitytojams.
– Netrukus pradėsi statyti spektaklį simbolišku pavadinimu „ARRIVEDERCI“. Tai bus tavo simboliškas atsisveikinimas su J. Miltinio dramos teatru. Anksčiau statydavai spektaklius ir kaip meno vadovas, o dabar kursi kaip nepriklausomas kūrėjas. Kaip manai, kaip šįkart skirsis tavo amplua?
– Manau, kad kažkas iš esmės pasikeis. Tai ne tik spektaklis, tyrinėjantis atsisveikinimo ir išėjimo temas, jis ir nutiks kaip mano atsisveikinimas ir išėjimas. Tai uždeda tam tikrą papildomą psichologinį krūvį mąstant apie tai, kad tai – paskutinis darbas. Bet stengiuosi apie tai negalvoti, nes tai gali sutrukdyti kūrybiniam procesui.
Noriu pasimėgauti šia atmosfera, kurią visada mylėjau, kai kam nors pasakodavau apie J. Miltinio dramos teatrą ir kūrybą jame. Išties, čia kurti yra labai labai gera, susiformavo tokia glaudi bendruomenė. Kai čia gyveni, rodos, spektaklį kuri ne tik tas valandas, kurias dirbi kartu su aktoriais. Diskusijos toliau tęsiasi ir kai su aktoriais renkamės kartu gaminti vakarienės, vakarienės metu. Kūryba čia yra nesustojantis procesas ir šiuo procesu aš ketinu maksimaliai pasimėgauti.
Aktorių atranką spėjau padaryti dar prieš tai, kai išėjau iš teatro. Kai aš, kaip laisvai samdomas režisierius, atvažiuoju į bet kurį kitą teatrą, aktorius renkuosi atsižvelgdamas tik į vieną vienintelį aspektą: su kuo mes galime sukurti šį spektaklį. Kai rinkdavausi aktorius kaip meno vadovas, žinoma, galvodavau apie tą patį, tačiau šalia to visada reikėdavo dar pasižiūrėti, kaip vieni ar kiti aktoriai atrodo ilgalaikėje perspektyvoje: kas kurį laiką jau nevaidina naujuose spektakliuose, kas galbūt vaidina labai daug, galbūt kai kas yra kviečiamas atlikti vėl ir vėl panašius vaidmenis. Šiuo atveju įdomiausia ir svarbiausia bus pats kūrinys ir mūsų bendras procesas.
– Kalbėjai, kad gaila palikti šią bendruomenę. Tavo dėka trupę papildė nemažai aktorių iš kitų miestų, daugiausia iš Vilniaus. Ar nebijai, kad jie yra labai prisirišę prie tavęs, kaip meno vadovo, dėl to, kad atvyko tavo kvietimu? Ar nebijai, kad pradės byrėti teatro kolektyvas?
– Labai tikiuosi, kad nepradės. Bet dabar jau negaliu daryti įtakos niekam iš likusiųjų teatre. Galiu tik linkėti, kad jie saugotų ir puoselėtų tai, ką turi. Jų yra daug, jie labai talentingi ir viską gali puikiausiai toliau vystyti be manęs – to aš jiems ir palinkėsiu. Tikiuosi, kad kaip laisvai samdomi kūrėjai mes dar susitiksime kituose spektakliuose, kituose teatruose.
Panevėžyje yra legendinių aktorių, su kuriais dirbti man buvo didelis malonumas ir garbė. Aš juk pats augau Panevėžyje ir būdamas paauglys su didžiule pagarba žiūrėdavau į tuos aktorius, kurie laikė visą repertuarą. Kai atvykau čia dirbti meno vadovu ir režisieriumi, gavau išpildyti paauglystės svajonę – priartėti prie tų aktorių ir ką nors sukurti su jais drauge. Žinoma, išeidamas tarsi netenku šios galimybės, bet puoselėju viltį, kad rasime būdų kartais susitikti kituose projektuose.
– Esi nemažai kalbėjęs apie J. Miltinio dramos teatro pokytį, tokį savotišką įrodymą, kad ne tik Vilniaus teatrai gali būti stiprūs. Ar buvo lengva prisikviesti aktorių į teatrą už Vilniaus ribų?
