Mokytoja ir literatūrologė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria Felicjos Romanowskos „Vilnietišką detektyvą“ ir Garretto Ryano knygą „Nuogų žmonių skulptūros, stori gladiatoriai ir kovos drambliai. Dažnai užduodami klausimai apie senovės graikus ir romėnus“.
Felicjos Romanowskos „Vilnietiškas detektyvas“, iš lenkų kalbos vertė Leonardas Vilkas, knyga išleista bendradarbiaujant leidyklai „Lapas“ su „Vilniaus muziejumi“, 2024 metai
Pirmas šio Felicjos Romanowskos slapyvardžiu parašyto teksto sakinys yra toks: „1933 m. gegužės 12 dieną grįžau į savo butą po naktinių bolševikų gaudynių, kurias aš, Vilniaus m. slaptosios policijos viršininkas, vykdžiau drauge su savo komendantais Vilniui ir vaivadijai.“ Jis labai gerai apibendrina teksto rimtai nerimtą intonaciją ir nubrėžia skaitytojo lūkesčių horizontą – veiksmas vyks Vilniuje, bus daug veiksmo, veiksmas vyks tarpukariu, o situacijos bus subtiliai šaržuojamos.
Išties maždaug pusę leidinio užima komentarai: pradžioje yra istoriko ir Vilniaus muziejaus tyrėjo Povilo Andriaus Stepavičiaus įvadas „Pratarmė. „Vilnietiškas detektyvas“ po 90 metų“, kuriuo bandoma neišduodant siužeto trumpai paaiškinti teksto atsiradimo aplinkybes. Jis spausdintas dalimis tarpukario lenkiškame laikraštyje Slowo, o jį išties parašė ne kažin kokia panelė Felicja, o keturi patyrę literatūros vilkai – Jozefas Mackiewiczius, Jerzy Wyszomirski, Stanislawas Mackiewiczius ir Walerianas Charkiewiczius. Jų vardai yra ir ant viršelio – gražus nusilenkimas autorystei.
Be to, P. A. Stepavičius suaktualina šį, rodos, gerokai senstelėjusį tekstą: lenkmečio Vilnius yra lyg kokia balta dėmė, mat mes, lietuviai, esame įpratę didžiuotis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos paveldu, o dauguma mūsų šeimų į Vilnių atsikraustė po Antrojo pasaulinio karo.
Po Pilsudskio okupacijos Vilnius tapo Lenkijos provincija, nors vietiniai lenkai tikėjosi daugiau – bent kokios nors svarbos, buvusios šlovės atšvaito.
Išties, pagalvojau, net į galvą neateitų domėtis, kas ir kur buvo lenkų laikais (o juk buvo) ir kokie literatūriniai procesai vyko nuo 1921 iki 1939 metų (o juk vyko). Todėl knyga, parengta su daugybe išnašų, paaiškinimų, profesoriaus Waclawo Lewandowskio priedais, turi didžiulę edukacinę vertę – pristato tą tarpukario epizodą, apie kurį mes, lietuviai, baisiai nemėgstame galvoti.
1995 metais knyga buvo išleista lenkiškai ir tam profesorius W. Lewandowskis parengė priedus ir paaiškinimus. Be jų daug ką suprasti būtų išvis neįmanoma, mat detektyvu tekstas tik maskuojasi. Iš tiesų tai – pamfletas, aštraus poleminio turinio satyrinės meninės prozos ir publicistikos žanras, kuriam būdinga hiperbolė, šaržas, komizmas, groteskas.
Kalbėdamas apie žanrą profesorius vartoja gražų žodį „rūstybė“: užsirūstinęs dėl kokių nors pastebimų ydų asmuo imasi rašyti tokio žanro kūrinį. Tai – siauram, kameriniam tarpukario Vilniaus intelektualų ratui skirtas tekstas. Po Pilsudskio okupacijos Vilnius tapo Lenkijos provincija, nors vietiniai lenkai tikėjosi daugiau – bent kokios nors svarbos, buvusios šlovės atšvaito.
Viskas, kas bent kiek intelektualesnio tuo metu vyko, buvo koncentruota Stepono Batoro universiteto dėstytojų ir kelių menininkų rankose. Todėl auditorija, kuriai ir buvo skirtas šis pamfletas, puikiai suprato, kas čia vyksta, o mums be paaiškinimų, jei nesame tuo laikotarpiu besidomintys istorikai ar lenkų literatūros specialistai, nežinomi nei veikėjai, nei situacijos.
Tad „Vilnietiškas detektyvas“ turi neabejotiną edukacinę vertę ir skatina susimąstyti apie santykį su savo miestu. Skaitydama nesilioviau svajoti apie laiko mašiną. Norėčiau išmokti gerai lenkiškai ir nukeliauti į miestą, kur lietuvių beveik nėra, paraleliai egzistuoja lenkų ir žydų kultūros, kurios į viena kitos gyvenimus beveik nesikiša. Atpažinčiau? Susižavėčiau? Pasibaisėčiau, kad „ne mano“? Ko gero, Vilniaus istorija ir kultūrinis paveldas toks daugiasluoksnis ir sudėtingas, kad yra šiek tiek visų ir niekieno, nei vienos tautos ar valstybės iki galo.
