„200 metrų sunkiai nueidavo, bet visiška transformacija atsisėdus į repeticijų suolą“, – apie tėtį, teatro režisierių Rimą Tuminą pasakojo jo dukra Gabrielė Tuminaitė. Ten, kur jis dirbo, visada buvo vertinamas, jį lydėjo ir didelė sėkmė. Jis buvo pripažintas ir gerbiamas už gimtųjų sienų Lietuvoje, bet ne kartą supeiktas ir paniekintas dėl darbo Rusijoje. Apie savo tėtį LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ 2024 metų gruodį pasakojo jo dukra.*
R. Tuminas statė spektaklį Islandijoje, kuris buvo pripažintas geriausiu metų spektakliu, statė Suomijoje – taip pat. Dirbti jį kvietė kinai, lenkai, italai, graikai, rusai. Jo sukurti spektakliai buvo rodomi daugelyje pasaulio šalių.
Jis vadovavo tuometiniam Akademiniam dramos teatrui, paskui įkūrė Vilniaus Mažąjį teatrą ir 15 metų vadovavo Maskvos „Vachtangovo“ teatrui. Gabrielės tėtis – teatro režisierius, o mama – aktorė. Todėl savo gyvenimą ji irgi susiejo su teatro režisūra.
„Buvo kitas kelias ir yra. Mokykloje buvau humanitarinių mokslų atstovė. Per teatro režisūros studijas buvo noras žengti į kino pasaulį. (...) Dabar visai nevaidinu. Kovido pradžioje tapus meno skyriaus vadove Mažajame teatre, [atsirado] daugiau vadovavimo ir prodiusavimo darbų. Liko mažiau režisūros“, – atvirauja moteris.
Mokėjo suburti
Paklausta, kodėl tėtis išvyko vadovauti į Rusijos teatrą, ji atsako, kad iš pradžių būta abejonių, kadangi tėtis apie dešimtmetį dirbo Skandinavijos šalyse.
„Jis sakė, kad statė ir statė teatrą, bet pasistatė kalėjimą. Kol neturėjom pastato, buvo visąlaik svajonė, o kai atsirado, tada supranti, kad prižiūri pastatą ir ten esančius žmones. (...) Tuo metu Rusija atrodė kaip atsilikęs kraštas.
Bet buvo draugų, gerų aktorių, tai tas ir, matyt, suviliojo. Jis sakė, kad turi pasiūlymą. (...) Mama nelabai patenkinta buvo, nusivylusi šiuo žingsniu. Tas kraštas toks sudėtingas. Mes kalbame apie laikus iki 2014 m.“, – prisimena režisierė.
R. Tumino dukra atvira – tėčiui pavyko sužavėti „Vachtangovo“ teatro trupę savo darbu, gebėjimu sujungti ne tik aktorius, bet ir teatro darbuotojus, kurie suprasdavo, kodėl teatras juos žavi.
Jam lengva buvo kovoti.
„Niekas negalėdavo paprieštarauti, nes jis turėjo talentą. Jam lengva buvo kovoti, kai prieštarauja milžiniškos trupės ar abejojantys, žvaigždės, bandančios suvalgyti, aišku, čia sovietmečio laikų žmonės, kas šiais laikais išlikę, bet keičiasi santykis.
Pagrindinis uždavinys trupei suvalgyti režisierių, o jis turi išlikti bet kokiomis priemonėmis ir perteikti savo mintį, nugalėti burbėjimus. (...) Bet kur, kur aktoriai dirba, jie pasitinka su abejonėm, nes tai sunkus darbas. (...) Bet kurioj šaly jis pradėdavo nuo stiprios idėjos ir užduočių. Įkvėpdavo žmones ir juos suburdavo“, – tikina G. Tuminaitė.
