„Tiems, kurie nuėjo, bet taip ir neatsirakino nei parodos, nei atskirų kūrinių, gal tiesiog patingėjo paskaityti kūrinių anotacijas ar bent kiek atidžiau įsižiūrėti į tai, kas stovi ir guli, judėdami ir nejudėdami, priešais; tiems, kurie nepasukiojo tų savo imtuvų rankenėlių, gal net jų neieškojo arba ieškojo ir nesurado, gal dėl to jiems viskas ten iš esmės atrodė „labai labai blogai“, – sako Expertės.
Expertės – tai nusipelniusios skirtingų kultūros laukų atstovės. Kai kurios jau esamos Nacionalinės premijos laureatės, kai kurios – būsimos. Mūsų daug ir ratas tik plečiasi, mūsų požiūris į kultūros lauke vykstančius reiškinius neapsimestinis, todėl kartais gali būti ir nekorektiškas.
Stovintys ir gulintys daiktai
Visą karštą 2024 m. rudenį ir pusę šiltos žiemos naujai suremontuotame Šiuolaikinio meno centre veikė 15-oji Baltijos meno trienalė „Ta pati diena“ (kuratoriai Tomas Engelsas ir Maya Tounta). Ar yra prasmė reflektuoti šią parodą dabar, jai jau pasibaigus? Gal ir yra, nes kai kurios parodos įsirėžia į atmintį, o kitos – ne. Vienos įtraukia, o kitos – atmeta.
Po šią aš vis dar vaikštau mintyse, nes vieną labai šiltą ankstyvo rudens popietę, kai užėjau jos apžiūrėti, ir didžiulėje tylioje baltoje vėsioje erdvėje visur aplink stovėjo ir gulėjo, judėdami ir nejudėdami, visokiausi keisti daiktai, ir kiekvienas jų, arba beveik kiekvienas, transliavo savo (radijo?) bangomis kokį nors pranešimą, taip, kad reikėjo tik pasukioti savo vidinį imtuvą ir pagaudyti tas bangas, atėjo mintis, kad čia yra tiesiog šiuolaikinė bažnyčia.
Čia gali ateiti kada panorėjęs (darbo valandomis) ir tiesiog iš lėto būti didelėse pustuštėse tyliose salėse ir patirti įvairių dvasinių dalykų su tais daiktais, senais ir naujais, kažkaip netgi rilkiškai sustingusiais (tiek judėjimo, tiek ramybės būsenoje) aplinkui tave; kurie nėra šiaip sau daiktai, nes jie tau transliuoja vizualiai konceptualią poeziją, paremtą tiesiog tavo tikėjimu, jei net kartais ir susvyruojančiu, kad čia yra menas, ir kartkartėmis net aplanko šioks ar toks, bet vis dėlto net ir katarsis. Taip, čia ne viskas iš karto suprantama, ir gal ne viskas priimtina, bet ar nereikia įdėti pastangų ir į kitokį tikėjimą, kur irgi ne viskas būtinai turi būti suprasta ir iki galo paaiškinta?
Tiems, kurie nuėjo, bet taip ir neatsirakino nei parodos, nei atskirų kūrinių, gal tiesiog patingėjo paskaityti kūrinių anotacijas ar bent kiek atidžiau įsižiūrėti į tai, kas stovi ir guli, judėdami ir nejudėdami, priešais; tiems, kurie nepasukiojo tų savo imtuvų rankenėlių, gal net jų neieškojo, arba ieškojo ir nesurado, gal dėl to jiems viskas ten iš esmės atrodė „labai labai blogai“. Na taip, kartais radijas labai nervina kaip sena technologija, nervina ir apsunkina jo džeržgimas, bangų nušokimas, įvairūs trukdžiai, taip pat pastangos, reikalingos ieškoti stočių, ypač kai gerai nežinai, kuriose jos bangose.
Atėjo mintis, kad čia yra tiesiog šiuolaikinė bažnyčia.
Taip, kartais nervina, kad reikia ieškoti kūrinių autorių ir pavadinimų parodos žemėlapyje lyg orientavimosi varžybose, ypač jei planas sudarytas nelabai aiškiai, nervina, kad apie kiekvieną kūrinį, norint jį atrakinti, reikia skaityti, „kodėl turiu skaityti, jei atėjau žiūrėti“, ir taip, su tekstais labai dažnai būna didelė bėda, dažniausiai dėl to, kad jie nemokšiškai ir paskubomis išversti iš anglų kalbos. Bet vis dėlto – vertėjo.
