Kultūros ministras Šarūnas Birutis įsitikinęs, kad minkštajai galiai – visuomenės atsparumui, kritiniam mąstymui formuoti – valstybėje nebuvo skirtas reikiamas dėmesys, todėl jo vadovaujama Kultūros ministerija tą klaidą taisys. Tam, pasak ministro, iš 5–6 procentų, nuo kitų metų planuojamų skirti gynybai, pusantro procento turėtų būti skiriama Kultūros ministerijai visuomenės atsparumui stiprinti, nes tai irgi gynybos ir saugumo dalis. O pradėjome nuo Vilniaus arkikatedros požemiuose rastų insignijų, dėl kurių arkivyskupijos laukia piniginė bauda.
„Savaitės“ studijoje – Šarūnas Birutis.
– Aišku, kad tai yra džiaugsmas, kai surastos tokios vertybės. Ir šią savaitę pavyko išsiaiškinti, ir, aš manau, padėti tašką šioje istorijoje, ir man atrodo, kad čia šešėlių nebeliko. Istorija yra aiški, ir sprendimai taip pat. Be abejo, pripažinta, kad įvyko ne visiškai sklandus informavimo procesas, už kurį Vilniaus arkivyskupija prisiėmė savo atsakomybę, ir Kultūros paveldo departamentas, įvertins teisiškai, kaip priklauso visa tai.
– Ką įvertins KPD?
– Įvertins tai, kad procedūros informavimo buvo suvėluotos.
– Bet jisai tą prisipažįsta, kurija pripažįsta, ką dar vertinti, kai žmogus prisiėmė atsakomybę?
– Žinot, teisės aktai yra teisės aktai, ir vienoks ar kitoks gali būti sprendimas.
– Bet ką tada reikia vertinti, jeigu jau aišku, kad tai buvo netinkamai padaryta, ir tas pripažinta? Tai ką dar vertinti tik laiką gaištame.
– Vertinti nereikia, reikia priimti sprendimą, sakykime taip.
– Ir ką pripažinti tuo sprendimu?
– Nubausti.
– Nubausti? Kultūros paveldo departamentas gali nubausti Vilniaus arkivyskupijos kuriją?
– Ne gali, o, matyt, privalo.
– Privalo nubausti, kaip gali būti nubausta?
– Aš manau, kad tai bus bauda.
– Piniginė bauda, jūs turite galvoje?
– Piniginė bauda, kokia ji aš negaliu pasakyti, bet tikrai nėra didelė mano žiniomis.
Apsauga požemių bus sustiprinta: tiek stebėjimo kameros, tiek draudimai filmuoti ar ten kažkokius dalykus, tyrinėjimus daryti. Su saviveikla reikia baigti, nes iš tikrųjų Katedros požemiai, matyt, slepia ir daugiau tokių atradimų galimų. Ir tam Kultūros ministerija irgi skirs didelį dėmesį.
– O tai, kad ten buvo, kaip aiškėja, panašu, nelegaliai ieškoma, tai kas čia turi prisiimti atsakomybę?
– Na, matot, tokių įrodymų buvo ar nebuvo, tokių faktų, matyt, labai aiškių nėra, ir čia nebus toliau tas klausimas kaip nors vystomas.
– Bet jeigu sakote, reikia stiprinti tai nuo ko stiprinti?
– Kad ateityje nebūtų, nes galimai buvo, bet kad nebūtų, nes iš tikrųjų mes turime saugoti savo vertybes ir pasižiūrėti, kad tokios galimybės nebūtų.
– Kitaip sakant, įrodymų, kad buvo nėra, bet nuojauta ir spėjimai sako, kad vis dėlto ten veikė nelegaliai žmonės?
– Ne tik nuojauta, aš girdėjau, kad ir yra asmenų, kurie ten skelbėsi, kad jie tą darė, bet, jeigu jie turi kažkokių kažkam pretenzijų, tai civilinio ieškinio tvarka jie galėtų savo teises ginti.
– Mes dabar iš savo teatrų esam išguję tuos rusų autorius, ir aš kalbu ne apie šiuolaikinius autorius, o XX ar XIX amžiaus, ir mes visai ramiai žiūrime, kai mums rašo, kad Kijevo Didysis baletas atveža į Lietuvą „Spragtuką“. Tai aš nežinau, ar ten yra tikrai tas Kijevo Didysis baletas, galbūt ten tiktai juo prisidengiama, bet tada irgi žmonėms turėtų būti paaiškinta, kas čia per baletas, nes tarsi mes patys neleidžiame, bet kijeviečiai mums atveža „Spragtuką“. Kaip šitą išsiaiškinti?
– Na, taip. Pirmiausia, aš norėčiau pasakyti „mes“ – to žodžio vartojimą. Tai – ne mes, kažkas neleidžia, ir šiaip tai tokio draudimo oficialaus nėra. Yra buvęs žodinis kažkoks, bet iš tikrųjų apie tai, matyt, labai nereiktų plėstis. Galbūt tas susilaikymas visgi šiai dienai ir yra naudingas, tačiau draudimais niekada nieko nepasieksi. Ir man patiko vakar LRT portale profesoriaus Arūno Sverdiolo pasakymas, aš dabar nepacituosiu, bet apie tai, kad amputuojant kažką, nieko nepagydysi. Na, mes esame civilizuota visuomenė, Vakarų visuomenė ir galvodami, kad mes kažką labai uždrausime, ir mes čia būsime jau sveiki ir atsparūs kaip visuomenė, tai mano nuomonė yra kitokia. Mano nuomone, kad mes turime dirbti ta linkme, ir visuomenės atsparumą (didinti) kitais būdais, kritinį mąstymą, visuomenės atsparumą ir kitų tautybių žmonių integraciją į mūsų visuomenę.
