„Labai sunku pasakyti, kur čia yra laikotarpio egzotizavimas, kur – tiesiog tavo paties jaunystė, nuo kurios nepabėgsi – toks iš tikrųjų buvai“, – LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Paribio pokalbiai“ sako kultinio romano „Pietinia kronikas“, virtusio ir kino filmu, autorius Rimantas Kmita.
Kaip knyga apie dešimtąjį dešimtmetį tapo ne tik literatūriniu bestseleriu, bet ir populiariosios kultūros fenomenu, miesto tapatybės įkūnytoja ir kūrėja? Kodėl su nostalgija žvelgiame į šį prieštaringą laikotarpį? Kaip mokėmės gyventi laisvėje ir ar išaugome marozų treningus?
Paulius Gritėnas: Nemažai prisidėjai prie to, kad kultūroje ir viešojoje erdvėje atgimtų susidomėjimas dešimtuoju dešimtmečiu. Jiems pradedama jausti nemažai nostalgijos. Kaip tu pats paaiškintum šį susižavėjimą? Turint galvoje, kad gajus naratyvas, jog tai buvo laukiniai, labai nesaugūs, trapūs metai, sutraiškę labai daug žmonių.
– Dar knygos nebuvo, mes važiavome į Gariūnų salę paskaityti teksto apie gariūnmetį. Tada Gariūnai buvo susitvarkę, turėjo salę su fortepijonu. Žmonės nenorėjo eiti ir klausyti, administracijai sakė: „Mums čia tikrai nereikia.“ Tai kiek mes publikos atsivežėm, tiek buvo. Nuo to laiko man įdomu, ko mes iš tikrųjų nenorim, ką bijom kalbėti apie tą laikotarpį.
O susižavėjimas, jis yra – kaltinimą aš suprantu. Bet niekada nežinai, kas iš tavo darbų, veikalų kur link išsivystys. Kai rašiau, įsivaizdavau, kad būtų faina, jeigu žmonės pradėtų rašyti savo istorijas tokia kalba, kokia jie kalba ar kalbėjo jaunystėje. Mano svarbiausias uždavinys buvo, kad išsiplėstų mūsų kalbinis registras. Požiūris į kalbą šiek tiek atlaisvėjo, bet čia gal susiję ir su sociolingvistų darbais.
Kai rašiau, įsivaizdavau, kad būtų faina, jeigu žmonės pradėtų rašyti savo istorijas tokia kalba, kokia jie kalba ar kalbėjo jaunystėje.
Dėl nostalgijos labai sunku pasakyti, kur čia yra laikotarpio egzotizavimas, kur – tiesiog tavo paties jaunystė, nuo kurios nepabėgsi – toks iš tikrųjų buvai. Jeigu žiūrėtume į knygos siužetą, tai knyga yra apie tai, kaip mes iš tų treningų išsineriam. Bet kam tai įdomu, ar ne? Pasiimi stereotipą, kuris yra nekintantis, sustingęs ir jį multiplikuoji. Panašiai kaip humoro laidose, kuriose slengai vartojami tam tikro socialinio sluoksnio žmonėms parodyti, o visi kiti neva kalba tvarkingai. Tas, aišku, jau yra pabodę. Tą aš irgi norėjau perlaužti. Nežinau, kiek pavyko.
Paulius Gritėnas: 17 a. terminas „nostalgija“ reiškė namų ligą, kurią diagnozuodavo šveicarų kariams, pasiilgusiems savo kalnų ir kaimelių. Gydymas dažnu atveju būdavo tiesiog grįžimas namo. Ar nėra taip, kad „Pietinia kronikos“ tau arba kartai, kuri dabar labai žavisi dešimtuoju dešimtmečiu, yra toks potrauminis gydymosi etapas? Kai sugrįžtam, pasijuokiam iš to, kas juokinga, ir ištylim tai, kas buvo tikrai žiauru.
– Gal. Jeigu mes dabar sėdėtume psichoterapeuto kabinete, galbūt ir išaiškėtų. Kai pradėjau dirbti su Šiaulių, to laiko tema, tik po daug metų pradėjau sapnuoti, kad grįžtu. Komplikuotas, sudėtingas santykis su ta vieta sapnuose. Dabar, kai galvoju, kai galiu tą svogūną lupinėti, tai gal ir taip. Mūsų karta nežinojo, kas yra tos traumos. Nemokėjom apie tai kalbėti, nebuvo žodyno ir nieko apie tai negalėjom reflektuoti.
Dabar, kai studentai man rašo savo darbus, ten yra nuolatinis toks nesiliaujantis psichoterapijos seansas. Visa tai jau įėjo į plačią apyvartą. Ką aš sąmoningai galvojau, tai norėjau tiesiog truputį atpalaiduoti nuo įtampos. Man rūpėjo, kas su Šiauliais yra gerai, ką man tas miestas davė.
Mūsų kartoj mes nežinojom, kas yra tos traumos.
Pagrindiniai dalykai ir buvo: regbis, kuris iš tikrųjų formuoja asmenybes, avangardinė scena, visokie šiuolaikinių menų festivaliai, muzika ir kažkokia erdvė, kurią tu gali susikurt: knygos, bibliotekos. Man norėjosi sudėlioti tokį maršrutą, kuriuo vaikščiodamas jaunas žmogus gali patirti visko.
Donatas Puslys: Minėjai, kad norėjai išplėsti kalbos vartojimą, kad nesibaimintume savo tarmių, su kuriomis ateiname. Man įdomu, koks buvo tavo santykis su šiaulietiška šnekta? Man pačiam buvo ilgas laikas, kai aš gėdydavausi savo panevėžietiško kalbėjimo. Jis toks tarsi žemesnis, išduodantis, kad esi iš provincijos, iš čeburekinės prie Nevėžio. Panevėžietiška tarmė veikiausiai būtent dėl tos dešimtojo dešimtmečio įtakos man skambėdavo kaip kupina agresijos. Net švelniai tariamuose žodžiuose girdėdavau agresiją.
