„Esu dėkingas, kad patyriau šią kino erą, darbą filmavimo aikštelėse“, – pasakoja skaitmeninės žiniasklaidos įmonės „Volucap“ vadovas Svenas Bliedung von der Heide. Jo bendrovė dirba su volumetrikos technologijomis, tyrinėja dirbtinio intelekto galimybes skaitmeninėje rinkoje ir jo įrankius taiko kino industrijoje. Sveno komandos kuriamos inovacijos buvo pritaikytos tokiuose filmuose kaip „Matrica. Prisikėlimas“ ir „Marvel. Keršytojai“. Anot specialisto, dirbtinis intelektas per artimiausią dešimtmetį radikaliai pakeis kino industriją.
Žiūrovams ši ateitis suteiks daug privalumų, tačiau tradicinės kino studijos, bandydamos prisitaikyti prie pažangos, susidurs su dideliais iššūkiais. Įžvalgomis apie tai „Volucap“ studijos vadovas lapkričio 29 d. Vilniuje dalysis „ArtTech Forum Lithuania 2024“ forume.
Prieš renginį – išskirtinis pokalbis su juo apie skaitmeninius aktorius filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose, po Holivudo streikų susitraukusią kino rinką, dirbtinio intelekto keliamus etinius ir teisinius klausimus bei neišvengiamus pokyčius tradiciniame kino kūrimo procese.
– Pirmąją skaitmeninės žiniasklaidos įmonę įkūrėte beveik prieš 30 metų, būdamas paauglys. Kaip nuo to laiko pasikeitė rinka, ypač per pastaruosius kelerius metus? Kas tada buvo novatoriška ir kas šiandien apibrėžia skaitmeninės žiniasklaidos naujoves?
– Į skaitmeninės žiniasklaidos rinką mane įsilieti paskatino vaikystėje pamatytas „Juros periodo parkas“. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau dinozaurus, kurie atrodė tikrai tikroviški, o ne kaip sustabdyto judesio lėlės ar paprasta animacija. Mane nustebino tai, kad šie tikroviški padarai buvo sukurti kompiuteriais. Tuo metu kompiuteriniai žaidimai, kuriuos turėjau namuose, toli gražu neatrodė tokie pažangūs, ir mane apsėdo noras išsiaiškinti, kaip tai sukurta. Smalsumas buvo atspirties taškas.
Būdamas 13 metų, įkūriau pirmąją įmonę, kuriančią dinamiškas interneto svetaines tuo metu, kai internetas dar buvo labai naujas dalykas. Tada dauguma svetainių buvo statiškos – paspaudus nuorodą reikėjo kelias minutes laukti, kol puslapis bus įkeltas, jos buvo neinteraktyvios. Dirbome siekdami pridėti dinaminių elementų, pavyzdžiui, išskleidžiamųjų meniu ir interaktyvių funkcijų, tai tuo metu buvo novatoriška, bet pagal dabartinius standartus tai elementaru.
Vėliau pasinėriau į filmų gamybos ir vaizdo efektų pasaulį, dirbau didžiuosiuose Holivudo projektuose kaip vizualiųjų efektų menininkas. Įkūriau kelias šios srities įmones, visada norėjau mokytis ir ieškoti naujų galimybių. Įsitvirtinęs kino pramonėje, pradėjau domėtis kitomis tendencijomis ir naujovėmis, kurios formuoja rinką.
Šiuo metu vienas didžiausių iššūkių yra panašus į tą, su kuriuo susidūriau daugiau nei prieš dešimtmetį. Tada modeliuoti tokius elementus kaip vanduo, kraujas, vandenynai, sprogimai ar dūmai buvo neįtikėtinai sudėtinga. Reikėjo ne tik sukurti tikroviškas simuliacijas, bet ir padaryti taip, kad efektai sklandžiai įsilietų į sceną ir neblaškytų dėmesio. Reikėjo rasti pusiausvyrą tarp techninio tikslumo ir kūrybinės vizijos.