Tačiau norintiems detektyvinės intrigos irgi pasisekė. Siužeto pagrindą sudaro protagonisto bandymas išsiaiškinti, kas pagrobė Vilniaus vaivados dukrelę Agatką. Kaip ir dera iš esmės humoristiniam kūriniui, veiksmas čia sutirštintas: yra gaudynių, susišaudymų, išpirkos reikalavimų, kelionių net iki Krokuvos ar Paryžiaus. Belieka tik įsivaizduoti, koks juokingas šis detektyvas turėjo būti tarpukario Vilniaus publikai, kur visi vieni kitus pažinojo, be jokių paaiškinimų suprato, su kokiomis pažiūromis diskutuojama ir kodėl.
Knyga verta dėmesio ir kaip dokumentas, ir kaip linksmas, bet nekvailas laiko praleidimas. Beje, jame yra nemažai literatūrinių žaidimų, kurie leidžia pasimėgauti ne tik istorikui, bet ir literatui. O svarbiausia – ji leidžia mums suprasti, koks panašus ir kartu kitoks buvo Vilnius prieš 90 metų.
Garretto Ryano „Nuogų žmonių skulptūros, stori gladiatoriai ir kovos drambliai. Dažnai užduodami klausimai apie senovės graikus ir romėnus“. Iš anglų k. vertė Darius Krasauskas. Vilnius: Vaga, 2024 metai
Senovės Graikija buvo lyg fakelas, ryškiai blykstelėjęs, o vėliau kelis šimtmečius dar skleidęs savo šviesą Romos imperijos sudėtyje. Iš tiesų Antika yra neįtikėtinas kultūros sluoksnis – atsimenu, net šiurpas nukrėtė, kai keliavau po Škotiją ir pro traukinio langą mačiau Hadriano sienos likučius, kertančius paprastos sodybos daržą.
Graikijoje, Lesbo saloje, kažkur palei tvirtovę, pirštų galiukais glosčiau tiesiog ant žemės besimėtančią aptrupėjusią skulptūros galvą ir svajojau, kaip, jei būtų 19 amžius, ją parsivežčiau namo ir rodyčiau svečiams kaip didžiausią turtą. Antiką dėl kultūrinio paveldo gausos ir jo įtakos visai Europos raidai labai lengva štai šitaip romantizuoti.
Tačiau G. Ryano knyga romantizmu neužsiima. Tai – humoristiškai, tačiau faktų požiūriu aiškiai ir tiksliai išdėstyti atsakymai į klausimus apie Antiką. Ar tuo metu buvo šnipų? Ar jie tikėjo ateiviais? Ar keliaudavo savo malonumui? Kodėl skulptūros vaizduoja tiek daug nuogų žmonių? Ir klausimų pobūdis, ir linksmas atsakymų formatas priartina senovės graikus ir romėnus prie mūsų, tačiau ir atskleidžia, kad tai buvo kitoks pasaulis, kuris seniai praeity.
Atsakant į vieną klausimą neišvengiamai tenka pakeliui atsakyti į dar kelis. Tarkim, niekada nemąsčiau, ar graikės ir romėnės, eidamos į pasimatymus, depiliuodavosi kūno plaukus (taip, depiliuodavosi) ir kodėl romėnai Koliziejų pastatė per mažiau nei dešimtmetį (pagalvokime, kas vyksta su Vilniaus stadionu).
Skaitydama pasijutau truputį atitrūkusi nuo realybės, nes, pavyzdžiui, niekad nebuvau susimąsčiusi, ar kovos drambliams duodavo vardus, iš kur gladiatorių pasirodymams gaudavo tiek laukinių žvėrių. Tai šios knygos stiprybė – atskleidžiama, kaip tie žmonės gyveno, su kokiais logistiniais iššūkiais susidurdavo.
Antiką dėl kultūrinio paveldo gausos ir jo įtakos visai Europos raidai labai lengva štai šitaip romantizuoti.
Proporcingai informacijos šiek tiek daugiau apie Romą, bet tai turbūt natūralu – imperija buvo didžiulė, gyvavo ilgai, ir jos paveldas tiek Europoje, tiek už jos ribų nesuskaičiuojamai gausesnis. Visgi man, kaip graikų mylėtojai, šiek tiek trūko aiškesnio tų dviejų kultūrų išskyrimo ir autentiškumo atskleidimo.
Po klausimų ir atsakymų pateikiama trumpa Antikos pasaulio istorija, kurią autoriaus „Pradžios žodyje“ rekomenduojama skaityti pirmą, jei reikia prisiminti. Apskritai knyga patraukliai padaryta smalsiam mokiniui ar suaugusiajam, kuris nori plėsti bendrą išsilavinimą, bet, kaip ir daugelis nūdien, neturi nei laiko, nei jėgų gilintis į rimtą mokslinį tekstą. Informacijos čia labai daug, ji įdomi, o žmogaus mintis natūraliai linkusi sekti paskui klausimą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
