Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (LTMKM) kreipėsi į Anastasiją Kachovič, „Pelėdos dirbtuvės“ autorę, ir pakvietė į kūrybinį nuotykį – paprašė jos savo braižu interpretuoti Dalios Mataitienės kūrybą. „Buvau sužavėta, kad D. Mataitienė tokia šiuolaikiška. Galvoje verda nauji projektai. Eini vienu keliu ir nežinai, kas į svečius pasikvies“, – LTMKM parengtoje publikacijoje kalba Anastasija.
Papuošaluose „Pelėdos dirbtuvės“ siela Anastasija įamžina džiovintus augalus, juokauja tampanti tikra botanike. „Pelėdos dirbtuvė“ – tai nedidelis šeimos verslas, kūrybinės dirbtuvės. Šiuos gaminius kuria visa šeima. Juvelyrė buvo pakviesta visiškai laisvai tyrinėti visą D. Mataitienės kūrybą ir kurti savitas interpretacijas.
Rezultatas – trys auskarų ir pakabukų komplektai. Kvadratinių papuošalų, auskarų ir pakabuko, komplekte – raštas, supintas iš šiaudų. Spalvas ir raštą įkvėpė D. Mataitienės Jaunosios kostiumo-kaukės eskizas iš spektaklio „Scenos vaizdeliai“ (Lietuvių folkloro teatras, premjera įvyko 1978-ųjų rugpjūčio 5 d., režisierius – Povilas Mataitis). Apvalių papuošalų komplektuose kompozicijos sukurtos iš gėlių ir žolynų. Šviesiame ir juodame fonuose „nutūpė“ paukšteliai, atskridę iš dailininkės D. Mataitienės scenovaizdžio eskizo tam pačiam spektakliui.
Muziejuje saugoma daugiau nei šeši šimtai D. Mataitienės scenografijos eskizų, sukurtų 1960–2004 metais. Didžiąją dalį kūrinių muziejui padovanojo pati dailininkė. Dailininkė, scenografė, viena iš Lietuvių folkloro teatro įkūrėjų D. Mataitienė (1936, Klaipėda – 2023, Vilnius) sukūrė scenografiją daugiau nei keturiasdešimčiai spektaklių įvairiuose teatruose. Sukūrė ornamentinės struktūros tapybos ir grafikos kūrinių.
D. Mataitienės kūrybai būdingas dekoratyvumas, poezija, archajiškų ir modernistinių plastinių formų derinimas. Būtent pastarąją D. Mataitienės kūrybos savybę akcentuoja ir A. Kachovič. Bet apie viską nuo pradžių.
– Anastasija, kaip sugalvojote savo kūrybinį pseudonimą, kodėl „Pelėdos dirbtuvė“? Jūsų kūryba persmelkta gamtos motyvais, meilė gamtai yra tarsi Jūsų kūrybos šerdyje, kaip atradote savo ryšį su gamta?
– Priežastis labai paprasta – mano gyvenimo būdas pelėdiško ritmo. Visi mes esame gamtos vaikai, ta meilė mums tarsi įdėta į širdis, tik gal ne iškart tą suvokiame. Esame juk taip ir auklėjami, jau darželyje kuriame darbelius su gamtos motyvais. Tad kūrybą su gamtos elementais pradėjau natūraliai – norėdama išsaugoti tai, kas yra labai trapu ir ne taip ilgaamžiška.
Kažkada pamačiau ant prekystalio papuošale išsaugotą rožės žiedlapį, ten buvo kita gamybos technika, bet tai mane pakerėjo, man tai atrodė lyg stebuklas.
– Kokios buvo Jūsų mintys, kai gavote užsakymą sukurti papuošalus D. Mataitienės kūrybos motyvais?
– Pirmiausia buvo malonu, kad kažkam patinka, ką darau, ir smagu, kad kviečia sukurti naujų kūrinių. Labai patiko tai, kad davė visišką laisvę rinktis, interpretuoti, jokių ribojimų. Tas pasitikėjimas suteikia sparnus, ir baimės, kad nenuviltų rezultatas.