„Būdamas 13 metų, įkūriau pirmąją įmonę, kuriančią dinamiškas interneto svetaines tuo metu, kai internetas dar buvo labai naujas dalykas.“
Matau paralelių tarp šių iššūkių ir dabartinės dirbtinio intelekto situacijos. Šiandien dirbame su dirbtinio intelekto sistemomis, kurios generuoja arba imituoja turinį, tačiau vis dar išlieka iššūkis užtikrinti, kad tas turinys būtų suvaldomas ir gražiai įterpiamas. Reikia sukontroliuoti technologiją taip, kad ji atitiktų kūrybinį tikslą – tai procesas, primenantis bandymų ir klaidų metodą, kurį naudojome vaizdo efektų srityje, kad pasiektume norimą rezultatą.
Tuomet svarbu buvo suvaldyti filmams kuriamas simuliacijas. Dabar panašius principus reikia taikyti dirbtinio intelekto valdomoms sistemoms. Abiem atvejais reikia gerai suprasti, kaip derinti techninius ir meninius elementus, kad sukurtume ką nors funkcionalaus ir vizualiai patrauklaus.
– Jūsų minėti dalykai iš pradžių buvo didelės naujovės, tačiau dabar kino rinkoje visa tai yra įprastos technologijos. Kokias įžvelgiate didžiausias naujoves ir jų keliamus iššūkius šiandienėje filmų gamybos aplinkoje?
– Šiuo metu vienas didžiausių iššūkių – sukurti tikroviškus skaitmeninius žmones. Autentiškų, tikroviškų aktorių perkėlimas į skaitmeninę aplinką yra sudėtingas ir brangus procesas. Net ir dideliuose Holivudo filmuose, kuriems skiriamas didelis biudžetas, skaitmeniniai žmonės paprastai naudojami retai – dažnai tik kelioms filmo minutėms – nes tam reikia šimtų žmonių, dirbančių su tokiomis detalėmis kaip odos tekstūra, plaukai ir drabužiai.
Mano įmonėje sukūrėme naują technologiją, kuri leidžia daug mažesnėmis sąnaudomis užfiksuoti tikroviškus skaitmeninius žmones. Tačiau tai vis dar yra iššūkis daugeliui šios pramonės šakos atstovų, nes dauguma kūrinių vis dar naudojasi senesniais metodais, pasikliaudami statiškais 3D vaizdais, kuriuos sunku animuoti ir kurie reikalauja intensyvaus darbo. Mūsų inovacija siekiama supaprastinti šį procesą ir padaryti jį prieinamesnį filmų kūrėjams.
– Be abejo, dirbtinio intelekto naudojimas kelia daug klausimų, ypač etinių. Ir aš žinau, kad jums dažnai tenka reaguoti į replikas apie etinius iššūkius. Kaip pavyzdį pasitelkime aktoriaus profesiją. Kokia galėtų būti dirbtinio intelekto įsigalėjimo kino rinkoje nauda aktoriui? Dažnai tenka girdėti, kad DI kelia grėsmę šiai profesijai.
– Paprastai tariant, filmų rinka traukiasi, ypač palyginti su tokiomis sritimis kaip kompiuteriniai žaidimai. Pastaraisiais metais, ypač po aktorių streiko, filmų gamyba gerokai sumažėjo. Nežinia, ar rinka kada nors atsigaus, nes investuotojai dabar atsargiai vertina riziką – daugelis baiminasi, kad dar vienas streikas gali sukelti finansinių nuostolių. Dėl to sumažėjo į filmų gamybą įplaukiančių pinigų, todėl investicijos tapo rizikingesnės nei anksčiau.
„Autentiškų, tikroviškų aktorių perkėlimas į skaitmeninę aplinką yra sudėtingas ir brangus procesas.“
Ironiška, bet manau, kad aktoriai, stengdamiesi pagerinti savo padėtį, galbūt netyčia pakenkė sau. Tai įprastas istorijos dėsningumas – žmonės stengiasi apsaugoti savo interesus, bet kartais galiausiai sukuria dar didesnių problemų. Atrodo, kad taip yra ir dabartinėje kino pramonės situacijoje.
– Ką turite omenyje? Kaip aktoriai sau pakenkė?
