Apie savo galimą sugrįžimą į gimtąjį Vilnių ir Lietuvą, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo pražudyti tėvas, senelis, dėdės, tetos, geriausias draugas Samekas, dailininkas Samuelis Bakas rašo taip: „Ar kada nors sukaupsiu tam drąsos? Tai atrodė neįtikinama.“
Bandantiems tyrinėti S. Bako biografiją greit tampa akivaizdu, kad šiam žmogui po Antrojo pasaulinio karo likimas buvo parengęs ilgą klajonių maršrutą, kuriame buvo Lenkija, Vokietija, Izraelis, Šveicarija, Prancūzija, Italija, JAV. Kas paskatino JAV gyvenantį dailininką vis tik sugrįžti į Vilnių? Kaip ir kada meninė kūryba gali gydyti sielų randus? LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Istoriko teritorija“ – pokalbis su albumo „Samuelis Bakas. Gydantys simboliai“ sudarytoja, menotyrininke Ieva Šadzevičiene.
– Šiandienos geopolitiniame kontekste S. Bako dailė išlieka svarbi ne tik mąstant apie dramatiškas 20 a. vid. patirtis, bet ir kaip dabarties aktualijų atspindys. Be to, ji dar gali tapti ir terapine priemone.
– S. Bakas kūrė remdamasis Antrojo pasaulinio karo patirtimis, Holokausto traumomis. Tačiau dabar, praėjus aštuoniasdešimčiai metų po karo pabaigos, mūsų kaimynystėje išgyvename labai panašius dalykus. S. Bakui yra labai skaudu, kad Europoje vėl vyksta karas.
Vieno žmogaus gyvenimas gali apimti gana ilgą laikotarpį ir tai, ką jis kūrė galvodamas apie praeitį, tampa itin svarbu dabartyje. Mums tai byloja į edukacines veiklas atėję moksleiviai, kurie asmeniškai reaguoja į S. Bako paveikslus: vaikai iš Ukrainos, kurie mokosi Vilniuje ir kitur, brėžia tiesiogines paraleles su tuo, kas vyksta jų šalyje. Nors tai nesulyginama su Holokausto patirtimis, tačiau praradimai, bombardavimai, žudynės yra bendražmogiškos patirtys.
Vaikystėje S. Bakas išgyveno sukrečiančius įvykius. Jo kūryba yra pagalba žmonėms, išgyvenusiems panašias patirtis. Susidūrus su savo baisiausiais atsiminimais, sunkiausiomis mintimis ir sau pripažinus, kokia šiuo metu padėtis, galima judėti į priekį ir savo sudaužytą pasaulį po truputėlį sutaisyti. Tai iš tikrųjų itin stipri terapinė priemonė. Tiesą sakant, ne vienas psichologas pabrėžia, kad pirmiausia turime suprasti, ką jaučiame, o po to jau judėti į priekį.
– S. Bakui Vilniuje teko patirti labai dramatiškų išgyvenimų. Jūs daug bendravote su šiuo dailininku, gal jums žinoma, kaip Rimantui Stankevičiui pavyko įtikinti jį apsilankyti Vilniuje?
– Jis apsilankė Vilniuje praėjus 56 metams. Iš Vilniaus išvyko 1945-aisiais po Antrojo pasaulinio karo su mama. Savo menininko karjerą kūrė užsienyje, turėjo atrasti tam tikrą atlaidumą sau ir tam, kas įvyko Vilniuje. Galbūt ne visą Lietuvą, bet Vilnių jis laiko savo gimtuoju miestu, su juo jį sieja itin glaudus ryšys.
Vieno žmogaus gyvenimas gali apimti gana ilgą laikotarpį ir tai, ką jis kūrė galvodamas apie praeitį, tampa itin svarbu dabartyje.
S. Bakas vėl surado Vilnių būtent R. Stankevičiaus dėka, kurį jis įvardina kaip artimiausią savo draugą, angelą, sugrąžinusį jį atgal į namus. R. Stankevičius tuo metu dirbęs Seime teisininku domėjosi S. Bako ir kitų Šv. Ignoto gatvėje slėptų žydų išgelbėjimo istorija. Tyrinėdamas gelbėtojų istorijas ieškojo visų esančių gyvų, norėjo surinkti duomenis, kaip tie žmonės buvo išgelbėti. Tai ir atvedė R. Stankevičių į Vestoną, kur S. Bakas gyveno apie septynerius metus.
Po metų Rimantas S. Bakui pristatė kopiją jo išsvajotojo pinko, žydų bendruomenės labdarių metraščio, ant kurio lapo jis piešė Vilniaus gete. S. Bakas manė, kad šie vaikystės piešiniai yra pranykę. Nors, tiesą sakant, 1966 metais su juo bandė susisiekti dar Tarybų Lietuvos muziejaus atstovai ir pasakyti, kad galbūt jis išsaugotas, nėra sunaikintas. Tačiau tada vos po to, kai susisiekė, kilus Šešių dienų karui, visi ryšiai nutrūko. S. Bakas pats nebeieškojo, dar nebuvo pasiruošęs susitaikyti ir atleisti.
