„Kur Lietuvoje yra Holokausto memorialas?“ – klausia savo protėvių žemes lankantys litvakai. Berlyne toks memorialas yra matomoje vietoje, taip pat ir Amsterdame, tačiau Lietuvoje, sakoma, jis it paslėptas. Pasaulyje pripažintas Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas Ray Bartkus dar 2019 m. kalbėjo ir pristatė memorialo Lietuvoje idėją, ją priėmė ir tuometinė Vilniaus miesto savivaldybė, ir meras Remigijus Šimašius, tačiau po kelerius metus trukusių kalbų entuziazmas netikėtai atšalo. Kodėl?
Menininkas idėją puoselėja nuo 2012 metų. Pagrindinis ir svarbiausias memorialo elementas – šviesa. Statinį sudarytų suremtos metalo plokštės, tai kaip užuomina į antkapius senosiose žydų kapinėse, taip pat ir į dekonstruotą Dovydo žvaigždę.
Įėjusįjį plokštės turėtų emociškai slėgti, o metalas sukurtų ir psichologinį efektą – spengimą ausyse. Plokštėse yra 200 tūkst. kiaurymių, tarsi pramuštų kulkomis. Tūkstančiai švieselių – lyg mirusios sielos, tiek žydų buvo sunaikinta Lietuvoje.
Taip pat skaitykite
Tačiau, pasak menininko, galutinis kūrinio vaizdas paaiškės tik tada, kai bus žinoma memorialo vieta, kuri nuo pat 2019 m. keitėsi ne kartą, o pastaruosius keletą metų memorialas visai dingo iš institucijų planų.
Po ketverių metų diskusijų – atšalimas
Ray Bartkus pasakoja, jog nuo pat 2019 m. kas kartą būdamas Lietuvoje jis vis bando judinti Holokausto memorialo klausimą ir vis ieško žmonių, kurie nesustodami kalbėtų apie tai su politikais čia, Lietuvoje, nes, pasak kūrėjo, daryti tai per atstumą nėra taip efektyvu.
Ray Bartkus pamena, kad pirma buvo planuota memorialą statyti Kaune. Valdžiai norėjosi, kad jis atsidurtų senosiose žydų kapinėse, tačiau tam nepritarė įvairios žydų bendruomenės, nes, pagal religinius nuostatus, statybos ten, kur buvo palaidoti žmonės, negalimos, tačiau miestas užsispyrė, kad memorialas stovėtų būtent ten. Žinios apie memorialą pasiekė ir tuometį Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, būdamas Niujorke, jis susisiekė su Ray Bartkumi.
„Norisi, kad memorialas būtų matomas, veiktų ir edukacine prasme“, – sako R. Bartkus.
Menininkas pasakoja, kad R. Šimašius paklausė, kodėl jis nori statyti memorialą Kaune, o ne Vilniuje. „Pasakiau jam, kad mielai statyčiau Vilniuje. Vilnius – sostinė, čia vyksta daug įvairių susitikimų“, – sako kūrėjas.
Jis pasakoja, kad apie memorialą kalbėjo su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, su tuomečiu Izraelio ambasadoriumi Amiru Maimonu ir su kitais politikais. Jų nuomonė buvo ta, kad memorialas, kuris atstovauja Lietuvai, turėtų būti sostinėje, kur atvažiuoja ir valstybinių delegacijų.
„R. Šimašius prisistatė kaip naujos kartos politikas, turintis daug idėjų. Susitikome daug kartų ir atrodė, kad jau yra parengtos ir aptarinėjamos įvairios vietos memorialui. Svarbu, kad tai būtų matomas memorialas. Buvo idėjų pastatyti jį žudymo vietoje, tačiau jos paslėptos miškuose. Nesakau, kad ten neturėtų būti memorialo, bet norisi, kad memorialas būtų matomas, veiktų ir edukacine prasme, kad vaikai eitų ir klaustų, kas čia yra, ir būtų atvirai apie tai kalbama“, – sako menininkas.
Pasak R. Bartkaus, mieste statyti tokį memorialą sudėtinga dėl „vizualinės taršos“, tačiau yra vietų. Jis pasakoja, kad buvo mąstyta apie memorialą Stoties rajone, prie įvažiavimo į Panerius ar Viršuliškėse.