Sėkmingiausias šiai pirmajai po remonto parodai buvo kuratorių ir architektų sprendimas palikti originalias pastato sienas ir erdves, niekaip jų nepakeisti, neskaidyti, o kūrinius išdėlioti taip, kad jie prisitaikytų (ar neprisitaikytų) prie architektūros, o ne architektūra prie jų. Viskas buvo kažkokio lyg ir panašaus dydžio, žmogiško mastelio, beveik be jokių postamentų, tiesiai ant grindų, kartais ant sienų, palei grindis, kartais akių aukštyje, o kartais aukštai palei lubas, bet vis tiek kažkaip „žmogiškai“, „intuityviai“.
Vienas iš raktų parodai atrakinti (nuo jo paroda ir prasidėjo) – tai filmas apie berniuką, atsisakantį mokytis pasaulio pagal kitų sugalvotą ir primestą struktūrą (Jeanas-Marie Straubas ir Danièle Huillet, „En Rachachant“) ir norintį mokytis tik tai, ką „jau žino“, tai yra intuityviai nujaučia. Svarbi ir „low-tech’o“ prieiga: dauguma parodos eksponatų – tai daiktai, buvę daiktai arba išgalvoti daiktai, perdažyti, perdaryti, sumontuoti, paversti meno kūriniais, bet ne senuoju „ready-made“ ar „asambliažo“ būdu, o šiek tiek kitokiu, konceptualiu.
Supjaustyta ir vėl sudėta, tik kitaip, vaikystės lova nutolsta ne tik laike, bet ir erdvėje, nes yra tapusi mažesnė, negu turėtų būti (Bradley Kronzas, „Kvadratinis miegas“), niekad gyvenime nematomos stalo (apšiurusio „sovietmečio“ rašomojo stalo stalčių dėžių) apačios tampa paveikslais, tiesiog pakeitusios poziciją erdvėje (Jiří Kovanda, „Be pavadinimo“), o nuo blizgančių „lietučio“ juostelių užuolaidos atsiskyrusi vienui viena vos įžiūrima juostelė bando pati viena išlaikyti savo nebenaudingą, bet išdidų prasmingumą (Rey Akdogan, „Lietutis [sidabras]“).
Žinoma, neišvengta ir abejotinų dalykų: pavyzdžiui, neprieinamoje, o tik matomoje, pritemdytoje apatinėje salėje vokiečių menininko surinktas daiktiškas lietuvių „etno-lobynas“ per daug priminė kolonialistinį žvilgsnį (Michaelis Kleine, „Skaitykla“); šen bei ten aprašas sakė viena, o kūrinys – kita; kai kas neįtikino; kai kas nesudomino. Kažkada pritrūko žemėlapių, kažkada aprašų knygelių. Bet, nepaisant to, mano galvoje, kažkuriame eteryje ir kažkuriame dažnyje ši paroda vis dar stovi ir guli, judėdama ir nejudėdama, vis dar transliuoja savo (radijo?) bangas.
Išlaikyti rankoje netikrą zuikį
O antrąją 2025 m. kovo savaitę ŠMC Sapiegų rūmuose buvo galima kasdien praleisti pusę paros. Nebuvo būtina, bet buvo galima, ir netgi labai patartina, nes ten realiu laiku buvo rodomas islandų menininko Ragnaro Kjartanssono kūrinys „Bliss“/„Palaima“ (2011/2019/2020) – dvylika valandų trukusio operos daininink(i)ų ir klasikinės muzikos orkestro pasirodymo (ištvermės performanso) vaizdo įrašas.
Ten, Sapiegų rūmuose, itin tinkamoje šiam kūriniui vietoje, dideliame ekrane, kiekvieną dieną ištisą dieną stovėjo, sėdėjo ir netgi gulėjo visi Mozarto komiškos operos „Figaro vedybos“ (1786) – sakoma, tai garsiausia, dažniausiai pasaulyje statoma opera – veikėjai: grafas Almaviva, grafienė Rosina, grafo tarnas Figaras, grafienės tarnaitė Siuzana ir kiti, apsitaisę rokokiniais teatriniais kostiumais.
Tačiau per visą šį laiką tik du veikėjai – grafas ir grafienė – galėjo būti „savimi“, visi kiti taip ir liko statistai, nes čia be perstojo buvo dainuojama ir vaidinama tik trijų minučių finalinė operos scena, trys sakiniai: grafo atsiprašymas, grafienės atleidimas ir visų kartu džiaugsmingas patvirtinimas, kad dabar visi yra laimingi ir patenkinti, ir taip bus visada.