Kabinete – Lietuvos ambasada
Per savo vadovavimą Rusijos teatre R. Tuminas nepastatė nė vieno šiuolaikinio rusų autorių paremto kūrinio. Be to, režisieriaus dukra sako, kad savo kabinete jis buvo įrengęs mažą Lietuvos ambasadą, kur galima buvo rasti net kabančią prezidentės nuotrauką.
„Lietuviškai visus išdėdavo, net šalia šnekančius žmones apkalbėdavo, juokaudavo, kol jie nesupranta, ir tyčiodavosi iš jų įpročių. Laikė tokiais atsilikėliais. (...) Mano įtarimas, kad tą teatrą paliko kaip iliuziją – statykit, ką norit, kalbėkit, ką norit. Niekas neprieštarauja“, – teigia pašnekovė.
Per savo vadovavimą Rusijos teatre R. Tuminas nepastatė nė vieno šiuolaikinio rusų autorių paremto kūrinio.
Nors nemažai buvo prikišama, kad R. Tuminas per ilgai dirba Maskvoje, tačiau didžiausią ažiotažą sukėlė režisieriaus interviu su Vladimiru Pozneriu. Vis dėlto, Gabrielės teigimu, ji ir buvo tas žmogus, kuris paskatino tėtį sudalyvauti.
„Natūralu, kad pasirodžius premjerai atsiranda pokalbiai, viešinimas. Jo nerasite kituose šou nei Lietuvoje, nei užsienyje. Jis nedalyvaudavo. Su Pozneriu aš sudalyvavau šioje situacijoje. Manęs atsiklausė, bet aš nežiūrėdavau, nežinau. Tik Navalno laidas žiūrėdavau. Ta gniūžtė po interviu atėjo po savaitės. (...) Ten (Rusijoje – LRT.lt) grubiai išversta ir pakarpė, dar Lietuvoje irgi pakarpė. Išėjo didelė istorija“, – tikina teatro režisierė.
Nepasidavė ir kūrė toliau
Po šio interviu R. Tuminas buvo išvarytas iš savo paties sukurto Vilniaus Mažojo teatro, nors teatro žmonės rašė kultūros ministrui, prašydami leisti jam likti. Sirgdamas, jis sunkiai išgyveno tokį elgesį su juo, tačiau, kaip sako dukra, surado jėgų grįžti ir vėl repetuoti, kurti planus.
„Sunkiai išgyveno ir jėgų kovoti nebebuvo. Vėliau surado jėgų. Dirbo ne Lietuvoje, o Italijoje, Izraelyje. Vėliau su graikais. Buvo planuota atidaryti aktorinę mokyklą Amerikoje. Jis silpo, bet planų daugėjo. 200 metrų sunkiai nueidavo, bet [įvykdavo] visiška transformacija atsisėdus į repeticijų suolą.
Dievas vedė ir atvedė į tą uostą.
Kai bet kokie aktoriai pamatydavo tą energiją – kaip lempa užsidega, o fiziškai paeiti beveik neįmanoma. Jis ir toliau į tai nekreipė dėmesio, planavo, kūrybinių idėjų turėjo. Tai buvo jo užsimiršimas, nes išgert negalėjo, rūkyt irgi. Malonumų nebelieka. Sakydavo, kad pėdų nejaučia, nebečiaudi metus ir jokio džiaugsmo nebeturi“, – teigia G. Tuminaitė.
„Mirties priežastis – trombas plaučiuose. Galėjo kurti, bet ta mirtis... Vadinasi, negalėjo, pačiu laiku toje vietoje, kur ir reikėjo. Dievas vedė ir atvedė į tą uostą“, – priduria R. Tumino dukra.
* 2025-03-21 10:48 Šis tekstas buvo redaguotas. Jame patikslinta publikacijos antraštė, įžangoje pridėta, kad interviu LRT radijui vyko 2024 metų gruodžio mėnesį. Pakeista nuotrauka.
Viso įrašo galite klausytis LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“.
Parengė Justina Lopataitė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