„Su R. Šimašiumi susitikdavome kiekvieną kartą, kai čia atvažiuodavau. Aptarėme viską. Viskas priėjo iki to, kad miestas buvo įsipareigojęs padaryti techninę pusę, nes aš pasiūliau koncepcinę idėją, tačiau reikia inžinieriaus, kuris įvertintų medžiagų svorius ir techninius dalykus“, – pasakoja R. Bartkus.
Tačiau, anot R. Bartkaus, po ketverių metų diskusijų jis pradėjo jausti atšalimą iš miesto pusės. Kūrėjas sako ir toliau bandęs susitikti su tuomečiu meru, tačiau į susitikimus atvykdavo tik savivaldybės atstovai. „Jie nepasakė, kad nedarys, bet kažkas pasikeitė, jie nebeteikė reikšmės. Manau, kad susitikimai buvo tik formalūs. Jie kartojo tuos pačius dalykus, kad reikia ieškoti, kad turi pasitarti. Jutau, kad viskas stringa“, – pasakoja menininkas.
Pasak jo, pokytis įvyko su antra R. Šimašiaus kadencija mero poste.
Pagerbti žmones, kurių neapgynėm
R. Bartkus sako žiūrintis į memorialo klausimą iš teisinės valstybės pusės. Demokratinėje teisinėje valstybėje kiekvienas pilietis yra vienodai svarbus. „Buvo išžudyti vienos kultūrinės grupės žmonės, išnyko 98 procentai jų. Tai vienas didžiausių rodiklių visoje Europoje. Jei vokiečiai pasistatė paminklą, manau, kad antra šalis po jų turėtų būti Lietuva“, – sako kūrėjas.
„Man sako, kad Lietuva tuo metu nebuvo valstybė, vyko karas, bet manau, kad kaip Lietuvos valstybė turime parodyti dėmesį ir nežiūrėti, kas kaltas, tai turi žiūrėti prokuratūra. Mes, kaip Lietuvos piliečiai, neskirstant, kas lietuvis, o kas dar kas nors, turime turėti memorialą ir pagerbti žmones, kurių mes neapgynėm“, – įsitikinęs R. Bartkus.
Menininkas yra sakęs, kad memorialas kainuotų apie 150–200 tūkstančių eurų. Žinoma, suma priklauso ir nuo vietos, ir nuo to, ką apie medžiagas ir jų reikalingumą pasakytų inžinieriai. Tačiau, pasak R. Bartkaus, tai ne pinigų klausimas.
„Jeigu Šaltibarščių festivaliui yra paskiriama 200 tūkstančių eurų iš savivaldybės biudžeto, tai apie ką čia kalbėti? Tai yra prioritetų klausimas. Nesakau, kad neturėtų būti Šaltibarščių festivalio ar ko kito, tačiau tai tikrai ne pinigų, o politinės valios klausimas. Tai politinės valios trūkumas“, – akcentuoja menininkas.
„Turime turėti memorialą ir pagerbti žmones, kurių mes neapgynėm“, – akcentuoja menininkas.
Jo nuomone, jei būtų priimtas politinis sprendimas, būtų galima rinkti lėšas. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos žmonės ar verslai tikrai paaukotų pinigų, tačiau reikia ir politinio sprendimo. Jis teigia netikintis, kad tai pinigų klausimas.
Holokausto memorialo idėją menininkas pristatė įvairioms žydų organizacijoms tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Ją vertino ir tarptautinė žydų komisija. R. Bartkus teigia sulaukęs pritarimo iš visų.
Menininkas sako, kad lyg ir buvo planuojamas susitikimas dėl memorialo ir su dabartiniu Vilniaus miesto meru Valdu Benkunsku, tačiau buvo pasiūlyta susitikti „galbūt vasarą“.
„Jie atsimušinėja. Net nelabai tikiu, kad jie gali kažką pastatyti. Todėl pradėjau ieškoti, kas galėtų tai padaryti galbūt kurioje kitoje Lietuvos vietoje. Originali mano idėja buvo pastatyti memorialą tarp Vilniaus ir Kauno, netoli magistralės, tačiau paskui buvo apsispręsta likti prie Vilniaus. Nesu kategoriškas, man atrodo svarbu, kad jis būtų pastatytas. Kiti sako, kad turi būti paskelbtas Kultūros ministerijos konkursas. Gerai, skelbkime konkursą, galbūt dalyvausiu, galbūt ne, tačiau šiandien memorialas nėra pastatytas. Konkursas nėra paskelbtas“, – akcentuoja R. Bartkus.
