„Aš tikiu, kad pagrindinė informacija, kurią žmogus gauna iš spektaklio, yra pasąmoninė. Išorinė informacija tik patvirtina arba apgauna. Jeigu nematoma informacija yra teisinga, tai ji veikia“, – tokiais principais savo kūrybą grindė viena įdomiausių Lietuvos teatro kūrėjų – dailininkė, scenografė, režisierė Vega Vaičiūnaitė. LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“ kūrėją ir jos „Miraklį“ prisimena „Miraklio“ aktorė, dainininkė Austėja Merkevičiūtė ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis.
1995 metais su grupe bendraminčių Vegos sukurtas muzikos ir reginių teatras „Miraklis“ vos per 7 gyvavimo metus įvairiose Vilniaus vietose parodė unikalius spektaklius „Pro Memoria Šv. Stepono 7“, „Saulės kelionė“, „Audra“, „Vėlinės“ ir kt. Šios kūrėjos nebėra jau 21-erius metus.
Miesto teatras „Miraklis“ – žmones žadinęs reiškinys
„Toje gana skurdžioje teatrinėje realybėje „Miraklis“ buvo vienas iš nedaugelio supurtančių, pažadinančių reiškinių, – nepriklausomą dailininkės V. Vaičiūnaitės teatrą prisimena teatro kritikas Vaidas Jauniškis. – Pavadinimas „Miraklis“ – iš Viduramžių miraklio žanro. Jis reiškia kalėdinį ar velykinį stebuklą, atsivertimą, prisikėlimą, atgimimą. „Miraklis“ buvo miesto teatras, kalėdiniu laikotarpiu karnavalinius pigius triukus pakeitęs labai gražia, įdomia, netikėta procesija.“
V. Vaičiūnaitė buvo dailininkė, scenografė. Keletą spektaklių ji sukūrė Jaunimo teatre, bet, anot ją pažinojusiųjų, tai menininkei neteikė kūrybinės pilnatvės. „Ji tiesiog atliko scenografės vaidmenį, o matė save kur kas platesniame kontekste – dailininko teatre. Atsimenu, kad tuomet senu žvilgsniu žiūrėdamas, išauklėtas tam tikros teatrinės kultūros net ir priekaištaudavau, kad jos teatre truputėlį trūksta dramos. Nesuvokdamas, kad dailininkai kitaip mąsto“, – sako teatro kritikas.
Scenografiją V. Vaičiūnaitė studijavo pas lėlininką Vitalijų Mazūrą. Lėlės figūruoja beveik visuose jos pastatymuose. „Dideles lėles lazdomis valdė keli aktoriai, kad sukurtų reginį didelėje scenografijoje: Rotušės aikštėje ar senamiesčio kieme. Visa tai pasibaigdavo tuo metu žiauriai brangiai kainavusiais pirotechnikos elementais, fejerverkais. Ugnies ir oro, ugnies ir vandens sąjunga jai buvo alchemija. Ta elementų jungtis jai buvo filosofinio akmens išradimas“, – apie V. Vaičiūnaitę pasakoja V. Jauniškis.
„Miraklio“ aktorė, dainininkė Austėja Merkevičiūtė prisimena, kad V. Vaičiūnaitė norėjo studijuoti režisūrą, bet ją traukė ir tapyba. Būtent todėl ji galiausiai pasirinko scenografiją. Išbandžiusi darbą su režisieriais Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, vėliau ji keletui metų teatrą buvo metusi. „Gyveno dirbtuvėlėje Nemenčinės miškuose ir tapė, dirbo „Žolyno“ vaikų namuose. Jai iš principo ta uždara dėžutė buvo pernelyg ribota. Dar būdama 14–15 metų Vega svajojo, kad per miestą važiuoja vežimai, kurie parodo spektakliuką ir važiuoja toliau. Ji labai nemėgo šito psichologinio teatro įsijautimo – labiau improvizacinį. Jos teatras visiškai kitoks“, – sako A. Merkevičiūtė.
„Pro Memoria Šv. Stepono 7“ – spektaklis apleistame Vilniaus senamiesčio name
1995 metais „Miraklis“ pastatė iki tol nematytos stilistikos, kerintį ir šiurpų spektaklį „Pro Memoria Šv. Stepono 7“. Jis vyko Šv. Stepono gatvės, po kurią tuo metu lakstydavo žiurkės, namo griuvėsiuose. Šalia vokalinės grupės „Libra“ muziką atliko ir grupė „Skylė“. Spektaklį prisimena V. Jauniškis: „Vilniaus senamiestis tuo metu buvo labai apleistas. Stogais ir palėpėmis galėjai kiaurai pereiti visą kvartalą. Šv. Stepono gatvė buvo pagrindinė, kur galėjai nusipirkti alkoholio.
