Europos kino sklaidos (European Film Promotion) organizacijos inicijuojama programa „Europos kylančios žvaigždės“ („European Shooting Stars“) Berlynalėje kasmet pristato tarptautinės komisijos kruopščiai atrinktų perspektyviausių ir sėkmingai karjeros laiptais kopiančių Europos kino aktorių dešimtuką. Dar 2009 metais, Vilniui įgijus prasmingą, Europos kultūros sostinės titulą, trys programos žvaigždės (Cyron Melville, Orsi Tóth, Celine Bolomey) nusileido ir Lietuvoje bei buvo globojamos Europos kino festivalio „Scanorama“.
Lietuvos vardas „Europos kylančių žvaigždžių“ nominantų gretose išryškėja jau ketvirtą kartą, tarp kitų daug kino industrijai žadančių aktorių nuskambėjus Aistės Diržiūtės, Žygimantės Elenos Jakštaitės, Džiugo Grinio, o šiemet ir Šarūno Zenkevičiaus pavardėms.
Kalbėdami apie Šarūno vaidmenį naujausiame Igno Jonyno darbe „Siena“, komisijos nariai pareiškia, kad „filmo įtampai kylant, jis visą tą įtampą laiko savyje, neleisdamas jai išsiveržti. Labai lengva pasiduoti melodramai, tačiau jis to išvengia. Vietoj to, jis suvaldo visą energiją ir tampa tarsi bomba, laukianti sprogimo“.
– Visų pirma – sveikinu tokio prasmingo įvertinimo proga. Kadangi turiu galimybę su tavimi pasikalbėti būtent „European Shooting Stars“ apdovanojimų kontekste, norėčiau pradžiai pasiteirauti ar iki to, kai buvai atrinktas į kylančių žvaigždžių gretas, žinojai apie šią iniciatyvą? Ar veikiau nėrei į sėkmės netikėtumus be idėjos, kas čia tavęs laukia?
– Apie „European Shooting Stars“ programą ir apdovanojimus žinojau iš anksčiau, nes Lietuvoje tai yra jau ketvirtas apdovanojimas: Aistė Diržiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Džiugas Grinys... Žinojau apie jų laimėjimus.
Aišku, galbūt aš veikiau nežinojau apie tai, kokia tai programa. Galvojau, kad tai apdovanojimas ir tiek. Bet buvau supažindintas su programa ir su tuo, kas manęs laukia: spaudos konferencija, įvairūs interviu, supažindinimas su kastingo režisieriais ir industrijos atstovais iš viso pasaulio.
– Ar tau sudėtinga prisitaikyti prie šitos aplinkos, ar veikiau priešingai – viskas vyksta gana organiškai?
– Tikėjausi, kad bus sunkiau. Aišku, yra šioks toks anglų kalbos barjeras – atrodo, kalbą moku neblogai, bet patį kalbėjimą gyvenime naudoju retokai. Prieš atvažiuodami į Berlyną mes turėjome nuotolinę susitikimų sesiją su dalimi kastingo režisierių ir tai buvo labai gera treniruotė. Taip tas barjeras po truputį pradėjo trupėti, kuo labai džiaugiausi.
Dėl viso kito, tai čia yra labai intensyvu. Išsami programa, daug dalykų vyksta praktiškai vienu metu ir tu privalai suktis tame verpete. Aš vis dar esu verpeto viduje, patirtis dar nesibaigė. Gal daugiau apie tai, kas čia buvo, papasakoti galėsiu pasibaigus.
– Šis apdovanojimas tai didžiulis ne tik tavo karjeros, bet ir visos Lietuvos kino industrijos šuolis. Ar jautiesi atsakingas už šį apdovanojimą?
– Aš manau, kad jau kuris laikas išgyvename gana įdomius laikus lietuviškam kinui. Daug filmų gauna apdovanojimus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje ir vis daugiau mūsų aktorių pelno prizus.
Nejaučiu didelės atsakomybės, vaidmuo sukurtas ir beveik viskas iš mano pusės jau padaryta. Tiesiog stengiuosi išlikti objektyvus pasakojant apie filmą, kuriame vaidinau, Lietuvos kiną, jo industriją ir panašiai.
Visą laiką programoje jaučiau didelį Lietuvos kino centro palaikymą, už kurį esu labai dėkingas.
– „European Shooting Stars“ komisija taikliai pabrėžė, kad esi itin talentingas ir daug potencialo turintis aktorius. Todėl, manau, ne tik mane domina tavo kūrybinio kelio pradžia – kaip atsirado ambicija tapti aktoriumi?
