Prieš daug metų, kai buvau architektūros studentas, Vilniuje dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, į kurias atvyko garsių Japonijos architektų delegacija. Su jais nuvykome į Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelę parodyti mūsų modernios Lietuvos veidą – dešinįjį Neries krantą, kuriame tada stovėjo dar tik keli dangoraižiai. Kol kažkas iš Lietuvių architektų bandė rankų mostais ore piešti dangoraižių kalvos siluetą, Riken Yamamoto, kuris pernai gavo Pritzkerio prizą, be didesnių emocijų replikavo – „per maži“. Lietuviai pasimetė – kaip tai per maži, juk dangoraižiai didžiuliai, juk jie formuoja kalvos siluetą, kuris taip jautriai papildo Vilniaus peizažą. Tačiau japonų tai neįtikino.
Praėjus 16 metų matau, kad japonai buvo teisūs – dangoraižiai per maži. Savo laiku išgirtas Audriaus Ambraso „Swedbank“ būstinės pastatas atrodo per storas, aukštesnis būtų elegantiškesnis, Danielio Libeskindo studijos suprojektuotas laužytų stiklų ledkalnis panašesnis į kelmą, iš kurio stiebiasi nauji ūgliai, nei į elegantišką dangoraižį. Pakraščiuose esantys biurų pastatai dar labiau žemėja, jų proporcija keičiasi ir darosi vis mažiau įkvepianti. Lietuviškas atsargumas (o gal ambicijų neturėjimas) planuojant miestus iš urbanistinės dangoraižių kalvos padarė urbanistinį kupstą.
Perdėtas santūrumas vėl gerai pasimatė naujo Kauno savivaldybės pastato konkurse. Sklypo vieta išskirtinė – prie pat Kauno pilies neužstatytame žemės plote, senamiesčio pakraštyje, šalia buvusios batų gamyklos. Vieta puiki reprezentatyviam visuomeninės paskirties pastatui – pro jį suplanuotas ir naujas pėsčiųjų tiltas, jungsiantis senamiestį su Vilijampole, puikus apžvelgiamumas iš kito Neries kranto. Spaudoje buvo galima matyti kritiką, kad vieta savivaldybės kabinetams net per gera, valdininkai tokių vaizdų per langus nenusipelnė.
Tiesa ta, kad vieta nėra per gera. Šalimais jau dešimtmečius pūpso didžiulis apleistas senos ligoninės pastatas – trijų aukštų su mansarda, – į kurį niekas lig šiol nenori kraustytis ar išvis ką nors su juo daryti. Pokyčiai Kauno senamiestyje itin laukiami. Iš to laukimo turbūt kilo baimės nesuklysti – konkurso dokumentuose buvo užprogramuota, kad pastatas tokioje jautrioje vietoje turi būti nuosaikus – iki 12 metrų aukščio, tai reiškia iki trijų aukštų.
Pokyčiai Kauno senamiestyje itin laukiami.
Konkursą laimėjęs Šarūno Kiaunės studijos projektas, kaip ir daugelio kitų dalyvių, pasiūlė šlaitinius stogus, taip naujasis Kauno savivaldybės pastatas virto dviejų aukštų nameliu su mansarda. Net konkurso komisijos pirmininkas Mindaugas Pakalnis pažymėjo, kad pateikti projektai iš esmės vienodi: „Skirtumai yra daugiau niuansiniai – nėra taip, kad ateini ir matai visiškai besiskiriančius darbus. Tai bus daugiau diskusija apie niuansus, ne kontrastą.“ Du aukštai ir vienoks ar kitoks šlaitinis stogas – atrodo, architektams svarbiausia buvo tik neužkliūti komisijai ir išvengti kritikos.
Šis, pavojingai neambicingas konkursas, kuriame baimė suklysti užblokavo bet kokią galimybę sukurti ką nors įdomaus ir vertingo, tampa tendencija planuojant Lietuvos miestus. Kai architektų prašoma projektuoti gyvenamojo namo tipo pastatą, nors senamiestyje galima rasti visą saują keturių aukštų pastatų, kyla klausimas, ar Lietuvos miestai išvis turi kokią nors ambiciją. Kauno savivaldybė dabar įsikūrusi tarpukariniuose šešių aukštų Taupomųjų kasų rūmuose. Galbūt tai ne dangoraižis, bet tai pastatas, savo laiku demonstravęs ateities miesto viziją. Dabar galimybė sukurti ką nors panašaus yra užgesinama jau net ne derintojų kabinetuose, o tiesiog idėjų konkurse.
