„Įtvirtintuose istorijos naratyvuose dėsninga tai, kad moterys kūrėjos, mokslininkės, mąstytojos, rašytojos greitai pamirštamos. Dar neseniai buvo dažnai manoma, kad meno istorijoje dominuoja vyriški vardai, nes veiklių ir įdomių menininkių tiesiog nebuvo“, – portalui LRT.lt sako tarpdisciplininė menininkė, tyrėja, kuratorė Goda Palekaitė.
Kovo 28 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“. Joje bus pristatoma Baltijos regiono ankstyvųjų moterų fotografių kūryba ir jų istorijos. Į dialogą su 21-a ankstyvąja fotografe leisis trys šiuolaikinės menininkės: Marge Monko, Diāna Tamane ir Goda Palekaitė. Atidarymo vakarą vyks specialiai parodai sukurto G. Palekaitės performanso „Lunar Sisterhood“ premjera.
Likus kelioms dienoms iki parodos atidarymo, LRT.lt pasikalbėjo su G. Palekaite apie iš istorijos tarsi išnykusias kūrėjas, moters ir mėnulio sąsajas bei mūsų regiono kalbinę įvairovę.
– Parodoje pristatoma Baltijos šalių ankstyvųjų moterų fotografių kūryba. Nors savo laiku jos visos aktyviai veikė kaip fotografės, šiandien jų kūryba mažai žinoma platesnei visuomenei. Kaip nutiko, kad moterys, kūrusios ne taip jau seniai, tarsi išnyko iš istorijos? Kodėl taip svarbu prikelti iš užmaršties moterų kūrėjų istorijas?
– Galbūt vienintelis dalykas, kas sieja daugumą parodoje pristatomų fotografių, yra tai, kad šiandien nei plačioji visuomenė, nei meno istorijos knygos jų nežino. Todėl manau, kad parodos kuratorių Šeldos Puķītes, Agnės Narušytės ir Indrek Grigor darbas yra neįkainojamos vertės.
Įtvirtintuose istorijos naratyvuose dėsninga tai, kad moterys kūrėjos, mokslininkės, mąstytojos, rašytojos greitai pamirštamos. Dar neseniai buvo dažnai manoma, kad meno istorijoje dominuoja vyriški vardai, nes veiklių ir įdomių menininkių tiesiog nebuvo.
Bet parodos kaip ši parodo, kad priešingai – buvo, ir daug, ir skirtingų, tačiau jos buvo sistematiškai trinamos. Tai labai ryški patriarchalinės istoriko rankos pasekmė. Savo kūryboje istoriją traktuoju kaip medžiagą, kurią reikia kvestionuoti, perkurti ir dekonstruoti, siūlydama meno kūrinius kaip erdves poetiniam dialogui tarp to, kas atsiranda spragose.
– Gal trumpai pristatytumėte kelias šių fotografių? Kuo jų kūryba reikšminga tiek tuomečiame kontekste, tiek šių laikų atžvilgiu?
– Fotografių istorijos, kaip ir jų nuotraukos, yra neįtikėtinai skirtingos. Jei palyginsime, pavyzdžiui, lietuvę Pauliną Mongirdaitę, estę Anną Kukk ir latvę Martą Pļaviņą.
Paulina, gyvenusi 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje, buvo pirmoji moteris fotografė Lietuvoje, fotografavusi Palangos, Kretingos ir Gargždų kraštovaizdžius bei architektūrą, ir leidusi atvirukus. Ji gimė kilmingoje bajorų Mongirdų šeimoje, mokėsi privačioje mokykloje Varšuvoje, kur išmoko fotografijos ir įsigijo įrangos. 1892 metais vienoje Palangos vilų ji atidarė savo studiją. Ji fotografavo net ir grafų Tiškevičių kasdienybę. Taigi, kalbame apie labai privilegijuotą moterį.
Nenuostabu, bet šeimos verslas buvo pavadintas Jaan vardu ir dauguma nuotraukų, nesvarbu, kieno sukurtų, būdavo pasirašoma juo.
Tuo tarpu latvė M. Pļaviņa buvo kilusi iš didelės valstiečių šeimos. Nėra visiškai aišku, kas ją paskatino susidomėti fotografija. Tačiau žinoma, kad ji lankė nemokamus fotografijos kursus, kad išmoktų amato, ir gavo panaudotą fotoaparatą dovanų. Marta visą gyvenimą gyveno ir dirbo kaime, važinėdama fotografuoti vestuvių, laidotuvių, dainų švenčių bei ūkio darbų.
Štai A. Kukk – dar kitas atvejis. Ji buvo svarbi vadinamojo estų fotografų Riet klano dalis, nes buvo fotografės Marie Riet, fotografo Jaan Rieto [žmonos], sesuo. Nenuostabu, bet šeimos verslas buvo pavadintas Jaan vardu ir dauguma nuotraukų, nesvarbu, kieno sukurtų, būdavo pasirašoma juo. Anna kartu su vyru emigravo į Zėją, nedidelį miestelį Rusijos imperijos tolimuosiuose rytuose, kur atidarė savo saloną ir fotografavo aukso kasyklas.