Menininkas teigia, kad svarbu ne jo idėja, jis jaučia moralinę pareigą pastatyti Holokausto memorialą. O konkursai jam atrodo kaip tam tikras „biznio modelis“, už kurio rezultatus žmonės bijo prisiimti atsakomybę. Kūrėjo nuomone, dažnai taip projektai tampa mažiau įdomūs ar būna nugesinti.
„Aš nežudžiau žydų. Kodėl į mane, kai būnu Amerikoje, žiūri kaip į atstovą tautos, kuri nepastatė memorialo? Tai rodo, kad mes kažką lyg slepiame, o aš neturiu ko slėpti. Turime tikėtis, kad tai daugiau neįvyks, nesvarbu, ar žydams, ar čia gyvenantiems ukrainiečiams, ar dar kam nors. Tai bendražmogiškas dalykas“, – įsitikinęs R. Bartkus.
Labai jautri tema
Pastarąjį kartą lankydamasis Lietuvoje Ray Bartkus, norėdamas aptarti Holokausto memorialo klausimą, susitiko ir su dabartine Vilniaus miesto vicemere Simona Bieliūne.
R. Bartkus pasakoja, kad vicemerė pasakė, jog tai labai jautri tema, kurios jie nelabai nori liesti, nes Vyriausybė priėmusi sprendimą kažką daryti su Sporto rūmais.
„Nežinau, kaip tai susiję. Tai atskira tema. Vėl, kaip ir paskutinius dvejus metus, vyksta išsisukinėjimas, sakoma, kad tik kažką pasakyti. Susidariau tokį įspūdį, kad jie nieko nesiruošia daryti“, – teigia kūrėjas.
LRT.lt susisiekė su Vilniaus miesto savivaldybės atstovu Gabrieliumi Grubinsku ir teiravosi vicemerės S. Bieliūnės komentaro Holokausto memorialo klausimu, kas buvo nutarta susitikime, taip pat ar yra planų grįžti prie R. Bartkaus pasiūlytos idėjos. Tačiau buvo pateiktas ne vicemerės komentaras, o „informacija nuo savivaldybės“, motyvuojant tuo, kad savivaldybė neturi kaip labiau pakomentuoti.
Savivaldybės komentare teigiama, kad susitikime su Ray Bartkumi nebuvo aptariamas Holokausto aukų atminimo įamžinimo klausimas ar konkretūs siūlymai.
„Kaip minėjome anksčiau, Vilniuje (Paneriuose) yra Holokausto aukų atminimo memorialas, jį prižiūri Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus. Ankstesnės politinės vadovybės aptartų siūlymų ir kodėl jų galėjo būti atsisakyta, komentuoti negalime“, – rašoma Vilniaus miesto savivaldybės pateiktame atsakyme.
Šimašiui pritrūko laiko
Buvęs Vilniaus miesto meras, dabartinis tarybos narys Remigijus Šimašius detales prisimena kiek kitaip. LRT.lt susisiekus su R. Šimašiumi, jis teigė, kad su Ray Bartkumi dėl memorialo buvo bendrauta tik per antrąją kadenciją.
„Visų pirma pasakysiu, kad manau, jog Ray Bartkaus darbas yra nuostabiai geras ir labai tiktų Vilniui. Yra ir kitų, kurie palaikytų tą mintį, ir manau, kad yra galimybė sutelkti galbūt net ir privačių lėšų. Manau, kad darbas yra tikrai reikalingas“, – pabrėžė R. Šimašius.
Vietos memorialui buvo apžiūrėtos, tačiau memorialas taip ir neiškilo. Kodėl?
„Paprastai kalbant todėl, kad tai trunka laiko, reikalauja energijos. Tas darbas vyko mano kadencijos viduryje. Natūralu, reikėtų jį pratęsti ir labai rimtai kalbėtis. Norėjosi aiškaus sutarimo ir su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, ir su mūsų Miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija (dab. Istorinės atminties komisija – LRT.lt), kad tai niekam nekeltų dvejonių“, – teigia pašnekovas.
