Kai rengiausi važiuoti į Seredžių, kai kroviausi į mašiną poezijos knygas, kai moviausi išeiginius rožinius batelius ir vilkausi kobrinę suknelę, nors rašytojui knygos pristatymai (kartais) yra didesnė šventė nei gimtadienis, atrodė, dabar jau važiuoju į darbą. Įsivaizdavau, kad panašiai jaučiasi pasaulinės populiariosios kultūros žvaigždės, renkančios sales, arenas ir stadionus. Per padažytas akis praslinko mintis: turbūt pristatymų pakaks. Seredžius, Panevėžys, Šilalė, Kaunas, Žagarė, Telšiai, Vilnius, vėl Kaunas, Naujoji Akmenė, vėl Vilnius ir dar kartą Vilnius, Šiauliai, Tauragė, Kiduliai, o kur dar festivaliai ir skaitymo skatinimo akcijos. Visas tas knygos per Lietuvą turas pakeitė mano santykį su kūryba ir temomis, kurias joje tyrinėju.
Fatališkas sutapimas, kad pirmąjį ir paskutinįjį knygos „mOterOs“ (2023 m. išleido „Slinktys“) pristatymą organizuoja tas pats žmogus. Panemunyje gyvenančią Irmą Svetlauskienę mačiau prieš metus. Laviruojanti tarp miestelių ir bendruomenių Irma yra kultūros darbuotoja. Dabar įžengiu į renginiui paruoštą salę ir staiga suvokiu, kad pabirę ant grindų batai, šokoladas, gėlės ir kosmetika yra metaforos iš mano knygos – kad būtų įtaigiau, moteris sukūrė specialią scenografiją renginiui.
Paprastai nesureikšminu scenografijos, bet šįsyk taip miela, lyg tie batai ant grindų – tai išbyrėjusi iš knygos poezija. Negana to, į renginį Irma Seredžiaus gyventojas pakvietė ateiti su aukštakulniais. Davė joms namų darbų: susirasti namie aukščiausius batus, jų kulną vėliau ir pamatavo. Aukščiausi – 12 centimetrų.
Visą vakarą negalėjau atsistebėti savo bendražygės empatišku kultūriniu-edukaciniu-socialiniu darbu. Sužaidybinti moterų išsilaisvinimo istoriją, įtraukti vietos bendruomenę į diskusiją apie lygias abiejų lyčių teises, sudaryti progą žmonėms padainuoti, o vėliau dar ir neformaliai pasibūti. Nors daug dėmesio skyrėme paviršiams, bet sąmoningai kėlėme kritinius klausimus. Jutau, kaip mudvi pamažu užčiuopiame auditorijos vertybines ribas.
Tai buvo stiprių kontrastų vakaras, tačiau, nepatikėsite, tada pardaviau netgi savo asmeninį knygos egzempliorių – Seredžiuje, kur gyvena 461 gyventojas, palikau paskutines turėtas „mOteras“. Pažinus autorių gyvai pasitikima jo kūryba netgi tuomet, kai temos atrodo visai neaktualios ar netgi svetimos. Nors viršelis ir pavadinimas – lyg nuoroda į moterų tikslinę grupę, mano knygas pirkdavo ir vyrai. Rengdama knygą spaudai, intuityviai nujaučiau, kad rožinės kobros iš tikro turėtų būti Trojos arklys. Juk, nuėmus ryškų knygos aplanką, ji lieka tiesiog balta.
Su tinkamais žmonėmis mes visi esam ekstravertai. Mane, kaip slemerę, mėgstančią sceną, gyvas bendravimas įkrauna. Per pristatymus tyrinėjau kiekvieno miesto auditoriją ir susirinkusių žmonių motyvaciją ateiti. Labiausiai, turbūt, veikė mano sukaupto socialinio kapitalo faktorius. Kas pažinojo iš ankstesnės kultūrinės veiklos, tas į renginius atėjo susitikti ar palaikyti, nes knyga vis tik išbaigtas konceptualus kūrinys.
Pažinus autorių gyvai pasitikima jo kūryba netgi tuomet, kai temos atrodo visai neaktualios ar netgi svetimos.
Man įdomūs atsitiktiniai kultūrinių renginių lankytojai, kuriuos motyvuoja vien tik socializacija kultūros institucijoje. Sakyčiau, kad šis reiškinys galėtų būti susijęs ir su tuo, kad kultūros organizacijos yra atviros visoms žmonių grupėms, o ypač tai svarbu tiems, kurie yra atskirtyse. Nemokami renginiai – proga išeiti iš namų, nesvarbu, koks tų renginių turinys.
Organizuodami pristatymus nemažai ruošdavomės su moderatoriais, kurie gerai išmanydavo kiekvieno miesto auditorijos kultūros paslaugų vartojimo įpročius, žinojo, koks kultūrinis kontekstas, ir gerai pažinojo asmeniškai. Visada ieškodavome mano ir miesto, į kurį atvykau, jungčių. Literatūrinių apžvalgų apie knygą skaičius spaudoje auditorijos dydžiui renginyje įtakos, turbūt, nepadarė.