– Jei pažvelgtumėte į skaičius, poveikis akivaizdus. Net prieš streikus investuoti į filmus buvo rizikinga, bet vis tiek buvo galimybė gauti pelno. Investuotojai pasverdavo riziką ir finansinės naudos potencialą, todėl į šią pramonės šaką plaukė pinigai. Tačiau po metų, kai filmai nebuvo statomi ir dėl streikų buvo prarasti milijonai, investuotojai kur kas atsakingiau pradėjo vertinti riziką.
Nors streikas baigėsi, pramonė neatsigavo. Holivude sukuriamų vaidybinių filmų skaičius sumažėjo kone perpus, o atsigavimas buvo lėtas. Daugelis investuotojų pasitraukė iš rinkos, ir mažai tikėtina, kad pramonė grįš į prieš streiką buvusį lygį. Dėl finansinio neapibrėžtumo tapo sunkiau pritraukti investicijų, o tai sukėlė ilgalaikį poveikį filmų gamybai.
Galiu suprasti situaciją. Galimi būsimi streikai tik padidina investuotojų rizikos veiksnį. Dabar kalbama nebe apie kūrybiškumą, o apie finansinę riziką. Investuotojai perkelia pinigus į rinkas su labiau nuspėjama grąža, kur jie gali būti užtikrintesni, kad atgaus savo pinigus.
„Filmų rinka traukiasi.“
Iki streikų kino pramonė buvo laikoma gera investicija, tačiau dabar dėl nenuspėjamumo sunku apskaičiuoti riziką. Dėl to didelė dalis finansavimo persikėlė į kitus sektorius, todėl kino studijos susiduria su sunkumais ir turi mažiau išteklių dabartinei produkcijai. Šiuo metu ši problema mažai susijusi su dirbtiniu intelektu. Nors dirbtinis intelektas yra auganti sritis, jis dar nėra pakankamai pažengęs, kad visiškai pakeistų aktorius ar sukurtų Holivudo lygio filmą. Dirbtinio intelekto įtaka rinkai yra tik maža paveikslo dalis. Tikroji investicijų sumažėjimo priežastis yra dėl streikų sukeltos neužtikrintumo būsenos.
– Tačiau šalia diskusijų apie dirbtinį intelektą vyksta ir diskusijų dėl teisinių apribojimų. Taigi galbūt galėtumėte šiek tiek pafantazuoti, pavyzdžiui, jei nereikėtų susidurti su jokiais teisiniais ar etiniais apribojimais, nevyktų jokių streikų... Ką su dirbtiniu intelektu būtų galima nuveikti kino srityje?
– Šiose besiformuojančiose rinkose veikiantys subjektai gauna didelę naudą. Kaip minėjau anksčiau, žaidimų pramonė klesti, o aktorių įtraukimas į 3D aplinką radikaliai keičia situaciją. Tai suteikia aktoriams galimybę atlikti vaidmenis didžiuosiuose žaidimuose, kurie dažnai atneša kur kas daugiau pajamų nei filmai. Pavyzdžiui, žaidime „Cyberpunk 2077“ Keanu Reevesas suvaidino svarbų personažą, parodydamas, kaip aktoriai gali klestėti šioje erdvėje.
Be to, tokios bendrovės kaip „Meta“ moka dideles sumas už aktorių atvaizdus – iki 6 mln. dolerių vos už dvi filmavimo valandas. Tai dalis augančios rinkos, apimančios virtualią nuosavybę ir prekes, pavyzdžiui, virtualų nekilnojamąjį turtą Metaverse arba skaitmeninius drabužius tokiuose žaidimuose kaip „Fortnite“. Šie nauji kanalai tampa svarbia žiniasklaidos ir pramogų dalimi.
Vienas iš pagrindinių iššūkių yra tas, kad tradiciniai aktorių 3D dublerių kūrimo metodai dažnai būna nepakankami – jie gali atrodyti nerealistiškai, tarsi animuotos lėlės. Tačiau 3D pramogų, žaidimų ir virtualiosios realybės rinka sparčiai plečiasi, todėl aktoriai vis dažniau galės dalyvauti šiose skaitmeninėse erdvėse. Tobulėjant technologijoms, kliūčių, trukdančių įeiti į rinką, vis mažiau, o aktorių galimybės dalyvauti šiose naujose rinkose yra didžiulės.