Muziejaus darbuotojai parodė scenografės kūrybą, pasiieškojau daugiau informacijos pati, tad sužinojau apie dar vieną nuostabią menininkę. Tai yra nuostabu, kai, fiziškai kūrėjui išėjus iš šio pasaulio, dar ilgus metus galime semtis įkvėpimų iš jo kūrybos ir asmenybės, ir kitiems papasakoti. Džiaugiuosi, kad prisiliečiau prie tokios didingos menininkės.
Nežinau, kaip ji pati vertintų mano kūrinius jos kūrybos tematika, įdomu, ką ji pasakytų, gal patartų kažką, pastebėtų, ko trūksta. Muziejaus darbuotojai ją pažinojo asmeniškai, gal jie jau gali įvertinti, ar pataikiau. Nudžiugau, kai gavau atsakymą, kad vieniems patiko kūriniai su paukšteliais, kitiems – su šiaudais. Su šiaudais pirmą kartą teko susidurti.
O kodėl šiaudai? Jos kūryboje šiaudų daug, tai yra ir lietuviška, ir asmeniška. Ji juos perteikia neįprastai, kažkaip kitaip. Naudotos ryškios spalvos, nes jos eskizuose naudotos taip pat labai ryškios spalvos, tas nelabai būdinga lietuviams. Buvau sužavėta, kad ji tokia šiuolaikinė – moka šiuolaikiškai perteikti tai, kas nuo senų laikų pažįstama, nebijo eksperimentuoti, jos kūryba dar labiau padrąsino nebijoti ir pačiai sukurti kažką ryškesnio.
Matydama kitus jos eskizus, matau, kiek dar galima būtų fantazuoti, kurti. Galvoje verda nauji projektai, tie šiaudai man jau padovanojo daug minčių, tikiu, kad tai yra dar žingsnis į priekį. Eini vienu keliu ir nežinai, kur į svečius pasikvies. Kurdama papuošalus, absoliučiai visko apie Mataitienę išstudijuoti nespėjau, bet daug paskaičiau, pažiūrėjau, juk jei paprastą augaliuką nagrinėju atidžiai, tokios menininkės palikimą norisi išstudijuoti dar labiau. Ji turėtų daug ką papasakoti.
– Kokie augalai panaudoti šiuose D. Mataitienės kūrybos motyvais sukurtuose papuošaluose?
– Augaliniais motyvais sukurtame komplekte panaudoti bent penki augalai. Mažytė kruopelytė, mažas motyvas gali išsaugoti daugybės augalų elementus. Paukščio kūnui panaudotos rugiagėlės, oranžinės spalvos augaliukai – serenčiai, į vainiką įpinta: laukinė morka, pajūrinė lobuliarija, didysis amis ir mažytės žolytės, kurias sunku įvardyti. Tie paukšteliai iš gėlių – kiekvienas kitoks, identiškų nebus ir tas yra nuostabu.
Botanike tapau ne iš karto. Aš augalus pradėjau ne tik rinkti, domėtis jais, bet ir pati juos auginti, ir dar nežadu sustoti. Stengiuosi visada parašyti ant prie papuošalų pritvirtinamų lapelių, kas tai per augalas, jei tai nėra bendra kompozicija. Kiekvienas augalas turi įvairių legendų, pasakojimų, istorijų, kiekvienas pasirenka susikoncentruoti į tą pasakojimą, kuris arčiau širdies. Tą literatūrinę prasmę augalams suteikiame mes, žmonės.
Esu tikra, kad augalas neturi nešti blogos prasmės: gamta dovanoja, o ne prakeikia. Esu įsitikinusi, kad gamta neša tik gerą energiją. Juk gėles dovanojame su geromis mintimis, galime nežinoti istorinės prasmės, bet dovanojame iš visos širdies. Įteikiame lopinėlį gamtos.