Šv. Stepono gatvės septintame name ant vienos sienos Vega pamatė žydišką užrašą. Ji pradėjo domėtis tuo namu, kuris iš vidaus buvo visiškai sugriautas. Išsiaiškinusi kelių žydų kartų gyvenimo istoriją, ją sutraukė į mitologinį laiką: gimimo, augimo, vestuvių, išėjimo. Tai buvo tarsi vaizdų muzikinis teatras. Muziką kūrė Rokas Radzevičius, Aistė Smilgevičiūtė.“
Ugnies ir oro, ugnies ir vandens sąjunga jai buvo alchemija. Ta elementų jungtis jai buvo filosofinio akmens išradimas.
Iš namo išvežę kelis sunkvežimius šiukšlių menininkai pradėjo statyti ten spektaklį. „Muzika – lyg ir žydiškų motyvų, mistiškai skambantys tam tikri užkalbėjimai. Tai buvo to namo prikėlimas. Kartu buvo atkreiptas dėmesys, kad senamiestis apleistas. Man atrodo, atstatymo darbai prasidėjo nuo to namo. Lygiai taip pat ji postūmį turėjo ir socialiai pažeidžiamoms šeimoms.
Atvykusi į kokią nors vietą Vega užmegzdavo santykį su vietiniais žmonėmis. Kartu su Ligita Skukauskaite, kuri fantastiškai mokėjo bendrauti su vaikais. Vaikai, kurių tėvai būdavo kalėjimuose, ne tik įsitraukdavo į spektaklio kūrimą, bet ir prižiūrėdavo lėles. Kada Užupyje statė „Audrą“, ant krantų sėdėjo vietiniai girtuoklėliai su vyno buteliais. Žiūrėdami, kaip jų vaikas įsitraukęs į vaidinimą, jie sakydavo: „Čia mūsų teatras“, – prisimena V. Jauniškis.
Fenomenali kūrybinė laisvė
„Tuo metu buvo didžiulė laisvė, kartu ir didžiulė bet kokių finansų stoka. Dar nebuvo sukurtas Kultūros ir sporto rėmimo fondas, rėmimas – tik iš privačių asmenų. Šiek tiek Vegą paremdavo Atviros Lietuvos fondas. Tai buvo varganos lėšos. Buvo didžiulis smegenų darbas sugalvoti ir kartu beatodairiškai tai daryti. Vega sugebėjo surinkti savarankiškus menininkus, šitoje laisvėje laviruoti, bet kartu džiaugtis tuo, ką turi. Tas entuziazmas pramušdavo visus stogus ir dugnus“, – sako V. Jauniškis.
„Miraklio“ grupėje dirbo idėjai pasišventę žmonės. 1997–1998 metais V. Vaičiūnaitė pastatė Šekspyro „Audrą“, tada scena buvo ant Vilnelės, o žiūrovai – ant krantų, ir Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ Bazilijonų vienuolyno kieme. V. Jauniškis sako, kad juose dar labiau išryškėjo ir dar daugiau prasmės įgavo jau kalėdinėje „Saulės kelionėje“ atsiradę svarbūs Vegai elementai: šviesos, lėlės, muzika, fejerverkai.
Per visą jai skirtą laiką menininkė pastatė vos kelis spektaklius, tačiau jie tapo išskirtiniu Lietuvos teatro reiškiniu.
„Vega domėjosi astrologija, sudarinėjo astrologinius žemėlapius. „Saulės kelionėje“ kiekvienas ženklas turėjo savo dainą, savo išraišką. Poetė Judita Vaičiūnaitė parašė eiles kiekvienam ženklui. Tai buvo naujas dalykas. Kai ėmėsi „Vėlinių“, alchemijos žodyne Vega perskaitė, kad pačios alchemiškiausios, turinčios daugiausia simbolių pjesės pasaulio kultūroje yra Šekspyro „Audra“ ir Mickevičiaus „Vėlinės“, – pasakoja V. Jauniškis.
„Miraklis“ nustojo gyvuoti 2002 metais, kai V. Vaičiūnaitei pasireiškė ligos simptomai. Per visą jai skirtą laiką menininkė pastatė vos kelis spektaklius, tačiau jie tapo išskirtiniu Lietuvos teatro reiškiniu. Teatro kritikas V. Jauniškis sako, kad tokie nepriklausomi teatrai suteikia postūmį į teatrą žiūrėti kitaip: „Jie plečia ribas, sako, kad įmanoma kurti kitaip, jie tiesiog keitė scenos kalbą.“
Viso pasakojimo klausykitės LRT KLASIKOJE laidoje „Laikas kultūrai“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