– Viskas prasidėjo paauglystėje, kokių trylikos, keturiolikos metų, kai dar gyvenau Lietuvos provincijoje – užaugau Švenčionėliuose. Rytų Lietuva, mažas miestelis, kuriame augdamas jaučiausi keistai, nes manęs nedomino aplinkoje vykstančios veiklos, kuriomis dažniausiai užsiimdavo mano draugai. Krepšinis (galų gale esame krepšinio šalis) – jį aš labai prastai žaidžiau, visokios diskotekos, muštynės (Švenčionys kažkodėl visą laiką kovojo su Švenčionėliais) – tuose dalykuose aš irgi nelabai norėjau dalyvauti, ir taip toliau.
Tuo metu aš atradau kiną ir muziką kaip labiau meno formas, ne tik pramogą. Iš pradžių tai veikiau buvo kažkas panašaus į „eskeipizmą“, bet vėliau pradėjau nuodugniau domėtis režisieriais, kurie kitiems atrodė kiek keisti ir gal, nežinau... Nesakau, kad nesuprantami, nes aš tuo metu irgi daug ko nesupratau, tiesiog mane įtraukė tai, kokius potyrius ir idėjas išsinešdavau iš tų kūrinių ir tai tapo svarbi kasdienybės dalis. Tai buvo kitas pasaulis, kuris, buvęs visą laiką anapus, staigiai atsivėrė ir užgriuvo visu savo svoriu, teigiama prasme.
Taip pat pradėjau lankyti dramos būrelį Švenčionėliuose, kuris buvo veikiau liaudies teatras, taip pat postfolko būrelį. Tai man padėjo drąsiau siekti, ko noriu ir išbandyti save.
Kai baigiau akademiją, tapau teatro aktoriumi. Vis tik mano svajonė buvo tapti kino aktoriumi. Lietuvoje būti tik kino aktoriumi yra, ko gero, nerealu. Laikui bėgant, pradėjau gauti vaidmenis filmuose, o taip pat koprodukcijose su kitomis šalimis. Dažniausiai tai nebuvo dideli vaidmenys, bet visą laiką stengiausi mokytis iš tų patirčių. Tokia buvo mano pradžia.
Gaila, bet Lietuvoje nėra ruošiami būtent kino aktoriai. Mes turėjome tik pusės metų discipliną akademijoje, kur mokėmės ekraninės vaidybos pagrindų. Dėl to, man atrodo, Lietuvoje yra ta „pilka zona“, aktoriai dažniausiai neturi pakankamai suvokimo, kas yra darbas su kamera ir tam reikalingų įgūdžių.
Kino aktorystė nėra tas pats, kas vaidyba scenoje – tai būtina suprasti. Aišku, jokiu būdu nenuvertinu teatro, jis kaip tik gali į kino aktoriaus darbus įnešti daugiau kompleksiškumo ir gilumo, tačiau svarbu yra suprasti skirtumus tarp skirtingų vaidybos ir raiškos būdų.
– Ar tiesa, kad šios trys meno formos: kinas, teatras, muzika, yra tau vienodai reikšmingos? Ar tarp paminėtų išskiri savo prioritetinę sritį?
– Mane labiausiai domina kino vaidyba, bet teatro vaidyba man irgi yra labai svarbi.
Teatras yra įdomus tuo, kad dažnai vaidmenys ir medžiaga, su kuria dirbi, būna kompleksiškesnė, turtingesnė papildomais sluoksniais, kur kas didesnė savo apimtimi ir galinti daugiau pasiūlyti aktoriui negu kino scenarijus. Aktoriui teatro medžiaga dažnai duoda dar platesnį vaizdą ir suvokimą apie personažą, erdvę už dialogų – ne tik tai, kas parašyta arba ką tiesiogiai reikia suvaidinti. Man atrodo, yra labai gerai aktoriui ieškoti balanso ir stiprinti abi, tiek teatro, tiek kino vaidybos puses.
O muzika... Mane labai domino tam tikros nišos muzikoje, kurių Lietuvoje yra mažai. Tai postpunk`as, shoegaze`as, postrokas ar eksperimentinis rokas. Šių muzikos žanrų kolektyvai rezonuoja mano gyvenime iki šiol.
– Norėčiau grįžti prie komisijos komentaro apie tavo talentą. Tu nuėjai gana ilgą profesinį kelią, tavo biografija yra tikrai įspūdinga. Bet ar tu tiki talentu? Galvoji, kad žmogui užtenka būti talentingu, ar veikiau tiki sunkiu darbu?
