„Turiu bėdą – jei užsibūnu vienoje vietoje, tarkim, labai daug vaidinu, man užeina liguistas noras muzikuoti. Jei pradeda dominuoti koncertai, tai jie užknisa mane. Tiksliau, pats save užknisu. Pradedu kartotis. Man pasidaro nebeįdomu. Pats sau tampu nebeįdomus. O kai tampu nebeįdomus sau, labai liūdna pasidaro“, – pasitikdamas 60-ąjį gimtadienį interviu LRT.lt pasakoja aktorius, muzikos kūrėjas ir atlikėjas, bardas, režisierius Andrius Kaniava.
A. Kaniava – užkietėjęs „keistuolis“, daugiau nei 20 metų pradirbęs Keistuolių teatre. Ten jis ne tik vaidino, bet ir režisavo bei rašė pjeses. „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, „Vasarotojai“, „Pinokio kronikos“, „Jonas Kareivis“ – vos keli A. Kaniavos teatrinės kūrybos pavyzdžiai. Tiesa, jis platų gerbėjų ratą subūrė ne tik dėl gausybės įsimintinų vaidmenų, bet ir dėl išskirtinės muzikinės manieros. Ištikimi atlikėjo klausytojai tvirtina, kad nė vienas A. Kaniavos koncertas nebūna panašus į prieš tai buvusį.
Kūryba visais frontais užsiimantis A. Kaniava sako, kad 60-metį pasitinka su nesusitupėjusiomis, padrikomis mintimis.
„Norėtųsi, kad jos būtų konkretesnės, tikslingesnės. Dabar, būtent šiame etape, gyvenime daug chaoso. Galbūt dėl to dar iki galo neįsisąmoninu, kad jau šešiasdešimt“, – tikina pašnekovas.
Jis atskleidžia, kad šiandien, gruodžio 5-ąją, gimtadienį paminės paprastai. Didžioji šventė laukia rytoj – Vilniuje vyks koncertas, į kurį A. Kaniava sukvies ilgamečius scenos bičiulius.
„Palinkėčiau praėjus 60-mečiui pamiršti, kiek man metų“, – su šypsena sau linki A. Kaniava.
Nuo žirgų sporto iki teatro
Paklaustas, ar nuo pat mažens buvo kūrybiškas ir su lakia fantazija, Vilniaus senamiesčio kiemuose augęs A. Kaniava tikina, kad nežino, kas vaikui yra kūrybiškumas.
„Nemažai laiko praleisdavau vienas ir visai nejaučiau diskomforto. <...> Pavyzdžiui, galėdavau ilgai žaisti su plastilinu. Lipdydavau visokius žmogeliukus, žaisdavau su jais. <...> Gal gerai, kad tais laikais nebuvo telefonų ir kompiuterių“, – mąsto pašnekovas.
1982 m. baigęs Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, A. Kaniava įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktoriaus meistriškumo katedrą.
„Kai žmogus baigia mokyklą su 3,5 vidurkiu, ypatingų kelių ir erdvių jam neatsidaro. Tiksliau, jos labai ribotos, – juokiasi artistas. – Tuo metu aktyviai užsiėmiau žirgų sportu. Bet taip sutapo, kad sportavimas man baigėsi dėl trumparegystės. Nebegalėjau joti.“
Taip jis patraukė į kitą sritį, kurią gerai pažinojo nuo mažumės, – teatrą. Tuo metu A. Kaniavos mama dirbo Teatro draugijoje (dab. Teatro sąjunga), o tėtis buvo žymus dainininkas.
„Žiūrint tuos spektaklius, [tėtis] darydavo man didžiulį įspūdį. Labai daug žinojau apie operą. Mama daug pasakodavo apie dramos spektaklius. Dar mokykloje būdamas, žinojau visus pagrindinius aktorius. Žinojau, kokie spektakliai vyksta. Tiesa, [teatre] dažnai nesilankiau. Lankytis ypač pradėjau tada, kai nusprendžiau, kad pabandysiu stoti į aktorinį“, – pasakoja A. Kaniava.
Studijų metus aktorius apibūdina trumpai – buvo įvairūs.
„Nelabai atsimenu pirmo kurso. Bet nueinu pas Aidą Giniotį ir jis man papasakoja. Jis turi fenomenalią atmintį, prisimena viską iki smulkmenų“, – tikina pašnekovas.
Jau po pirmojo kurso A. Kaniava su kurso draugais buvo išsiųsti į sovietinę armiją. Ten teko atitarnauti dvejus metus.