Tradicinėje 2D rinkoje taip pat yra įdomių galimybių aktoriams. Pavyzdžiui, jie gali įgarsinti personažus keliomis kalbomis arba parduoti intelektinės nuosavybės teises į savo atvaizdą ar aktorinius įgūdžius. Tai leistų skirtingiems aktoriams atlikti vaidmenis naudojant tą patį personažo modelį, taip sukuriant lankstesnį, globalesnį požiūrį į aktorių atranką. Tai jau matėme tokiuose filmuose kaip „Matrica 4“, kur buvo sukurti skaitmeniniai aktoriai ir panaudoti įvairiems vaidmenims atlikti.
Etikos požiūriu vaidybinių filmų gamyboje viskas aišku. Aktoriai turi sutikti, kaip bus naudojamas jų atvaizdas, o teisės skyriai užtikrina, kad viskas būtų teisėta. Pavyzdžiui, esame turėję atvejų, kai teisiniai skyriai dėl naudojimo apribojimų nusprendė neįtraukti tam tikrų kadrų, nors jie atrodė puikiai. Šiems kūriniams taikoma tvirta teisinė sistema, kuri padeda valdyti skaitmeninių aktorių naudojimą.
Tačiau situacija keičiasi dėl vis mažiau reguliuojamo dirbtinio intelekto, asmenys gali kurti turinį naudodami dirbtinį intelektą, įskaitant ir pačių veikėjų kūrimą. Ateityje šio reguliavimo stoka gali tapti svarbia šios pramonės šakos problema. Jei bet kas galės kurti savo filmus ar žaidimus su dirbtinio intelekto sukurtais aktoriais, tokios platformos kaip „Netflix“ gali tapti ne tokios svarbios, o tradicinio turinio rinka gali būti sutrikdyta. Tikrą grėsmę aktoriams kelia ne tik streikai ar dirbtinis intelektas, bet ir didėjančios galimybės kurti visiškai skaitmeninius aktorius, o tai gali pakeisti šią pramonės šaką.
Jei pažvelgtumėte į socialinę mediją, darosi aišku, kad dirbtinio intelekto generuojami profiliai puikiai veikia rinkodaros srityje. Bendrovės kaip „Coca-Cola“ ir „Toys ‚R‘ Us“ jau naudoja dirbtinį intelektą televizijos reklamoms kurti. Manau, kad artėjant šių metų pabaigai ir kitiems metams daugelis reklamos bendrovių vis dažniau remsis dirbtiniu intelektu kurdamos reklamas, nes jos yra trumpesnės ir jas lengviau kurti nei ilgametražius filmus.
„Žmonės stengiasi apsaugoti savo interesus, bet kartais galiausiai sukuria dar didesnių problemų.“
Prognozuoju, kad iki kitų metų pabaigos pamatysime daugiau dirbtiniu intelektu paremtų ilgametražių filmų. Tai didelis iššūkis aktoriams. Žvelgiant iš studijos ar prodiuserio perspektyvos, dirbtinio intelekto privalumas yra tas, kad jis gali sukurti aktorius, kurių realiame gyvenime nėra. Jiems priklausytų visa šių skaitmeninių aktorių intelektinė nuosavybė, todėl jie galėtų kurti nesibaigiantį turinį nesiderėdami dėl sutarčių ir nesusidurdami su teisiniais keblumais.
– O jei pamirštume aktorius ir atsakytumėte iš savo, didžiulės skaitmeninės žiniasklaidos įmonės savininko, perspektyvos – taigi, ar matote šiuos galimus ir jau vykstančius pokyčius kaip šviesią ar ne tokią šviesią ateitį?
– Sunku pasakyti, kuri pusė ilgainiui gaus daugiau naudos, tačiau žiūrovams ateitis atrodo labai šviesi. Yra tiek daug istorijų, kurias norėčiau pamatyti kaip aukštos kokybės filmus, bet neturiu trilijonų dolerių, reikalingų jų gamybai finansuoti. Dirbtinis intelektas galėtų paversti šias svajones įmanomomis, leisdamas sukurti daugybę turinio.