Kurti kitos autorės darbų motyvais – tai buvo pirma tokia patirtis. Ta pirma patirtis – kaip pirma meilė – svarbi, brangi, tie potyriai dar stipresni. Labai esu laiminga, kad rugiagėlės, papuošaluose virtusios sparnais, taip puikiai prisiderino visomis prasmėmis ir pagal formą, ir stipria sparnų simbolika.
Kai besižvalgydama po D. Mataitienės kūrinius pamačiau paukštelius, supratau, kad tai man artima. Šiaudai – labiau eksperimentas. Pagelbėjo vyras – pynimu užsiėmė jis, tai pasirodė ne taip ir paprasta. Tad tai ne vienos mano, o bendras su vyru darbas, kuris visad padeda, gelbėja ištobulinti, yra ir kritikas, ir patarėjas. Džiugu, kad palaiko.
– Pastebėjau, kad kuriate kolekcijomis. Kodėl?
– Niekada neturiu sau išsikėlusi užduoties sukurti kolekciją, viskas gimsta natūraliai. Norisi sukurti vieną darbą, o bekuriant kyla dar daugiau minčių ir norų. Tema pasiglemžia, belieka susidraugauti, atiduoti dėkingumą ir skirti visą kolekciją. Kolekcijų daugės, bet, būna, senos pristabdomos, po to atgimsta. Tos kolekcijos jau lieka manyje – tampa dalimi manęs.
Šiais metais „Miško pasakos“ kolekcija žada būti nemaža, nes ruduo derlingas buvo. Grįžtu prie pakabukų gamybos giliukų tema. Vis norisi grįžti prie galvanizavimo – augalo dengimo variu, lyg ir norisi grįžti prie to. Neretai kuriu, ką kūriau anksčiau, bet truputį kitaip, kitu kampu, kita prizme. Vyksta nuolatinė paieška, kūryba.
– O ar pati dažnai nešiojate papuošalus?
– Esu įsitikinusi, kad ką kuri kitam, patikti turi ir tau pačiam, dažnai leidžiu sau ir nesipuošti visai, tačiau jaučiu malonumą kurti tą ar kitą papuošalą, net kuris netinka mano garderobui. Pavyzdžiui, didesnes sages dėlioti – tikra meditacija. Pati auskarų nenešioju, bet viena iš dukrų jau puošiasi auskarais. Puošiuosi be fanatizmo. Tie darbai lyg gyvena viduje, o ne ant manęs, gyvenu tuo, ką darau.
– Kaip įtraukėte ir šeimą?
– Tikrai nesitikėjau, kad taip nutiks – kad ši veikla taip įtrauks. Esu išbandžiusi įvairius darbus. Šioje veikloje tikrai turiu daug norų ir idėjų. Niekada nežinai, kaip viskas pasisuks, bet kol kas tuo gyvenu, ir visa šeima tuo gyvena – „susirgau“ ir kitus užkrėčiau kūryba.
Ko vengiu – dirbti su ne savo augalais, nes procesas gana nenuspėjamas.
Vyresnioji dukra linksta į tapybą, piešimą, lanko Justino Vienožinskio dailės mokyklą, ir man norisi ją paskatinti, palaikyti, patikinti, kad per meną galima atrasti save ir uždirbti. Savo noru ji, kiek gali, prisijungia prie mano kūrybos – jos kurti knygų skirtukai, paveiksliukai, magnetai, kalėdiniai žaisliukai. Ji ir man minčių suteikia, maži projektai užgimė dėl jos. Prie kiekvieno užsakymo pridedu rankų darbo ištapytą mini atviruką, pradėjome kartu, dabar tęsiu šią tradiciją su malonumu.
Vyras visu pajėgumu padeda, jis ne tik vyras, bet ir kolega. Vyresnioji – paauglė, smagu ir svarbu sužinoti ir kitos kartos nuomonę. Mažoji viską kontroliuoja, labai jaučiasi jos palaikymas, ji puikiai supranta, kad čia mamos darbas, kad tai yra svarbu. Ji augo kartu su kūryba, tas jaučiasi.
– Ar dažnai vykdote užsakymus? Ar prioritetą teikiate kūrybai be užsakovų?