Tačiau atsikvėpęs vos vieną taktą, grafas pradeda savo atsiprašymo ariją iš naujo, ir vėl, ir vėl, ir taip kartojasi nuo 10 val. ryto iki 22 val. vakaro. Neįtikėtina, tačiau stebėti šį labai profesionaliai atliekamą, tačiau absurdišką pasikartojimą ne atsibosta, o, atvirkščiai, darosi vis įdomiau, jis taip katarsiškai įtraukia, taip užburia, kad tampa be galo sunku nuo jo atsiplėšti, o atsiplėšus norisi vėl sugrįžti. Su kuo palyginti tą jausmą?
Čia galima prisiminti ir Marinos Abramovič ištvermės performansus, pavyzdžiui, „Menininkė yra čia“ (2010), ir realiu laiku 24 valandas per parą rodytą Christiano Marklay „Laikrodį“ (2010), bet „Palaima“ vis dėlto kitokia: čia nuolat vyksta bendravimas tarp dešimties veikėjų, jis kartojasi šimtus kartų, tačiau kiekvieną kartą kitaip, nėra (tiesiog negali būti) nė vienos vienodos scenos, nors iš tiesų tai visą laiką tas pats. Štai įnešamas keptas paršiukas, nes juk dainininkams bent kartą per dieną reikia pavalgyti, kitą kartą tos pačios operos veikėjas tarnas atneša ir papilsto gėrimų, nes reikia jiems ir atsigerti, o jie vis apie tą patį ir apie tą patį.
Neįtikėtina, tačiau stebėti šį labai profesionaliai atliekamą, tačiau absurdišką pasikartojimą ne atsibosta, o, atvirkščiai, darosi vis įdomiau.
Gyvenimas kartu ir vyksta, ir yra sustojęs, iš jo užburto rato neįmanoma ištrūkti. Tačiau dėl neatslūgstančio pasikartojimo ir varginančios trukmės dirbtinis, suvaidintas gyvenimas virsta vis tikresniu ir tikresniu: kuo toliau bėga laikas, kuo labiau išsenka dainininkai, tuo labiau pro vaidybą ir kostiumus ima prasisunkti realybė, ne tik suvaidintos, bet ir žmogiškos jų reakcijos vienas į kitą – palaikymas ir supratimas, kad visi čia kankinasi drauge, vis dėlto nė akimirkai nepalikdami savo vaidmenų.
Mozarto operos pastatymo aštuoniolikto amžiaus laikas ir šiandienos „čia ir dabar“ laikas, šios dvi realybės pradeda kažkaip kvantiškai koegzistuoti vienu metu ir vienoje erdvėje. (Sapiegų rūmų restauravimo ir panaudojimo projektas irgi tam tikra prasme apie tai). Galbūt dėl to šį labai trumpą, bet labai ilgą performansą taip be galo įdomu stebėti.
Bent man – daug įdomiau nei visą „normalų“ „Figaro vedybų“ pastatymą. Pats Kjartanssonas irgi dainuoja drauge su savo „kankinamais“ solistais – jis labai įtikinamai ir juokingai (nors visiškai rimtai) vaidina girtą grafo sodininką Antonijų, ir per visą tą laiką iš rankos nė karto nepaleidžia kažkokio netikro zuikelio – tas zuikelis man čia virto Barthes’o „punctum“. Tiek laiko išlaikyti rankoje netikrą zuikį, no matter what – štai kur tikroji ištvermė, o gal net ir gyvenimo prasmė.
Kai sekmadienio vakarą 22 val. dainininkai pagaliau sudainavo savo frazes paskutinį kartą ir su milžinišku palengvėjimu nusilenkė publikai, kai kurie net graudindamiesi, pasidarė labai gaila, nes iškart pradėjo jų pasirodymo trūkti tarsi kokio narkotiko. Gaila, kad šio kūrinio demonstravimas truko tik savaitę. Manau, kad daugybė žmonių taip ir neprisiruošė ar nesuspėjo jo pamatyti, nepastebėjo, nesužinojo, ir dabar jiems belieka tik gailėtis ir tikėtis, kad ŠMC galbūt kada nors dar ras galimybę vėl jį parodyti. Gal begalinis grafo Almavivos „pardono, pardono, pardono“ vis dar skambantis mano ausyse, galėtų kartotis kur nors rūmų požemyje net ištisą karštą vasarą?
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