– Aš manau, kad turi būti abiejų kombinacija. Bet yra ir kitas dalykas – turi gerai suvokti, ko tu nori ir kaip to galėtum pasiekti. Tai nėra lengva. Tarkim, man yra svarbu atrasti personažo autentiškumą. Man tai yra apie sprendimus ir pasirinkimus, kurie įvyksta tyrinėjimų ir repeticijų metu. O kartais jie atsiranda visiškų atsitiktinumų keliu – tada gali sau viduje drąsiai patvirtinti, jog tai yra „atrasta mano“.
Žinoma, talentas yra labai svarbus dalykas, nes jis yra kažkas, nuo ko gali atsispirti. Bet tuo pačiu tu mokaisi vis naujų dalykų. Gauni naują scenarijų ar pjesę ir suvoki, kad oho, aš nevisai suprantu, kaip tai įgyvendinti, bet man įdomu į tai nerti. Tai yra nuolatinis darbas.
– Užsiminei apie santykį su savo personažais ir kiek darbo tu į juos įdedi. Todėl man kyla klausimas, kuo remdamasis atsirenki savo vaidmenis, o vėliau – kaip juos išgyveni? Ar manai, kad kiekvienas jų lieka su tavimi, ar esi linkęs atsiriboti nuo savo vaidmenų?
– Šiaip nedaug kartų esu atsisakęs vaidmens, kadangi aš laisvai samdomas aktorius Lietuvoje, esu linkęs dažniau sutikti. Bet jeigu man kažkas nepatinka, visada stengiuosi tai koreguoti, nors ne visada pavyksta. Vaidmens esu atsisakęs gal tik 3–4 kartus, nes supratau, jog arba dar negaliu jo atlikti, arba man labai nepatinka medžiaga.
Kas liečia I. Jonyno filmą, buvo labai geras dalykas, kad mes filmavome Rusnėje. Ten jautiesi izoliuotas. Gal taip jaučiausi dėl to, nes tai buvo mano pirmas kartas ten. Bet man šis jausmas labai padėjo, nes rezonavo su mano personažu. Šitas vaidmuo reikalavo nugrimzdimo į vienatvę – tai daugiau emocinis, psichologinis izoliacijos jausmas ir sielvartas. Personažas išgyvena savo žmonos netektį dėl jos savižudybės.
Tai yra toks „laukas“, į kurį tu turi įeiti. Negali staiga atėjęs „iš gatvės“ suvaidinti scenos, nes į ją turi atsinešti visą krūvį. Tai kartais vyksta nuosekliai, o kartais nusimuši ir turi save išprovokuoti. Bet tas „laukas“ yra – jame tu funkcionuoji, priimi sprendimus. Tikrai ne visiems vaidmenims to reikia.
– Dažnai minėjai įsitraukimą aikštelėje ne vien į savo, aktorinį, bet ir režisūrinį, scenarijaus rašymo darbą. Ar kada galvojai pažaisti kitom kortom ir pabandyti būti režisieriumi?
– Įsikišimai dažniausiai įvyksta tada, kai jaučiu, kad dialogai parašyti, sukonstruoti taip, kad organizmas jiems tiesiog priešinasi. Bet aš manau, kad tai vis tiek yra visai kita profesija. Man galbūt būtų įdomu nebent padaryti kažką nedidelio.
Režisierius turi suvaldyti visumą. Tai yra labai įdomu. Kaip aktorius tu labiausiai galvoji tik apie savo vaidmenį, santykį su kitais personažais, bet nematai visumos kaip režisierius. Būtų įdomu tai patirti.
Bet aš neturiu ambicijos tapti režisieriumi. Kadangi turiu savo muzikinę grupę, kur galiu kurti dainas, groti, ir išgalvotą personažą – Mantas Patsmantas, kuris veikia kaip kažkas, kas kartais pasidalina savo mintimis, lo-fi muzika ar sukurtais klipais, tikrai tenka pasireikšti ir kituose amplua.
– Ne paslaptis, kad šiemet ryškiausiai sužibėjai ir atkreipei „European Shooting Stars“ komisijos narių dėmesį savo vaidmeniu naujausiame I. Jonyno vaidybiniame filme „Siena“. Kokia tavo patirtis dirbant su režisieriumi I. Jonynu, gal kiek galėtum atskleisti ir apie kūrybinį procesą?
– Šiam vaidmeniui mane atrinko 2022 metų vasarą. Pradžioje man atsiuntė keletą scenų pasibandymui ir kadangi daug nediskutavome, aš tiesiog gana intuityviai jas suvaidinau. Po „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijos sutikau Igno filmo gamybos vadovę, kuri man pranešė, kad režisierių sudomino mano videobandymai ir būsiu pakviestas pakartotiniam susitikimui. Tada atsiuntė visą scenarijų ir man labai patiko jo turinys, vaidmuo pasirodė sudėtingas.