„Manau, kad darbas yra tikrai reikalingas“, – pabrėžė R. Šimašius.
Pasak R. Šimašiaus, memorialo klausimas nėra trivialus.
„Kalbame apie konkretų darbą, kuriam ieškoma vietos, ne apie konkursą ar konkurso reikalavimus. <...> Paprastai kai yra darbų konkursas, viskas skaidru, atvira. Šiuo atveju turime puikų darbą ir galbūt, tiesą sakant, net abejojome, ar konkursas būtinai atneštų geresnį variantą“, – sako buvęs meras.
Jo teigimu, reikalingas aiškus susitarimas, kad darbas galėtų būti visuotinis.
„Šiuo atveju norėčiau palinkėti, kad tai nebūtų padėta į stalčių arba, jei jau padėta, kad jis būtų ištrauktas ir idėja būtų realizuota“, – pabrėžė pašnekovas.
R. Šimašiaus teigimu, pokalbiai su R. Bartkumi vyko per antrąją kadenciją. „Bendravome ir Lietuvoje, ir Niujorke. Tikrai labai norėtųsi, kad idėja būtų realizuota“, – sako buvęs meras.
Priežastis, kodėl Holokausto memorialo idėjos įgyvendinti nepavyko, anot jo, paprasta. Pritrūko laiko.
Tačiau R. Bartkus nemano, kad pritrūko laiko.
„Man R. Šimašius atrodė kaip vakarietiškas, liberalus politikas. Įdomu, kas atsitiko, tikrai nemanau, kad pritrūko laiko. Taip, buvo pandemija, tai galėjo išmušti, bet čia kažkas kito, kažkaip pasikeitė jų nuomonė“, – sako kūrėjas.
„Nemanau, kad pritrūko laiko“, – sako menininkas.
Ir primena, kad R. Šimašiaus administracija buvo pažadėjusi tris dalykus: išskirti plotą, parengti inžinerinius brėžinius ir pristatyti projektą visuomenei. „Jie nežadėjo duoti pinigų ar statyti, bet pažadėjo tai, kas jų galioje. Buvo sutarta, kad mano idėja – dovana ir jei ji visiems tinka – galime statyti“, – primena R. Bartkus.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su projektu nesusijusi
LRT.lt susisiekė su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene. Pateiktame atsakyme rašoma, kad nei bendruomenė, nei bendruomenės pirmininkė advokatė Faina Kukliansky su projektu nebuvo susijusios, todėl komentuoti nelabai turi ką.
2019 m., kalbėdama apie R. Bartkaus idėją, F. Kukliansky teigė, jog iniciatyvą vertina labai teigiamai. „Tačiau dalykams, kuriuos valstybė planuoja mūsų sąskaita, bent jau kol esu pirmininkė, paramos nesuteiksime“, – LRT.lt tada pabrėžė ji.
Prieš šešerius metus F. Kukliansky sakė jaučianti didžiulę pagarbą memorialo sumanytojui, tačiau pridūrė, jog paminklas nėra bendruomenės prioritetas.
Būkime dosnūs kaip lenkai
Istorikas, publicistas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas Zigmas Vitkus, tyrinėjantis Antrojo pasaulinio karo atminimą, ypač Holokausto paminklų ir memorialų kultūrą, teigia žinantis ir palaikantis R. Bartkaus memorialo idėją. Pašnekovo teigimu, kuo memorialų kultūra bus įvairesnė – tuo geriau.
„Šį paminklą įsivaizduočiau Kaune, buvusios Sąjungos aikštės teritorijoje, kaip Holokausto Lietuvoje muziejaus dalį (dabartinėje Holokausto atminimo kultūroje muziejai ir memorialai susilieja ir tampa muziejais-memorialais). Jei toks muziejus neiškiltų, R. Bartkaus paminklas galėtų iškilti ir kaip atskiras objektas.
Tačiau man visiškai nepriimtina idėja Vilniaus senamiestyje, Žemaitijos gatvėje, santykinai nedidelėje erdvėje (buv. Strašūno bibliotekos pastate), bandyti sukurti vieną muziejų, skirtą tiek Vilniaus getui, tiek Holokaustui Lietuvoje.