„[Mūsų kursas] buvo pirmieji bandomieji triušiai. Kad ir kaip amžinatilsį profesorė Irena Vaišytė bandė ginti mus, kokius bedarė žygius, galiausiai vis tiek iškeliavome. Kai kurie dėl sveikatos grįžo anksčiau. O kai kurie, tokie kaip aš, Darius Auželis, Darius Meškauskas ir visa mano draugija, organizuotai išbuvome tuos dvejus metus. Lygiai taip pat organizuotai grįžome atgal studijuoti“, – dalijasi aktorius.
Baigęs studijas, jis iškeliavo į tuometį Kapsuko (dab. Marijampolės) teatrą. Visgi ten neužsibuvo.
„Daugelis žmonių, ypač jaunų (bent jau aš), baigia konservatoriją truputį pakilę virš žemės. Jie mano, kad viskas dabar bus labai lengva, labai gerai, mes talentingi, gražūs, puikūs. Su tokiomis mintimis išvykome į Kapsuką. Ten buvo lyg ir neblogai. Vietinis kultūros skyrius mumis labai rūpinosi. Jiems galėčiau pasakyti daugybę gražių žodžių. Bet meninė dalis nepateisino mūsų lūkesčių“, – pripažįsta pašnekovas.
Problema buvo vietinio režisieriaus autoriteto stoka. Iš pradžių jaunieji aktoriai savo vadovo atidžiai klausė ir vylėsi, kad kažkas gausis. Ilgainiui tikėjimas ėmė silpti.
„Pradžioje sėdėdavome ir klausydavomės režisieriaus. Po to pradėjome jo nebesiklausyti. Bendraudavome tarpusavyje, jis kalbėdavo toliau. Trečias etapas buvo, kai net nebeateidavome. Ką jis veikdavo vienas? Paslaptis. Manau, kad kalbėdavo, – juokiasi A. Kaniava. – Supratome, kad, matyt, čia nieko nebus. Po truputį, ramiai, be isterijos pradėjome dinginėti. Buvau vienas pirmųjų, kuris pradėjo vis rečiau lankytis, o galiausiai ir nebegrįžo.“
Tačiau šis metas nebuvo visiškai tuščias. Būtent tada A. Kaniavos gyvenime atsirado muzika.
„Buvo laikotarpis, kai nelabai turi, ką veikti, o turi kažkuo užsiimti, čia logiška. Tai teisingai, tikriausiai ten buvo [muzikos] pradžia. Naktinė pradžia, visų kaimynų siaubui. Kai menininkas grįžta antrą valandą nakties ir nusprendžia, kad jį pagavo įkvėpimas ir pradeda groti pianinu... Įsivaizduoju, kad tai klaiku“, – kvatojasi pašnekovas.
1989 m. jo bendražygiai iš konservatorijos (A. Giniotis, Ilona Balsytė, Sigutis Jačėnas ir jų specialybės pedagogas režisierius Romualdas Vikšraitis) įkūrė Keistuolių teatrą Vilniuje. Pakviestas A. Giniočio, prie trupės prisijungė ir A. Kaniava. Keistuoliai buvo pirmasis privatus profesionalus teatras Lietuvoje. Jo spektakliai, muzikiniai filmai ir teatralizuoti koncertai pakerėjo tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
Aktorius turi džiaugtis tuo, ką daro. Tai – pagrindinė taisyklė.
Keistuoliuose A. Kaniava pradirbo daugiau nei 20 metų: sukūrė daugybę vaidmenų, režisavo spektaklius, rašė pjeses. Iš gausios kūrybos galima paminėti vien muzikinį spektaklį „Laimingasis Hansas“, vienos dalies viešą išpažintį suaugusiesiems „Pinokio kronikos“ ar klasika tapusius „Paskutinius Brėmeno muzikantus“. Nors jau 10 metų šiame teatre nebedirba, A. Kaniavą kaip „keistuolį“ jo gerbėjai prisimena iki šiol.
Nenuspėjami koncertai ir atokvėpis nuo kūrybos
Vaidyba, režisūra, muzika, rašymas – A. Kaniava kuria visais frontais. Tiesa, širdžiai mieliausios veiklos išskirti negali – visos vienodai artimos.
