„Norėtųsi daugiau dramatinių spektaklių, nes juose yra ir šokių, ir muzikos – visko, ką mes mokame. Nesame profesionalūs šokėjai, nesame profesionalūs dainininkai, bet galime tą daryti. Vaidiname ne lietuvių kalba, jos mums reikia mokytis. Tokia liūdna situacija. Ne visi moka lietuvių kalbą. Sunku, kai jau atgyvenai, atidirbai ir tau sako viską keisti. Jauniems gal ir smagu, ne taip sunku“, – LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ sako aktorius Maksimas Tuchvatulinas.
Maksimas Tuchvatulinas šiuo metu yra vienas daugiausia scenoje vaidinančių Vilniaus senojo teatro aktorių, anot jo, trupė pastaruoju metu susiduria su naujų vaidmenų trūkumu. Maksimas pasakoja, kad nemaža dalis aktorių kolektyvo, taip pat ir jis pats vis dar tebejaučia egzistencinį nerimą dėl teatre vykstančių pokyčių.
– Jūsų vaidmenų įvairovė gana didelė. Esate vaidinęs ir suaugusiesiems, ir vaikams, ir kūdikiams, turėjote monospektaklį, vaidinote tiek rusų kalba, tiek lietuviškai. Ar yra amplua, kurio dar nesate išbandęs, bet labai norėtumėte?
– Aš nesu vaidinęs pagrindinių meilės herojų. Kai repetavome su Artūru Areima, juokėmės. Jis man pasakė pasibučiuoti su kolega, o aš jam sakau: „Net su moterimi niekada nesibučiavau, o jūs sakote bučiuotis su vyru.“
– Vilniaus senasis teatras yra jau įsitvirtinęs teatras. Jis turi savo bendruomenę, gerbėjų, kurie nuolatos žiūri spektaklius. Kai keitėsi teatro vadovybė, repertuaras, kai teatre atsirado daugiau lietuvių kalbos, ar išliko buvusi bendruomenė?
– Negaliu pasakyti, nes nesišneku su žiūrovais ir jų veidų neatpažįstu. Pastebėjau, kad kai pradėjome reformas, iš pradžių žiūrovų ėmė mažėti. Bet dabar, žiemą – vėl anšlagai, pilnos salės. Net nežinau, nuo ko čia priklauso. Dabar į savo teatrą pritraukiame įvairiakalbių, mūsų spektaklius pamatyti, susipažinti su mūsų aktoriais gali daug daugiau lietuvių.
– Jūsų teatro žiūrovas ilgą laiką buvo pripratęs spektaklius žiūrėti rusų kalba. Neteko girdėti apie situacijas, kada žmonės atėjo nepasidomėję, nežinojo, jog spektaklis visgi vyks ne rusų kalba, ir dėl to turėjo išeiti?
– Man atrodo, būdavo ir tokių variantų. Žmonės pripratę, reikia jiems papasakoti, koks mūsų teatras yra dabar. Tie patys ukrainiečiai arba baltarusiai – visi supranta rusų kalbą, jie nesupranta, kodėl dabar taip daroma. Jie kaip tik norėjo rusų kalbos, nes ji yra sujungianti, suprantama visiems. Baltarusių ir ukrainiečių mūsų teatre sumažėjo – dėl to nesmagu. Bet jie, aišku, su malonumu žiūri ir lietuviškus spektaklius, taip mokosi kalbos.
Dabar Jokūbas Brazys rusų kalba nori statyti „Jūra vandenynas“. Įdomu, kas ten bus. Nors jis pats rusiškai nešneka, net nesupranta, bet galima dirbti su vertėju arba mums viską paaiškins lietuviškai, o mes jau atvaidinsim. Jis ne kartą yra statęs Ukrainoje.
– Paminėjote Jokūbą Brazį. Jo spektaklis „Kaligula“, sakyčiau, tapo svarbiu naujo jūsų teatro etapo riboženkliu.
– Oi, man labai sunku vaidinti šį spektaklį iki šiol. Daugumai spektaklių reikia pasiruošti, mokytis tekstą, save kažkaip nuteikti. O čia aš net nežinau, kaip ruoštis. Tiesiog ateinu ir išnešu savo kūną į sceną. Niekada nežinai, kur nuves improvizacija, kur nuneš aktorius, ar pavyks užsikabinti, ar nepavyks. Visada būna toks stresas. Kai žiūri spektaklį iš šalies, turbūt gali kažką pajausti, suprasti. Bet kai esi viduje ir tas vidus ne teatrališkas, kaip mes pripratę vaidinti, tai labai sunku. Ten visai kitaip reikia veikti. Visai kitoks spektaklis, aš tokių niekada neturėjęs.
Dabar į savo teatrą pritraukiame įvairiakalbių, mūsų spektaklius pamatyti, susipažinti su mūsų aktoriais gali daug daugiau lietuvių.
– Daugiausia vaidmenų esate sukūręs rusų kalba. Jūsų teatro vadovas Audronis Imbrasas yra ne kartą akcentavęs, kad kai keičiasi kalba, keičiasi ir vaidyba. Tai, kad jums reikėjo daug improvizacijos turinčiame spektaklyje vaidinti lietuviškai, buvo iššūkis?