– 2011 metai buvo paskelbti Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais. Tuo metu į Lietuvą buvo atsiųsti 37 Samuelio Bako meno kūriniai, apimantys 1946–2011 metų laikotarpį. Čia svarbu įvardinti dar vieną žmogų, ilgametį Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorių, rašytoją Marką Zingerį ir jo pastangas S. Baką su darbais sugrąžinti į Lietuvą. Kaip jam pavyko tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma?
– S. Bakas pirmą kartą Lietuvoje apsilankė 2001 metais Emanuelio Zingerio kvietimu, kuris buvo pats pirmasis Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius. Pirmoji paroda „Sugrįžimas“ eksponuota Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Tačiau kūriniai buvo atvežti tik trumpam, jie atskrido į Vilnių ir buvo vėl išskraidinti atgal į Bostoną.
S. Bakas tuo dešimtmečiu lankydavosi Vilniuje ir po gerų dešimt metų būtent M. Zingerio dėka apsisprendė. M. Zingeris nuoširdžiai jį priėmė muziejuje ir pasakė, kad jo kūriniai čia gali atrasti namus. Buvo kreiptasi ir į tuometinį ministrą pirmininką Andrių Kubilių, kuris pripažino šią iniciatyvą labai svarbia. Pirmoji galimybė atsisiųsti labai rimtą kolekciją atsirado tuometinės Lietuvos Vyriausybės dėka.
2011 metais visi gyvenome prie lito, tas lito ir dolerio santykis iš tikrųjų buvo labai didelis. Jei nebūtų buvę finansavimo, nebūtume galėję meno kūrinių priimti ir suteikti jiems ekspozicinės vietos, fondinių patalpų. 2011 metais buvo padėtas pamatas dabartiniam Samuelio Bako muziejui ir visai kolekcijai.
– Koks dabar yra S. Bako suformuotų kolekcijų įvairiose pasaulio institucijose žemėlapis?
– Du pagrindiniai jo kūrybos centrai yra JAV. Samuelio Bako galerija yra prie Holokausto muziejaus Teksase, Hjustone, ir naujai kuriamas – tokioje įdomioje geografinėje Amerikos vietoje – Omahos universitete, Nebraskoje. S. Bakas pasirinko patį Amerikos vidurį dėl labai įdomios priežasties. Daug žmonių klausia, kodėl jo menas nėra Niujorke, Los Andžele. Verta pažymėti, kad jo kūrinių yra Floridoje ir tame pačiame Niujorke, žydų muziejuje. Bet būtent Nebraskai S. Bakas yra padovanojęs beveik tokio paties dydžio kolekciją, kaip mums Vilniuje, t. y. per 400 kūrinių.
Vidurio Amerika yra ta vieta, kur tęsti mokslų siunčiami mažiau pasiturintys žmonės arba emigrantai iš Lotynų Amerikos, iš Arabų šalių. S. Bakui ten nuvykus buvo didelė nuostaba, kad tie studentai visiškai nežinojo, kas yra Vilnius, nežinojo Europos istorijos. Ir tai jiems nelabai buvo svarbu. Jis suprato, kad norint daryti įtaką visuomenei savo kūryba, o jam edukacinė misija yra labai svarbi, būtent tokiems mažiau žinantiems pasaulio istoriją žmonėms ir reikia pasakoti, reikia juos edukuoti.
Taip pat jis atrado bendražmogiškas patirtis. Iš Lotynų Amerikos šalių ar Meksikos atvykę studentai žvelgdami į jo darbus pabėgėlių tema matė jų šeimų tragedijas. Lygiai tas pats nutiko jiems bėgant į kitą šalį ieškoti geresnio gyvenimo. S. Bako kūryba taip pat rado savo vietą Europoje, Vokietijoje, Izraelyje.
– Kaip S. Bakas buvo iš naujo atrastas Lietuvos visuomenės?
– Mes, kaip muziejus, esame pagrindinė vieta, kur yra rengiamos S. Bako parodos, bet stengiamės jo kūrybą parodyti ne tik Vilniuje: ir Alytaus krašto muziejuje, ir Kauno paveikslų galerijoje buvo paroda „Raktas į vaikystės miestą“. Jaunojo S. Bako kūryba buvo nuvežta ir į UNESCO, Paryžių, Arūno Gelūno, kuris buvo tuometinis Lietuvos ambasadorius UNESCO, kvietimu. Muziejuje atidarytai pirmai nuolatinei ekspozicijai „Gyvenimo stotys“ kūrinius S. Bakas atrinko pats. Kalbėdami apie juos galime pasakoti apie visą jo gyvenimą.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Istoriko teritorija“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