– Tiesą sakant, nebuvo sunku. Kai girdėdavau kitų teatro vadovų arba kūrėjų, veikiančių regionuose, nuomones, atrodė, kad gali būti sunkiau. Tačiau nesusidūriau su problemomis, negalėčiau papasakoti įdomių istorijų, kaip ką nors reikėjo vilioti.
Panevėžyje yra legendinių aktorių, su kuriais dirbti man buvo didelis malonumas ir garbė.
Sudėtingiau buvo pirmaisiais mėnesiais, nes laisvai samdomi režisieriai jau buvo susiformavę kažkokį įspūdį apie teatrą iš kolegų nuogirdų. Kai kviesdavau režisierius kurti Panevėžyje, pirmaisiais metais jie šypteldavo ir paklausdavo, ar tikrai įmanoma čia nuveikti kažką prasmingo. O jau antraisiais metais sulaukdavau jų pačių skambučių su noru bendradarbiauti ir pjesių pasiūlymų. Buvo gera matyti, kaip ta nuostata keitėsi, kaip menininkai vis labiau ir labiau norėjo atvažiuoti čia ir kurti kartu su mūsų teatro aktoriais.
– Ar įmanoma į Panevėžį prisikviesti pasaulinio garso režisierių? Matėme šiame teatre ir Jo Strømgreną, ir Ivaną Vyrypajevą, bet reikia įvertinti kontekstą. J. Strømgrenas tuo metu Vilniuje statė premjerą, I. Vyrypajevas – tavo artimas bičiulis, mokytojas, taip pat ne kartą statęs Lietuvoje. Ar realistiška į Panevėžį prisikviesti režisierių, kuris jokiame kitame Lietuvos mieste nestato spektaklio?
– Taip jau nutiko, kad J. Strømgrenas šalia statė du spektaklius: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir pas mus. Tačiau tiesą sakant, pirmiausia buvo suplanuota statyti spektaklį būtent Panevėžyje. Gerokai vėliau, gal po pusmečio ar metų, jo planuose atsirado ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Sakyčiau, kad šiuo atveju pasisekė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Vos tik pradėjęs dirbti Panevėžyje, pradėjau ieškoti galimybių su juo susitikti, pakalbėti apie jo darbą mūsų teatre. Ir visa tai nutiko.
Su I. Vyrypajevu suveikė asmeniniai kontaktai, bet tai yra normalu: mes mezgame ryšius tam, kad galėtume bendradarbiauti. Ar pasaulinio garso menininkai toliau galės atvažiuoti į Panevėžį? Tikiu, kad galės, bet tai priklauso ir nuo Kultūros ministerijos. Juk ne paslaptis, kad nacionaliniai teatrai vis dėlto yra dotuojami visiškai kitaip nei kiti valstybiniai teatrai.
– Esi dirbęs ne viename Lietuvos valstybiniame teatre. Ką galėtum pasakyti apie valstybinį teatrą, kaip mechanizmą? J. Miltinio dramos teatro vadovas užsiminė apie galimą tavo emocinį perdegimą. Tu tada pasakei, kad neaišku, kiek tai perdegimas, kiek nusivylimas. Kaip pats mechanizmas skatina kūrėjo emocinį išsekimą ir nusivylimą tam tikrais dalykais?
– Pirmiausia, sureaguosiu į perdegimą. Man atrodo, kad tai vis dėlto yra medicininis terminas, kurio negalime vienas kitam klijuoti neturėdami medicininio išsilavinimo. Tai yra manipuliacija terminais, bandymas nupiešti situaciją taip, kaip yra naudinga. Man atrodo, kad valstybiniai teatrai Lietuvoje yra strigę perėjime nuo, vadinkim, tarybinio teatro valdymo modelio, nuo to, kas mums buvo įprasta aštuoniasdešimtaisiais ir anksčiau. Mes, rodos, traukiamės nuo rusiško teatro, bet į Vakarų teatrą atėjo gal tik nevyriausybinių organizacijų sektorius.
Tai, kaip veikia trupės, kaip veikia konkursai vadovams, dotacijos, ataskaitos, tikslų kėlimas, visa tai kelia šiokių tokių klausimų. Faktas, kad ten kūrėjams yra ir daug pliusų. Visų pirma, galimybės: infrastruktūra, trupė. Aš nežiūriu į valstybinius teatrus kaip į blogį ar kažką, nuo ko norėčiau bėgti. Tačiau ten yra ir tam tikri rėmai, reikia atrasti būdą juose veikti.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