Žiūrovams ateitis gali reikšti begalę personalizuoto turinio. Tikėtina, kad toliau tobulėjant dirbtiniam intelektui mažės ir filmų gamybos poveikis aplinkai. Jau dabar esame pasiekę tokį lygį, kai, naudojant tokias priemones kaip „Zora“, dviejų su puse valandos trukmės vaidybinį filmą galima sukurti vos per 24 valandas.
Nors technologija dar nėra tobula – reikia tūkstančių iteracijų, kad būtų pasiektas tinkamas rezultatas, potencialas akivaizdus. Jei pavyks susidoroti su trūkumais, bus įmanoma sukurti visą filmą ar televizijos laidą per vieną dieną, naudojant tik vieną vaizdo plokštę. Turinio kūrimas galėtų tapti daug efektyvesnis, o tai būtų naudinga žiūrovams, nes turinys būtų kuriamas greičiau ir darytų mažesnį poveikį aplinkai.
„Prognozuoju, kad iki kitų metų pabaigos pamatysime daugiau dirbtiniu intelektu paremtų ilgametražių filmų.“
Manau, kad per artimiausią dešimtmetį suprasime, kokie neefektyvūs buvo tradiciniai filmų kūrimo procesai – kelionės su didžiulėmis komandomis, filmavimas atokiose vietose, sudėtingų dekoracijų statymas ir jų išardymas. Tai atrodys beveik absurdiška, ypač turint omenyje, kad dabar visus tuos efektus ir filmus galima sukurti telefonu. Aš asmeniškai esu dėkingas, kad patyriau šią kino erą, darbą filmavimo aikštelėse su gausybe aktorių, bet taip pat jaudinuosi dėl to, kaip stipriai viskas pasikeis.
Žiūrovams nauda bus didžiulė. Jie turės prieigą prie didžiulio kiekio turinio, sukurto tokiais būdais, kokių dar negalime iki galo įsivaizduoti. Tačiau tradicinės studijos susidurs su dideliais iššūkiais, kai privalės per ateinantį dešimtmetį prisitaikyti prie šios pažangos.
– O kas toliau laukia jūsų įmonės?
– Mūsų bendrovėje vaidybinių filmų kūrimas išlieka pagrindine sritimi, todėl džiaugiamės tokiais projektais kaip „Mickey 17“, kuris bus išleistas kitų metų pradžioje ir kuriame pagrindinį vaidmenį atliks Robertas Pattinsonas. Dirbome su keliais jo skaitmeniniais dubleriais šiam filmui, ir tai yra puikus mūsų darbo pramogų industrijoje pavyzdys.
Tačiau taip pat degu noru ištirti, kaip mūsų fotografavimo technologija gali atnešti didesnę naudą žmonijai. Viena iš sričių, kurią nagrinėjame, yra fiksavimo sistemų įrengimas chirurgijos kabinetuose, kad būtų galima nuskaityti tikras operacijas. Šie duomenys galėtų būti naudojami dirbtinio intelekto valdomiems robotams apmokyti, kad jie galėtų užtikrinti geresnę ir veiksmingesnę sveikatos priežiūrą, o tai galėtų sumažinti išlaidas ir suteikti daugiau galimybių gauti sveikatos priežiūros paslaugas visame pasaulyje.
„Žiūrovams nauda bus didžiulė.“
Šiuo metu žmonės chirurgai, kaip ir filmų kūrėjai, yra linkę klysti, ir nors kasmet sukuriame daug filmų, tik keli iš jų yra tikrai puikūs. Siekiame pakelti šią kartelę ir taip pat panaudoti savo technologiją socialinei gerovei kurti. Pavyzdžiui, dirbame prie Holokaustą išgyvenusių žmonių ir kitų istorinių asmenybių istorijų fiksavimo, kad jas išsaugotume 3D formatu.
Tai leis ateities kartoms patirti šias svarbias istorijas įtraukiančiais formatais, pavyzdžiui, virtualioje realybėje, kuri, mano nuomone, ilgainiui pakeis tradicinę 2D žiniasklaidą kaip pagrindinį žmonių turinio vartojimo būdą. Galiausiai mūsų tikslas – pereiti prie prasmingesnių ir paveikesnių patirčių kūrimo naudojant mūsų technologijas tiek pramogai, tiek žmonijos labui.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