Tai čia esminė žinutė, ir mes tikrai labai daug dirbsime, tiek Vyriausybės programoje, tiek mano nuostatose asmeninėse yra daryti lūžį šitam mąstyme. Ne draudimais.
Jei dėl atlikėjų, laidų, transliacijų, muzikos ar visokių kitokių dalykų, per kuriuos skleidžiama propaganda, tai valstybėje yra apsaugos mechanizmai, ir tam yra atitinkamos institucijos, kurios vertina. Kultūros ministerijos vaidmuo šiame lauke – visuomenės atsparumo propagandai, kritinio mąstymo ugdymas.
Geopolitinė situacija rodo, kad tai reikia daryti ir nepavėluotai. Kad kritinis mąstymas, visuomenės atsparumas – yra valstybės gynimo ir saugumo dalis, kad mes per mažai tam skyrėme dėmesio, t. y. faktas, kad šiandien skirsime daugiau dėmesio, tai aš tą galiu žadėti: ir Vyriausybės programoje, ir pačiose priemonėse mes tai numatysime.
Čia mano yra credo tą daryti, ir kad gynybos pinigai aiškiai būtų ne tiktai ginklams, bet būtent tokiems tikslams – minkštajai galiai. Ir tie 5–6 procentai, aš tikrai manau, ir reikia įrodyti, kad gali būti bent 1,5 procento skiriama visuomenės informavimui. Ir tai bus gynyba.
– Ministre, ar aš teisingai supratau, kad jūs, Kultūros ministerija, pretenduos į 1,5 procento iš tų 6-ių, kuriuos norima gynybai skirti nuo kitų metų?
– Čia ne ministerija, čia aš taip manau, ir, aš manau, tą įrodyti visiems, kad tai yra gynybos dalis. Ir, aš manau, kad toks supratimas tikrai atsiras. Ir mums jau pirmininkaujant Europos Sąjungoje, manau, tas failas mūsų bus vedantysis failas, nes šiandien mes ir iš Ukrainos pavyzdžių, ir jau supratimo mūsų partnerių - Europos Sąjungos valstybių – mes matome, kad supratimas po truputį atsiranda, kad gynyba nėra tik ginklai.
– Gerai, o kaip jūs tuos pinigus tada norite panaudoti? Tą 1,5 procento iš tų 6-ių? Silpninti aną galią ir stiprinti mūsų gebėjimus?
– Tai palaukit, čia yra visa strategija, prie kurios reikia dirbti. Čia per vieną dieną mes su jumis, kaip sakant, nenuspręsime, kaip teisingai juos panaudoti. Tam reikalingi žmonės, tam reikalinga...
– Tas bus dar tik sukuriama?
– Be abejo, nes niekas iki šiol to nedarė, kol kas, bent jau taip, kaip tai turėtų būti daroma, Tai aš tikiuosi, kad ši Vyriausybė tai pradės daryti labai stipriai.
– O ar šita Vyriausybė ir konkrečiai jūs turite planų pasiekti, kad baigus kadenciją, menininkai būtų pripažinti kaip kultūros politikos prioritetas? Nes dabar menininkas, buvo darytas toks tyrimas 2021 metais, tik kas penktas gali išgyventi iš savo kūrybos, o šiaip jis turi ieškoti kažkokio papildomo darbo. Dabar naujas yra tyrimas pradėtas, kurio rezultatai bus žinomi tik vasarą.
– Aš galiu taip intuityviai pasakyti, kad ten labai stipriai nepasikeitė. Kažkiek padidėjo tos menininkų stipendijos vadinamos, 800 eurų jos siekia, bet, jeigu mes pasižiūrėsime bendrai į sektorių, na, pavyzdžiui, man teko susitikti dabar su simfoninių orkestrų vadovais ir kalbėti apie tai, mūsų muzikantai arba išvažiuoja geriausi iš šalies, nes mes esame nekonkurencingi. Mes galime mokėti jiems dvigubai mažiau, negu moka, pavyzdžiui, vokiečiai, aš nekalbu apie šveicarus, kurie moka keturis kartus daugiau.
Ir šiandien pas mus orkestruose groja ir meksikiečiai, ir visokie kiti, ir aš nežinau, kas bus dar po metų, jeigu mes taip lengvabūdiškai žiūrėsime arba nesuprasime, kad tai yra irgi mūsų stiprybė.
– Tai jūs turite strategiją, kaip tą sustabdyti?
– Tai mes šiandien ir dirbame, tam yra ruošiamas Vyriausybės priemonių planas. Mes su socialiniais partneriais renkamės kasdien praktiškai, aptarinėjame tuos dalykus, bandome sudėlioti ir galbūt ir laike, ir pačias priemones bent per ketverius metus. Tikrai stebuklo neįvyks.
Šiemet mes nieko nepakeisim, biudžetą suformavo buvusi Vyriausybė, prioritetus sudėliojo, bet aš galvoju, kad vien tai, kad Vyriausybės programoje kultūra atsirado prie valstybės saugumo – pirmą kartą – tai rodo tam tikrą prioritetą. Ir todėl aš labai tikiuosi ir dėsiu visas pastangas, kad tai, apie ką mes kalbame, kad po ketverių metų turėtumėme visiškai kitą požiūrį ir kitus rezultatus.
– Ačiū, ministre.