– Tai mano išraiška, darau, kas man patinka ir džiugina. Būna, paprašo, kai prekė išparduota, kažką panašaus sukurti, jei žmogus turi tam tikrų pageidavimų, stengiuosi niuansus įgyvendinti. Ko vengiu – dirbti su ne savo augalais, nes procesas gana nenuspėjamas, galiu kažką sugadinti, tokių projektų neimu.
Tiesa, vis jaučiasi didesnis žmonių poreikis išsaugoti simbolinį prisiminimą apie augintinius, pavyzdžiui, per kuokštą plaukelių. Tai skaudi tema, tą jaučiu, pati sunkiai išgyvenu netektį, norisi pagelbėti, skausmą prigesinti, išsaugoti atminimą papuošale. Dabar pradėjau imti tokius užsakymus. Tad, būna, emocinis momentas suveikia stipriau nei nustatyta taisyklė. Bet iš esmės stengiuosi, kad kūryba būtų daugiau mano. Užsiimu užsakymais, jei sutampa su mano mintimis, vizijomis, su mano noru. Kaip šitas užsakymas – puikiai sutapo.
– Kokias medžiagas naudojate savo kūryboje?
– Jokios paslapties nėra, nes medžiaga yra labai išpopuliarėjusi, dabar jau sunku nustebinti ją paminėjus. Kita vertus, smagu, kad galima nustebinti rezultatu – išsiskirti formomis. Lengva, paprasta, kai esi vienas iš nedaugelio, daug sunkiau, vertingiau ir smagiau, kai yra daug kūrėjų ir gali išsiskirti, tai labai skatina.
Medžiaga – juvelyrinė derva, tai epoksidinės dervos rūšis. Su ja malonu dirbti, ji nėra toksiška, dovanoja galimybę įlieti objektus. Prireikia kelių sluoksnių, kad blizgėtų, švytėtų. Darbai šlifuojami, poliruojami. Medžiagos dėkingos savybės – gaminiai labai lengvi ir nedūžta, man tai yra ypač svarbu, man iš rankų nuolat viskas krenta. Dirbant su šiaudais, reikėjo paieškotų medžiagų, kad spalvos laikytųsi, reikėjo ir lakavimo, kad tarpusavyje medžiagos draugautų.
– Kaip atkeliavote iki šio supratimo, kad jūsų kelias yra tai, ką dabar kuriate? Kuo užsiėmėte anksčiau?
– Esu baigusi fotografijos studijas – audiovizualinio meno fotografijos technologijų studijas su žurnalistine pakraipa tuometėje Vilniaus dizaino ir statybos kolegijoje Antakalnyje. Buvau kurį laiką fotokorespondente. Džiaugiuosi, kad turėjau save taip išbandyti, patirti, kokia žurnalisto duona sunki, ne visada dėkinga. Net ir naktį turi būti pasiruošęs, laukti ir bėgti, daugiau nenoriu. Lengviau yra įvertinti kitų darbus, pabandžius pabūti jų vietoje.
Baigiau mokyklą palyginti neblogais pažymiais, bet nežinojau, kur stoti, ir aplankė tokia mintis, kad noriu stoti į fotografiją. Tai buvo laikai, kai apie skaitmeną dar nelabai ir žinojom. Pasiėmiau močiutės plastmasinę muilinę, įveikiau egzaminą, įstojau. Džiaugiuosi, kad manyje įžvelgė tą norą.
Žinoma, dabar gal daugiau pasisemčiau iš studijų, bet niekada ir negalvojau, kad tai bus mano darbas. Turbūt išliko tas begalinis noras kažką įamžinti. Iš pradžių norėjosi išsaugoti momentą nuotraukose, dabar – papuošaluose. Juokiuosi, kad dabar, kadangi įamžinu gaminius, fotografuoju daugiau nei bet kada.