„Jos atsveria viena kitą. Turiu bėdą – jei užsibūnu vienoje vietoje, tarkim, labai daug vaidinu, man užeina liguistas noras muzikuoti. Jei pradeda dominuoti koncertai, tai jie užknisa mane. Tiksliau, pats save užknisu. Pradedu kartotis. Man pasidaro nebeįdomu. Pats sau tampu nebeįdomus. O kai tampu nebeįdomus sau, labai liūdna pasidaro.
Tada vėl pradedu ieškoti, ką veikti. Jei nieko nerandu, sakykim, kokią medžiagą realizuoti ar ką, tada bandau rašyti. Dabar irgi bandau rašyti. Nieko nesigauna, tai tikriausiai reikės grįžti į teatrą“, – mirkteli pašnekovas.
Kalbant apie muzikinę A. Kaniavos pusę, daugelis gerbėjų sutaria – nė vienas jo koncertas nėra panašus į prieš tai buvusį. Turbūt dėl to, kad bardas paprastai žino tik pirmą ir paskutinę dainas, o visa kita derina prie susirinkusios auditorijos.
„Dar kartais žinau vieną [dainą] per vidurį, – juokiasi pašnekovas. – Dėl visa ko, atspirčiai, kai būna mano siaubas – labai nemėgstu dviejų dalių koncerto su pertrauka. Mėgstu valandą, pusantros, valandą keturiasdešimt minučių. Sutinku, jie kainuoja daugiau sveikatos. Bet tada pradedi nuo vieno lygio ir po truputį kartu su klausytojais kyli, kyli, kyli ir baigiame labai gražiai, aukšta nata. Bent dažniausiai taip būna. Ir išsiskirstome. Jie patenkinti eina namo, aš patenkintas einu namo. Esame kažką gražaus nuveikę tą dieną.“
Jis apgailestauja, kad kartais visgi būna priverstas daryti pertrauką. Būtent tada pravartu tampa suplanuoti vidurinę dainą. Favoritė į jos vietą – „Gandrai“.
„Ji vis tiek atsiranda kažkur per vidurį. O jei reikia pabaigti pirmą dalį, ji labiausiai tinka. Visi truputį lengvai susimąsto, apima toks tarsi liūdesys“, – svarsto A. Kaniava.
Jo manymu, aktorius be muzikos atrodo vienišas, nelaimingas ir beviltiškai prasmingas. Ko dar reikia aktoriui iki visiškos pilnatvės?
„Jis turi džiaugtis tuo, ką daro. Tai – pagrindinė taisyklė. O visa kita – niekas. Bet, neduok Dieve, jam neteikia pasitenkinimo vaidmenys, spektakliai. Tada gali kokią nori muziką prie jo dėti, jam bus labai prastai“, – neabejoja kūrėjas.
Jis pripažįsta, kad ir pačiam teko susidurti su vaidmenimis, tapusiais kančia.
„Slegiantis dalykas. Jie pasitenkinimo neteikdavo ne dėl to, kad buvo negeri ar kad spektaklis prastas, ginkdie. Tiesiog gal tai buvo spektakliuose, per ilgai užsibuvusiuose scenoje. Kai spektaklis per ilgai užsibūna scenoje, jis po truputį tampa nebegyvas. Aktoriai iš paskutiniųjų bando jį atgaivinti, po to kartais nuleidžia rankas ir nebebando. Tai [spektaklis] kaip zombis ir vaikšto žiūrovų akyse. Tada [vaidmenys] tampa tokie slegiantys. Labai norisi, kad jie gražiai atgyventų savo gyvenimą ir eitų į poilsį“, – sako aktorius.
A. Kaniava atviras – būna, kad apskritai norisi atitrūkti nuo kūrybos.
„Kartais sunku patikėti žmonėmis, sakančiais, kad jie nuo ryto iki vakaro gyvena meno pasaulyje. Nors iš tiesų tokių žmonių yra. Pavyzdžiui, labai daug kolegų aktorių. Jie gyvena vien teatru. Jie susitikę šnekasi tik apie teatrą. Vienas kitą vadina personažų vardais. Kalbasi spektaklio tekstais. Man tas neprigijo“, – dalijasi pašnekovas.
Kaip atokvėpį nuo kūrybos jis renkasi laiką su savo žirgu. Taip pat augina šuniuką ir džiaugiasi anūko kompanija.
„Mano poreikiai labai maži. Prieš penkerius metus mano šuo mirė, gedėjau. Po to staiga pramušė ir prieš kiek daugiau nei pusmetį pasiėmiau šuniuką iš prieglaudos. Čia milžinišką džiaugsmą turiu. Be to, turiu dvejų metų anūką, irgi teikia didžiulį pasitenkinimą“, – pasakoja A. Kaniava.