– Apskritai jūsų kūryboje ryški feministinė linija. Panašu, kad specialiai „Sidabro merginoms“ sukurtas performansas „Lunar Sisterhood“ – ne išimtis. Atskleiskite daugiau apie idėją. Kodėl pasirinkote mėnulį kaip pagrindinį simbolį? Kaip jis susijęs su moters kūnu, moteriškumu?
– Pradėjau skaityti ir galvoti apie šias fotografes tuo pačiu metu, kai rašiau savo daktaro disertaciją. Joje tyrinėju alternatyvias, subjektyvias, intymias, pamirštas istorinio pažinimo formas. Kosmologija ten yra svarbi, kaip ir žmogaus kūno bei dangaus kūnų sąsaja. Kosmologija man įdomi kaip mąstymas per sąsajas, o ne per skaidymą, kaip būdas matyti kosmosą kaip mūsų kūnų ir aplinkos tęsinį.
Mėnulis visada buvo suvokiamas kaip tas keistas paslaptingas kūnas, susijęs su moteriškumu, valdantis moteris. Lietuvių kalboje, nors mėnulis, neįprasta, yra vyriškosios giminės (daugumoje kalbų moteriškosios), užtenka paminėti žodį „mėnesinės“, sujungiantį moters ciklą ir žodį „mėnuo“ (mėnulis, mėnesis). Na, o fotografija savo esme asocijuojasi su mėnuliu – tai darbas su šviesa, tamsa ir veidrodiniu atspindžiu.
– Papasakokite apie bendradarbiavimą su performanso komanda – kaip jūsų visų kūryba jungiasi į bendrą pasakojimą?
– Labai džiaugiuosi šio performanso kūrybine komanda. Muziką kuria garso menininkas Adomas Palekas. Ji bus iš dalies įrašoma performanso metu gyvai, dalyvaujant publikai, o vėliau liks instaliuota parodoje, kaip ir performanso scenarijus. Vaizdo medžiagą kuria belgų menininkas Gertas van Berckelaeris. Jis tampa ryškiausiu temą atspindinčiu kūrinio elementu. Performanso atlikėjos yra dvi lietuvės Alina Pilecka ir Alexandra Bondarev, latvė Margrieta Griestiņa bei estė Sanna Kartau. Su viskuo susitvarkyti man padeda produkcijos asistentė Julija Česnulaitytė.
Visi šie žmonės ateina iš skirtingų kontekstų: muzikos, šokio, šiuolaikinio meno, fotografijos, poezijos ir kino sričių, tai daro kūrinį radikaliai tarpdisciplinišku. Ir, žinoma, dirbame su Nacionalinės dailės galerijos komanda – tai puikūs architektai, technikai bei vadybininkai. Repeticijų procesas atviras, fragmentiškas, intuityvus. Visi atrodo visiškai įsitraukę. Iki šiol nežinau, kaip viskas kartu atrodys, bet labai pasitikiu komanda.
– Įdomu tai, kad performansas vyks keturiomis kalbomis: lietuvių, latvių, estų ir anglų. Kaip tai atrodys ir kodėl taip nusprendėte?
– Taip, performanse keturios moterys susitinka fiktyviam dialogui keturiomis kalbomis. Kalba mano kūryboje yra bene svarbiausia medžiaga – istorija ir poezija juk reiškiasi per kalbą. Šiuo atveju norėjosi tematizuoti mūsų regiono kalbinę įvairovę, ją patirti. Kalbos, leksikono, intonacijų panašumuose bei skirtumuose skleidžiasi ir kultūriniai [aspektai]. Anglų kalba čia taip pat svarbi kaip tarpininkė.
Pernelyg ilgai istorijoje nebuvo erdvės tokiems pokalbiams.
Vertimo klausimai man įdomūs ne tik dėl techninių, bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ką reiškia tai, kad, pavyzdžiui, mūsų ir latvių kalbos yra artimiausios pasaulyje, tačiau dauguma vienos atstovų nesupranta kitos ir komunikuoja anglų kalba? Kokie niuansai vertimo procese išnyksta ir kokie atsiranda? Ką gali duoti dviprasmybės ir nesusipratimai? Taip pat vertimas yra tarsi vertimo iš istorijos į dabartį simbolis. Todėl „vertėjos“ vaidmuo, kurį atliks A. Bondarev, kuri ne atsitiktinai pati yra ir menininkė, ir profesionali vertėja, – labai svarbus.
– Kokią žinutę norite perduoti žiūrovams, stebėsiantiems „Lunar Sisterhood“?
– Galbūt žinutė ir yra pats fragmentiškas poetinis pokalbis apie dangaus kūnus, moters kūną ir jo vietą istorijoje, paslaptis, tamsą bei šviesą, privačias ir profesines erdves, nematomą darbą bei fotografiją. Pernelyg ilgai istorijoje nebuvo erdvės tokiems pokalbiams.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