Vilniaus geto muziejus jau yra išskirtinė istorija savaime. Būkime dosnūs kaip lenkai – kiekvienam svarbiam istorijos epizodui po muziejų. Tai, žinoma, kainuoja daug, bet tokie muziejai kaip atminties ir edukacijos centrai yra didelis kultūrinis, simbolinis ir politinis kapitalas“, – sako knygos „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ autorius Z. Vitkus.
„Būkime dosnūs kaip lenkai – kiekvienam svarbiam istorijos epizodui po muziejų“, – teigia Z. Vitkus.
Kalbėdamas apie memorialų reikšmę, istorikas teigia, kad memorialas, įsteigtas žudynių vietoje, visų pirma yra pagarbos vieta. Tai simboliškai transformuota erdvė – iš nusikaltimo vietos į atminties vietą. Kartu tai ir erdvė liudytoja, o joje esantis muziejus – interpretacijos erdvė, savotiškas vietos komentaras.
„Žmogus, apsilankęs tokioje vietoje, kaip sakė ilgametis Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, turėtų išeiti pasikeitęs. Taip, kaip mus pakeičia geri filmai, muzika, knygos ar žmonės“, – sako Z. Vitkus.
Holokausto memorialo matomumas, anot jo, reiškia, kad valstybė ir visuomenė gerbia aukas – tuos dešimtis tūkstančių nekaltų žmonių, kuriuos sušaudė vokiečių naciai ir vietiniai bendradarbiai.
„Žodžiai skamba banaliai: „tūkstančiai“, „nekalti žmonės“, „aukos“, tačiau pabandykime įjungti vaizduotę ir suprasti, kokio masto tai buvo nusikaltimas, kaip realiai visa tai atrodė. Ir kaip nusikaltėliai stengėsi, kad sušaudytųjų atmintis būtų užmiršta. Kuo plačiau tokios vietos žinomos, lengviau pasiekiamos ir geriau sutvarkytos, tuo daugiau žmonių gali tapti šių įvykių atminties nešiotojais. Tai vertinga savaime“, – teigia istorikas.
Kultūros ministerija: šiuo metu prioritetas turėtų būti skiriamas projektams tęsti ir užbaigti
Kultūros ministerijos pateiktame komentare rašoma, kad Lietuvoje yra Holokausto aukoms atminti skirtų vietų.
„Kultūros ministerija atsakingai žiūri į jau pradėtus projektus, nuolat bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis, siekdama užtikrinti, kad atminties išsaugojimo darbai vyktų kokybiškai, laikantis geriausių tarptautinių praktikų.
Tarp naujausių Holokausto įamžinimo temai skirtų projektų paminėtina Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje veikianti nauja Holokausto ekspozicija, taip pat planuojama įgyvendinti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinio muziejaus projektą Žemaitijos g. 4 Vilniuje, kur jau pradėti paveldosauginio pastato vertingųjų savybių išsaugojimo darbai.
Be to, Lietuvoje nuolat rengiamos šiai temai skirtos parodos, konferencijos. Šiemet bus minimas svarbiausios pasaulyje Rytų Europos žydų studijų institucijos YIVO, kuri veikė Vilniuje, šimtmetis, vyks Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inicijuojami jubiliejiniai renginiai“, – rašoma Kultūros ministerijos komentare.
Pasak ministerijos, Panerių memorialas Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti yra nuosekliai, tarpinstituciškai formuojamas ašinis projektas. Tad vienas svarbiausių tikslų yra šio memorialo kompleksinis sutvarkymas. Šiuo klausimu Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus bendradarbiauja su Lietuvos ir tarptautiniais ekspertais, siekdamas parengti modernią ir tarptautinius standartus atitinkančią koncepciją.
Kultūros ministerijos požiūriu, šiuo metu prioritetas turėtų būti skiriamas minėtiems projektams tęsti ir užbaigti.
„Tai leis dar labiau pagerbti Holokausto aukų atminimą ir skatins platesnį visuomenės supratimą apie šią skaudžią istorijos dalį. Kol vystoma memorialo veikimo strategija, istorija nenutyla ir yra pasakojama kitose erdvėse“, – rašoma ministerijos komentare.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