Apie monospektaklį pagal Užkalnį ir didžiausią svajonę
A. Kaniava scenoje – jau daugiau nei 40 metų. Visgi jis pripažįsta, kad kiekvienąkart pasirodant prieš publiką sukyla jaudulys. Tiesa, anot A. Kaniavos, yra skirtingos jaudulio rūšys. Priklausomai nuo to, ar kalbama apie vaidybą, ar apie muziką.
„Teatre daugelį artistų iki pat spektaklio persekioja tokios mintys, kad gal tu kažkoks ne toks, tau kažkas ne taip. Ar pavyks išėjus užsikabinti už kolegų tekstų ir vaidybos (kas labai svarbu)? Ar tave supras žiūrovai? Ar pats esi geros formos? Bet paprastai tas nerimas pasibaigia labai greitai, vos įžengus į sceną.
Dėl koncertų visada itin įdomu, koks klausytojas ateis. Man visada labai svarbu bent šiek tiek matyti salę, kad nebūtų tos juodos uždangos, per kurią girdi, kaip kažkas šūkauja, bet nieko nematai. Vėlgi kyla klausimų, ar jie supras, ar priims?
Pavyzdžiui, vaidinant miuzikle „Emilija“, vėl visai kitas jaudulys. Daug tekstų, monologų. Bet nuo ko priklauso mano ir kolegų vaidyba – jei susimausiu, juos pasodinsiu. Čia labai techniškas jaudulys. Jis nieko bendro neturi su kūryba, meniniais dalykais. Tiesiog žinau, kad turiu išeiti su savo monologu, rečitatyvu į tam tikrą muzikinį laiko tarpą ir tiksliai laiku pabaigti, kad toliau eitų veiksmas“, – atskleidžia pašnekovas.
Tačiau klaidas darome visi. Paklaustas, kokių nesėkmių per šiuos keliasdešimt karjeros metų teko patirti, A. Kaniava susimąsto. Po pauzės išskiria „ne nesėkmę, o nesupratimą“.
„Galbūt mano monospektaklis pagal Andrių Užkalnį „Trečioji Evangelija pagal Andrių“. Pirmąkart susidūriau su labai keista problema, kad žmonės neina žiūrėti spektaklio dėl to, jog nemėgsta autoriaus. Tą kalbu su visa pagarba A. Užkalniui, nes, mano akimis, ta knyga itin taikliai parašyta, su didžiuliu humoro jausmu. Net, prie viso to ironiško tono, su milžiniška meile Lietuvai. Kodėl žmonės to nesupranta? Man labai keista.
Tai ne nesėkmė. Tiesiog iki šiol nesuprantu. Žmonės neina žiūrėti dėl to, kad kažkoks diskomfortas yra su autoriumi. Ne su artistais, ne su atlikėjais, ne su spektaklio menine dalimi. Šiuo klausimu gyvename labai keistame laikotarpyje“, – mintimis dalijasi A. Kaniava.
Ilgametė patirtis scenoje A. Kaniavai jau padovanojo daugybę pasiekimų, įvertinimų, platų gerbėjų ratą. Apie ką dar jis svajoja?
„Dabar mano svajonė labai paprasta. Kaip sakiau, beveik metus rašau pjesę ir neparašau. Įstrigęs ties puse. Didžiausia mano svajonė, kad man kažkas atsipalaiduotų smegenyse ir ją pabaigčiau“, – juokiasi A. Kaniava.
Kviečiame prisiminti gausią A. Kaniavos kūrybą.
„Bebaimis“ pagal to paties pavadinimo Hanso Christiano Anderseno pasaką (scenarijaus autorius ir režisierius A. Kaniava, vaidina A. Kaniava, Vaidotas Žitkus):
A. Kaniavos pjesė „Spragtukas, arba septynios pelių karaliaus gyvybės“ (rež. A. Kaniava, vaidina A. Kaniava, Judita Urnikytė, V. Žitkus, Artūras Dubaka):
Muzikinis spektaklis-žaidimas Donaldo Bisseto pasakų motyvais „Aukštyn kojom“ (rež. Neringa Čereškevičienė, vaidina A. Kaniava, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Robertas Aleksaitis, Darius Auželis):
A. Kaniava skaito Jurgio Kunčino eiles:
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