Pavyzdžiui, vertikalės, bokštai, būdingi senamiesčiui – kodėl galimybė naujam vertikaliam elementui yra panaikinama nė neišbandžius tokios idėjos? Kodėl dažname konkurse yra nurodomi maksimalūs pastato kvadratiniai metrai – galbūt didžiulė „Tate Modern“ Turbinų salės įkvėpta tuščia erdvė yra būtent tai, ko reikia tai vietai arba miestui apskritai? Arba tas pats maksimalus aukštis – galbūt dviejų aukštų namas su mansarda galėtų būti pakilęs 10 metrų virš kelių kolonų, taip papildydamas senamiestį nauja dengta vieša erdve? Galbūt visa tai, ką sakau, yra nesąmonės, bet jau senokai architektūroje nemačiau tokio lygio laisvos minties, kuri priverstų iš pagrindų pergalvoti aplinką.
Ar Lietuvos miestai išvis turi kokią nors ambiciją?
Labai retai, bet stebuklai nutinka. Paskutinis ambicingas konkursas buvo „Mokslo salos“ Kaune. Neįprastai lietuviškam, ribojimų kamuojamam kontekstui ten buvo leista rinktis bet kokią vietą, aukštį, išraišką Nemuno saloje. Nepamenu, ar, be pastato programos, išvis buvo kokių ribojimų. Kūrybos galimybes Kaune pamatė 146 architektai iš viso pasaulio. Tarp jų nuo konkursą laimėjusių SMAR architektų, pasiūliusių ramų projektą po žeme, iki „Mark Foster Gage“ architektų su jiems tipišku „Žvaigždžių karus“ menančiu 25 metrų pastatu Nemuno salos centre. Tarp visų projektų buvo daug nesąmonių, bet visa tai leido greitai pamatyti daugybę variantų, galimybių ir išryškino išskirtines idėjas. Išrinkus geriausią idėją buvo koreguojami detalieji planai, pritaikomi reglamentai.
Tai neįtikėtinas atvejis, kai architektai Lietuvoje galėjo pasiūlyti idėją ir tada pagal ją buvo rengiami ribojimai. Beveik visais kitais atvejais iš pradžių parengiami reglamentai, nustatomi rodikliai, o tada architektai, atlikdami akrobatinius triukus ant lyno, turi išlįsti per adatos skylutę ir kartu pateikti bent pusėtiną architektūrą. Man pačiam yra tekę susidurti su atvejais, kai konkursai rengiami tokių senų detaliųjų planų pagrindu, kad juose esančių formuluočių ir apibrėžimų jau seniai nebėra mūsų teisinėje bazėje, todėl tenka ieškoti senų išaiškinimų, kad suvoktum, kaip interpretuoti vieną ar kitą parašymą.
Kuo daugiau tenka baimintis, kad projektas pažeis vieną ar kitą reglamentą, tuo mažiau lieka laiko gilintis į projekto esmę ir kokybę. Esu recenzavęs ne vieną didelį konkursą Lietuvoje ir ne kartą susidūriau su atveju, kai projektai buvo pašalinti iš konkurso, nes neteisingai suprato painiai konkurso sąlygose parašytą sakinį. Kartais šalinama didžioji dalis konkurso dalyvių. Konkurso rengėjų atsakymas paklausus, kodėl išvis egzistuoja tokios sąlygos, visad tas pats – tokios viešųjų pirkimų taisyklės, viskas turi būti aprašyta tiksliai, griežtai ir negailestingai. Architektai, perėję šias patirtis, tampa vis atsargesni, vis labiau bijo nors truputį nukrypti nuo taisyklių, nes žino, kad ir dėl 10 kvadratinių metrų į jų darbą niekas net nepasižiūrės ir visos pastangos bus perniek.
Savivaldybės pastato konkursą Kaune pavadinau pavojingai neambicingu, nes tylus susitaikymas su vis augančiais ribojimais ir idėjų stūmimu į antrą planą daro mūsų miestus neįkvepiančius ir niekam neįdomius. Mūsų džiaugsmas dėl startuolių, bandymai pritraukti pasaulinius talentus ir ambicijas iškart pasibaigia, kai kalbame apie miestą. Pokyčių baimė ir plaukimas pasroviui su pagal vidurkį išvestomis taisyklėmis kenkia visų mūsų gyvenimo kokybei. Dabar suprantu, kad kai prieš 16 metų Riken Yamamoto Subačiaus apžvalgos aikštelėje sakė, jog dangoraižiai per maži, jis omenyje turėjo, kad per mažai ambicijų – mes galim geriau.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