Vėliau buvo renginių fotografavimas, tas man buvo labai įdomu. Labai ruošiausi kiekvienam renginiui, tarsi savo šventei. Veikla vyko natūraliai, vieni ar kiti pamatydavo, kad užsiimu, paprašydavo sau. Nebuvo sprendimo, kad nebefotografuosiu, natūraliai supratau, kad prioritetas pasikeitė. Buvo fotografijoje ir meninių projektų, kas ypač žavėjo. Norisi grįžti, bet jau pritrūksta laiko, nes visą atiduodu kitai kūrybai. Pusės savęs atiduoti nemoku, todėl reikia pasirinkti.
– O kaip vis tik tapote „botanike“ – augalų žinove?
– Čia vėlgi viskas natūraliai. Kai sužinai apie augalą, sukuri papuošalą, norisi ir pirkėjui perduoti tos informacijos. Čia kaip ir, tarkim, tapyboje. Galima tik savas mintis matyti paveiksle, bet, kai sužinome daugiau, tampame jo dalimi. Taip ir su augalais – supranti, kad yra kažkas bendro, įdomaus, kad augalas savyje turi prasmės, kad paprasti dalykai turi prasmės, minties, gyvenimiškos patirties. Tada gaminys yra pilnas, turi truputėlį daugiau.
Išeini į lauką ir pamatai daug augaliukų, tiesiog reikia žiūrėti. Didelis įkvėpimas yra mūsų botanikos sodai. Jie padovanojo man daug informacijos, taip pat dabar daug sėklų gali nusipirkti, pasisodinti. Pati mėgstu pasisodinti, studijuoju gėlynų parduotuves, nuostabios galimybės internete. Vienas augalas savyje turi daug įdomių elementų.
Laukuose radusi kokį įdomesnį žolyną, jį fotografuoju, per paieškas ieškau, kas tai per augalas, užfiksuoju informaciją, ne iš karto prisimenu, bet stengiuosi kurti enciklopediją. Visa augalų įvairovė – viskas po ranka, tiksliau, po kojomis.
– Augalai buvo ir tebėra labai svarbi lietuvių kultūros dalis, kiek Jus domina augalai kaip tautos tapatybės dalis?
– Tai, kas buvo seniai žinoma, bet pamiršta, tai atrasti yra labai įdomu. Kultūra, šaknys persipina, praeitis yra vertinga ir būtina, kad žinotume apie dabartį. Neįmanoma pažinti to, ką turime, neprisiminus šaknų, kokie buvo papročiai, kokios prasmės. Bendrai jaučiasi ta tendencija – pamirštas tradicijas atnaujinti. Priklausau bendruomenei „Lietuvos kūrėjai“, matau, kiek daug kūrėjų kuria ne tiesiog tam, kad uždirbtų, parduotų, o kaip jiems svarbu ir pajausti, nagrinėti, šviesti kitus. Mes prisitaikome dalykus, nauja – pamiršta sena.
Kai sužinai kažką labai seno, lyg neaktualaus, kaip tik gauni gaivaus oro gūsį. Pradedi labiau jausti pagrindą, prisimeni, kad esi ne šiaip sau. Tie etnomotyvai pilni magijos, mums norisi tikėti stebuklais, ypač, kai sunkūs laikai. Kai gražios mintys sutampa, surezonuoja, tai prideda gyvenimo spalvų, ir būtų neteisinga tų spalvų atsisakyti.
Mūsų šeima yra dvikalbė, namuose kalbame viena kalba, bet mums svarbi valstybinė kalba. Norisi tuos lietuvių kultūros niuansus žinoti ir diegti. Tai yra Lietuvos gamta, kur aš gimiau, kur aš užaugau, kas mane supa, norisi jai dėkoti per savo darbus, nes ji suteikė medžiagas ir emocijas. Tai tas toks dėkingumas jai, tiksliau net ne dėkingumas, o norma.
Teksto autorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
Šis kūrybinis užsakymas „Pelėdos dirbtuvei“ – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus inicijuoto ir įgyvendinto projekto „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ dalis. Paroda „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-osioms metinėms paminėti, pasakoja apie Lietuvių folkloro teatro spektaklį „Apgiedokime Prūsijos žūtį“. Spektaklio kostiumų autorė – Dalia Mataitienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