– Man tai smagu, nes rusiškai aš visai kitaip kalbu. Kitoks mano balso tembras, kitoks esu aš. Lietuviškai man beveik nieko nereikia kurti – kalba pasikeičia ir jau atsiranda kažkoks naujas personažas. Man lietuvių kalba labai patinka. Ji labai melodinga ir graži. Kai statėme „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, Jonas Vaitkus nežinojo, kokia kalba nori statyti: lietuviškai ar rusiškai.
Aš paskaičiau lietuvišką ir rusišką tekstus ir man daug labiau patiko lietuviškas. Tiesiog iškart pradėjau mokytis lietuviškai. Vaitkus tame spektaklyje norėjo daug kalbų. Mano vaidmuo tame spektaklyje pagrindinis, kalbu lietuvių kalba, bet dauguma – rusiškai. Išėjo toks spektaklis: ir lietuviškai, ir rusiškai, ir žydiškai.
– Tai čia tikra Vilniaus senojo teatro koncepcija – daugiakalbis teatras.
– Taip.
– Sakėte, kad intuityviai nusprendėte tekstą mokytis lietuviškai. Kodėl?
– Jis man pasirodė daug gilesnis. Supratau, kad su šituo tekstu galėsiu labiau atverti savo personažą, norėjosi išbandyti save. Laikui bėgant labai pripranti prie kalbos.
– Teatro kritikė Daiva Šabasevičienė kalbėdama apie Jokūbą Brazį sakė: „Jis pajuto, jog šio teatro aktoriai tikrai išgyvena egzistencinį nerimą.“ Buvo etapas, kai aktoriai pokyčių kontekste jautė egzistencinį nerimą? Jūs jį jautėte?
– Taip, jaučiu kasdien, tai vyksta iki šiol. Per šiuos pusę metų iš visos trupės darbo turėjo gal tik šeši aktoriai. Niekada taip nebūdavo. Anksčiau buvo didelės masuotės, labai dideli Vaitkaus spektakliai. O dabar „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ – du žmonės, Artūro Areimos spektaklyje – mes du žmonės, „Geras oras. Jei per daug negalvoji“ – du žmonės, „Reforma“ – trys merginos. Labai mažai žmonių šiais metais buvo užimti. Tai labai veikia mūsų kolektyvo atmosferą, nes visi nori dirbti.
– Ir visi į tuos projektus būtų ėję, jei būtų gavę galimybę?
– Taip, jeigu tik būtų gavę, būtų ėję. Bet tai spektaklis atidedamas kitiems metams, tai dar kažkas atsitinka. Pats vadovas sakė, kad jis nepatenkintas, kaip vyko jo pusės metų planas. Dabar kažką mąstys, kažką keis. Norėtųsi daugiau dramatinių spektaklių, nes juose yra ir šokių, ir muzikos – visko, ką mes mokame. Nesame profesionalūs šokėjai, nesame profesionalūs dainininkai, bet galime tą daryti. Taip pat nesame aktoriai, vaidinantys lietuvių kalba, mums jos reikia mokytis. Tokia liūdna situacija. Ne visi moka lietuvių kalbą. Sunku, kai jau atgyvenai, atidirbai ir tau sako viską keisti. Jauniems gal ir smagu, ne taip sunku.
Nesame aktoriai, vaidinantys lietuvių kalba, mums jos reikia mokytis.
– Ar aš gerai suprantu, kad naujoji teatro kryptis didžiajai trupės daliai kelia daug klausimų?
– Dar reikia prijaukinti. Jeigu kiekvienas gaus vaidmenį, kiekvienas turės darbo, net nereikės galvoti apie tuos visus dalykus. Galima sakyti, kad mus apriboja. Jeigu su mumis nestato rusiškų pjesių, tai mes po trupučiuką degraduosime. Turime vaidinti rusiškai.
– Bet jums nėra sunku lietuviškai vaidinti?
– Ne, nėra. Gal kartais pagalvoju dėl akcento. Bet jis, pasirodo, netrukdo, tik duoda kažkokio žavesio.
– Jau dešimtmetį kuriate šiame teatre. Ar įsivaizduojate save kur nors kitur?
– Ne, neįsivaizduoju. Bandžiau porą kartų atsiskirti, mesti šitą teatrą, bet jis tada grįžta per sapnus. Imu beveik kasdien sapnuoti, kaip repetuoju, kaip režisierius man skiria užduotis.
– Tai geri sapnai?
– Taip, jie grąžina tave ten, kur turi būti. Atsibusdavau ir galvodavau: ką aš gyvenime veikiu, kodėl einu ne savo keliu. Negalėjau ramiai gyventi, kai nėjau į teatrą. Padirbęs metus pardavėju stoviu aš prie durų, sveikinu žmones ir galvoju: „Ką aš čia darau, kodėl, kam visa tai?“ Tos mintys tiesiog nedavė ramybės. Tada nuėjau pas Vaitkų (jis buvo meno vadovas, direktorius) ir pasiprašiau, kad priimtų. Sako: „Gerai, eik dabar į visus pastatymus, gauk vaidmenų ir paimsime tave vėl į teatrą.“ Taip ir padariau: per pusę metų surinkau gal penkis vaidmenis ir mane priėmė atgal.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