Tačiau įvairių autorių tekstai ir recenzijos tapo metodine medžiaga moderatoriams, kurie seka tą kultūrinę spaudą. Deja, sostinėje leidžiamų kultūros žurnalų aktualumas pasibaigia ties Kauno miesto riboženkliu. Bibliotekose matau tvarkingai sukrautus nevartytus periodinius leidinius, ten žurnalų puslapiai beveik nenučiupinėti. Tauragės pašte visada rasi vieną vienintelį „Literatūros ir meno“ egzempliorių. Žinau, kad, be manęs, čia niekas jo neperka. Ką dėl to darom, Lietuva?
Knygos ir pardavimai, rašytojai ir susitikimai su skaitytojais ypač aktualūs taps vasario pabaigoje per Vilniaus knygų mugę. Žinau, kad dalis rašytojų mielai išvengtų to keturių dienų šurmulio ir stumdymosi prie leidyklų stendų. Tačiau viena knygų mugė, o vėliau kita, kol apsisuka literatūrinių renginių, festivalių, akcijų ir apdovanojimų ratas, žymi knygai skirtus metus.
Prieš išleisdami knygą debiutuojantys rašytojai turėtų tą žinoti. Kad knyga galioja metus, pati perskaičiau rašytojos Rasos Sagės feisbuke. Pamenu publikuotą nuotrauką su neišpirktų knygų stirta joje. Autorės prieraše buvo paminėta, kad kiekviena knyga turi savo auditoriją, bet ne visos knygos ją suranda.
Rašytojas, kritikas Andrius Jakučiūnas šiais metais žurnalui „Literatūra ir menas“ kalbindamas Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinę direktorę dr. Rūtą Kačkutę rašė: „Skaitymo kultūra veikia laisvoje rinkoje, o rinka nėra suinteresuota skaitytojo lavėjimu. Leidyklos skatina pirkti vien naujas knygas, nes tai joms finansiškai naudinga, po „skaitymo kultūros“ fantomu slypįs komercinis interesas orientuotas į autorių kultą, megažvaigždes ir bestselerių sąrašus. Siekdamas būti „pažangus“, „šiuolaikinis“, skaitytojas perka tik madingas knygas, daugybė dalykų, įskaitant ir neverstus užsienio autorių kūrinius, lieka nuošaly.“
Trūkstant literatūros vadybininkų, rašytojai yra skatinami patys imtis savo kūrybos sklaidos. Nors egzistuoja požiūris, kad tikras menininkas turėtų būti susitelkęs tik į kūrybą, bet realybė smarkiai pakitusi. Iškalbingi prieš trejus metus atlikto ir dabar kartojamo Lietuvos kultūros tarybos atliekamo menininkų socioekonominio tyrimo skaičiai: „<...> kas penktas menininkas gali pragyventi iš kūrybinės veikos, ir beveik 96 proc. kūrėjų bent dalį savo laiko skiria darbui be atlygio.“ Ką tai reiškia realybėje? 14 valandų darbo dieną?
Didžiuma mano pakalbintų Lietuvos rašytojų rašo po darbo, savaitgaliais, atostogų metu, tarp kitų veiklų. Pavyzdžiui, dviejų knygų autorė Ieva Dumbrytė spaudai yra sakiusi, kad jos pagrindinės pajamos neateina iš rašymo. Kalbėdama apie pirmąją savo knygą prozininkė apibūdino savo tuometinius rašymo įpročius, kad reikėjo keletą metų grįžus iš darbo kasdien rašyti, nežinant, ar kūrinys bus publikuotinas.
Rašytojo darbą autorė tada apibūdino racionaliais skaičiais: parašyti knygą trunka penkerius metus, o leidyklai tai tik dar vienas rankraščio pasiūlymas. Leidykloms neatrašant arba duodant neigiamą atsakymą, į stalčių nugulė keletas jos rankraščių. Išėjus pirmajai knygai, I. Dumbrytė stebėjosi savo atkaklumu nepasiduoti šiame kelyje: „Kai nesi žurnalistas, dramaturgas, nesisuki literatūriniuose ratuose, tas įlindimo kelias yra labai sunkus ir absoliučiai neaiškus.“
Užbaigusi savo knygos metus, maniau, kad 2024-aisiais pagerinau knygų pristatymo rekordą, tačiau mane pralenkė rašytoja Patricija Tilvikaitė. Su knyga „Svetimkūnis“ (2024 m. išleido „BALTO leidybos namai“) ji surengė apie 20 pristatymų bibliotekose, bendruomenių namuose ir mokyklose. Mūsų patirtys gana panašios. Įprastai gaudavome asmeninių kvietimų, derinome datas, renginius organizavome savo pačių iniciatyva. Nors leidyklos neprašė to daryti, tačiau džiaugėsi, kad daug jėgų skiriame knygų sklaidai ir bendruomenėms, kurios mūsų laukia.
Debiutuojantis autoriau, tavo knygos metai prasideda! Pasiruošt, dėmesio, marš!
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