– Kai studijavau Klaipėdoj ir porai metų praėjus grįždavau – panos šneka apie orą, bet iš intonacijų jauti agresiją.
Donatas Puslys: Ar visada nešiojai tarmę kaip savo identiteto ženkliuką ir didžiavaisi, ar reikėjo iš naujo prisijaukinti? Kaip kito tavasis santykis?
Paulius Gritėnas: Ar bandei gydytis?
– Bandžiau, nes sakė, kad reikia. Tais laikais buvo tik keletas žemaičių, kurie atvažiuoja į Vilnių ar į Klaipėdą studijuoti, toliau kalba žemaitiškai ir nieko tu jiems nepadarysi. Bet kadangi aš studijavau filologiją, tai iš karto buvau nurašytas. Buvo žiūrima, kad vertybė yra etnografinė tarmė. Turi atvažiuoti iš kaimo, o miestas jokios grynos tarmės neturi, tai kam tu toks reikalingas. Tai nebuvo vertybė.
Aš buvau tas, kuris bandė prisitaikyti. Kaip ir dauguma, nes lygiai taip pat jautėsi blogai. Gal tik kai su Markusu Roduneriu vertėm Pedro Lenzo knygą iš Berno tarmės į šiauliečių, va tada aš labai daug savęs klausinėjau, kas yra su manim, su mūsų literatūra ir t. t. Kai tas kalbos kapstymas tave atveda iki istorijų, kurias pamiršai, iki žmonių veidų, kuriuos pamiršai, supranti, kad tai pasiekei tik bandydamas atkurti žodžius, kurių reikia vertimui. Supranti, kiek toj kalboj yra užkoduota. Bet kažkaip užbetonuojam bandydami atrodyt protingi. Norėjosi tą betoną truputį paskaldyti.
Dar vienas dalykas, kuris erzino, tai mūsų kalbos veidmainiška politika. Viena vertus, mes sakom, kad tarmės yra vertybė (kad ir etnografinės). Kita vertus, nieko nedarom, kad kažkaip jas atgaivintume, palaikytume ar inicijuotume naują tarmių atgimimą, kad žmonės vartotų tarmes, kurias turi. Turbūt nėra giluminio tikėjimo, kad tai įmanoma. Man atrodo, visi blaiviai supranta, kad tai pasmerkta išnykti. Aišku, tai vertinga ir gražu, todėl reikia sakyt, kad mes palaikom: paskelbiam tarmių metus, kažkokius projektėlius finansuojam. Bet rimtai nieko nedarom. Su iš gyvenimo išeinančiu žmogum norisi gražiai atsisveikinti ir būti mandagiems.
Dar vienas dalykas, kuris erzino, tai mūsų kalbos veidmainiška politika.
Tas kalbos politikos mandagumas mane erzina. Gal niekas čia dar nemiršta? Žmonės visą laiką kalbės kitaip negu bendrine kalba, bet norisi su tuo rimčiau pažaisti. Rašytojui kalba vis tiek yra įrankis, medžiaga, su kuria dirbi. Tie šaltiniai yra gyvybiškai svarbūs.
Paulius Gritėnas: Užsiminei, kad knygos naratyvas yra apie išaugimą iš treningų į intelektualu norintį būti jauną žmogų, kuriam rūpi didesni dalykai. Ar manai, kad visai visuomenei galima pritaikyti šitą diagnozę – kad dešimtasis dešimtmetis buvo augimas iš treningų į kažką daugiau? Ir jeigu taip, kiek dabartyje vis dar matai to meto bachūriškumo, maroziškumo? Ar yra požymių, kad ne viskas išaugta? O gal ne viską ir reikėjo išaugti, gal ten yra gerų dalykų?
– Tas augimas, manau, akivaizdus. Mes norėjom, svajojom, net netikėjom. Kai nuvažiuodavom pirmais kartais į Švediją, Vokietiją, tai atrodė neįmanoma. Dabar mes tą pasiekėm. Vienas dalykas, kai materialiai gyveni panašiai kaip Vokietijoj. Kitas – kai gyveni Vokietijoj ir matai, kad ten tai, ką pasakė popiežius, yra tema visai visuomenei. Iškart pajauti, kad kultūros sluoksnis yra gerokai storesnis.
Tai nėra tik geresnės mašinos, parduotuvės ir prekių pasirinkimas. Tai yra daug daugiau negu mes dabar turim. Gal natūralu, kad pradedi tvarkytis ekonominę gerovę ir atrodo, kad kiti dalykai nelabai svarbu. Bet mes matom su demokratijos peripetijom, kad švietimas yra daug svarbiau už gerovę.
Man rašant buvo parengtas kalėjimo žargono žodynas. Tu nebuvai kalėjime, apskritai su tuo sluoksniu neturi jokių santykių, bet skaitai žodyną ir 70 procentų supranti. Tas buvo persismelkę į mūsų kultūrą, mokykloj visa tą mokėjai. Aš labai pajutau – taigi čia mano kalba. Kokiu būdu?
Dabar galim atpažinti, įvardinti ir pagalvoti, ką daryti, kaip užbetonuoti visą naglumą. Nors kartais, kai matai, kaip vangiai reaguoja labiau pavakariškėję į tai, kur reikia staigios, bachūriškos reakcijos, tada truputį gaila, kad to įgūdžio, tos kultūros mes neturim, nes galvojam, kad to galbūt ir nebereikės.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidoje „Homo cultus. Paribio pokalbiai“:
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