Bet buvo viena problema – mano amžius, buvau per jaunas scenarijaus personažui. Turėjau atlikti 38–40 metų tėvo, kuris turi dukterį, vaidmenį. Su Ignu galvojome, kaip mane subrandinti ir pasendinti. Tikriausiai tai mums pavyko padaryti, nes Berlyno komanda išvydusi mane per vaizdo skambutį negalėjo patikėti, kad esu tas pats žmogus, kurį matė ekrane.
Į šį filmą reikėjo įdėti daug darbo. Ignas užsispyręs režisierius gerąja to žodžio prasme. Jis mane perspėjo, kad jeigu noriu šito vaidmens, reikės sunkiai dirbti. Teko grūdintis 3 mėnesius, nes filmas pasakoja apie pajūrio kontrabandą, kuri buvo plukdoma iš Kaliningrado srities į Mažąją Lietuvą per įvairius vandenis, filmavimas vyko rudens pabaigoje. Taip pat reikėjo priaugti svorio, repetuoti scenas su kaskadininkais, išmokti vairuoti motorinę valtį... Buvo daug fizinių išbandymų.
O Ignas man paliko didžiausią įspūdį savo dėmesiu detalėms. Jis reiklus, nori iš aktoriaus daug ir ne tik vaidybos rėmuose. Jis pasirinko sunkų kelią – iškelia iššūkius, bet nepalieka juose tavęs vieno: jis irgi ėjo grūdintis, daugelį išbandymų pergyvenome kartu.
– Sakai, kad jums surezonavo išbandymo poreikis?
– Taip, išbandymo, iššūkio poreikis. Galų gale tai buvo pateisinta, nes filmo medžiaga to reikalavo. Žinoma, galima buvo „feikinti“ daug ką, bet pasirinkome to daryti kiek įmanoma mažiau.
– Dar norėčiau tavęs paklausti apie autoritetus. Manau, daugelio menininkų atveju yra neapsieinama be padrąsinančios rankos, kuri pastumia ar bent lydi juos viena ar kita linkme. Ar pats manai turįs savo kūrybinį vedlį, mūzą ar autoritetą, kad ir kaip tai pavadintum?
– Yra žmonių ir Lietuvoje, ir už jos ribų, kurie mane įkvepia. Tai dažniausiai yra aktoriai, režisieriai, muzikantai, kolegos... Bet kadangi esu labiau kino žmogus, mane labiausiai inspiruoja geri, netikėti vaidmenys.
Labai domina, ką daro Joaquin Phoenixas – tai, ko gero, pats įdomiausias šiuolaikinis aktorius ir didelis įkvėpimo šaltinis. Philipas Seymouras Hoffmanas, Gary Oldmanas ir Rutgeris Haueris taip pat vieni didžiausių aktorinių autoritetų. Ir režisieriai, turintys ambicingą viziją: D. Lynchas, Roy Andersonas, Paulas Thomas Andersonas, Jimas Jarmuschas.
– Pastebėjau, kad tu dažnai kalbi apie progresą, augimą, nuoseklų darbą... Bet link ko tu judi?
– Mano grupės pavadinimas yra „Judu“, geras sutapimas.
Šiuo metu tikiuosi sulaukti daugiau pasiūlymų už Lietuvos ribų, bet lygiai taip pat noriu tęsti kūrybinius procesus ir su lietuvių režisieriais.
– Pabaigai, simboliškai neseniai paminėjus Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną, norėčiau tavęs paprašyti pasakyti keletą žodžių jaunam ir laisvam kūrėjui, kuris, galimai, skaitys šį mūsų pokalbį.
– Ieškoti savo balso. Man atrodo, tai yra svarbiausias dalykas. Linkiu negalvoti, kad tas, kas tu esi, yra mažiau negu kažkas kita. Mes, lietuviai, turime labai daug istorijų ir personažų, apie kuriuos galime papasakoti ir sudominti pasaulį.
Taip pat linkiu dirbti su savo vizija. Tikrai nereikia nusivilti, jei tavo pirmas darbas nepavyko taip, kaip įsivaizdavai. Dažnai mūsų biudžetai apkarpo ambicijas ir sumanymus, kas dažnai atsitinka būtent su pirmaisiais darbais. Todėl reikia judėti pirmyn, mokytis iš klaidų ir dirbti toliau. Man atrodo, kad jeigu turi savo viziją, ji kažkada išsipildys.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
