Kultūra

2019.01.27 09:13

Subjektyviai skambiausi 2018-ųjų metų albumai

Aivaras Dočkus, LRT.lt 2019.01.27 09:13

Muzikos albumas yra intriguojanti audiodistancija, į kurią jo autorius sudėjo savo trumpo arba ilgo kūrybinio periodo idėjas, paversdamas jas dainų arba kompozicijų atkarpomis, sudarančiomis vientisą daugiasluoksnės kelionės visumą. Albumų struktūra įvairuoja. Vieni būna konceptualūs – kaip romanai su konkrečiais skyriais ir nuosekliai besivystančia istorija. Kiti, padrikų kūrinių kratiniai –panašėja į poezijos rinkinius. Ir vieni, ir kiti negali būti laikomi gerais studijiniais darbais, jei jų autoriai siekia suvilioti keliais skambiais „hitais“, o į likusį įrašo turinį žvelgia kaip į nereikšmingus fragmentus, skirtus suplanuotai trukmei užpildyti. Kad suprastum, koks yra į tavo rankas pakliuvęs albumas, kartu su jo kūrėjais turi nukeliauti visą jų įrašytą distanciją.

Esu iš tų pedantiškai entuziastingų muzikos mylėtojų, kurie nekantriai laukia įprasto naujų albumų premjeroms penktadienio, kad galėtų susipažinti, pasimėgauti ir įvertinti – be jokio prieraišumo ar abejingumo vienam kuriam nors žanrui. Dievinu albumų distancijas. Todėl subjektyviai sudėliosiu praėjusių metų populiariosios muzikos studijinių darbų akcentus ir savo individualų skambiausių metų albumų sąrašą. Pasirinkimams apginti bandysiu rasti ir objektyvių argumentų.

2018-aisiais buvo išleista daugiau nei 500 studijinių albumų, patekusių į apie populiariąją muziką rašančios pasaulio žiniasklaidos akiratį.

Tai buvo metai, kai albumai dar labiau sutrumpėjo, o muzikos kūrėjai natomis vis dar šaudė į Donaldą Trumpą ir jo politinę svitą, negailėjusią naujų plytų susvetimėjimo sienoms. Plonytė riba tarp LP ir EP netrukus turėtų išnykti, nes futbolo kėlinio trukmės darbas dabar skamba kaip begalybėn nusidriekiantis epas, o kelios minutės virš pusvalandžio verčia manyti, jog muzikantai studijoje praleido devynis gyvenimus.

Tai buvo metai, kai tiesmuka meilė kitam dvikojui sutvėrimui liovėsi būti pagrindine įkvėpimo lobynų skrynia. Kūriniai apie kairiosios krūtinės pusės reikalus sudarė gal trisdešimt procentų medžiagos. Tapatybės paieškos tapo daug svarbesnės už antrosios pusės atradimą. Populiarioji muzika priglaudė ausį prie aktualių modernaus pasaulio procesų ir reiškinių, apdainuodama veidmainišką socialinių tinklų galybę, moterų kovą už lygias galimybes, rasinės neapykantos protrūkius, homoseksualų ir translyčių atsivėrimus bei skaudžius netolerantiškos visuomenės atsitvėrimus nuo kitokių, emigrantų integraciją ir nesaugumą, kultūrinį susiskaldymą, politinės moralės nuosmukį, vidines baimes ir demonus tuščios informacijos srautais nualintoje kasdienėje tranzicijoje iš kažkur į niekur, atsiskyrėliško keistuoliškumo nesvarumą greitojo vartojimo virusu užkrėstoje planetoje. Albumuose nusėdo aštrios „Brexit“, #MeToo ir FacebookTwitterInstagram pjuvenos.

Tai buvo konceptualių albumų metai, kai eksperimentinė forma dažnai tapdavo pagrindiniu turiniu. Tradicinis dainų rašymas nublanko prieš garso inžinerijos triukus. Muzikos kūrėjai vėl kokteiliavo žanrus, flirtavo su devyniasdešimtaisiais ir aštuoniasdešimtaisiais, pakeliui užklysdami į septyniasdešimtuosius ir dutūkstantuosius. Laužyti ritmai kryžminosi su akademine muzika. Kartais – stulbinamai stebuklingai ir natūraliai, o kartais kaip legendinėje „Tele Bim-Bam“ dainoje: „...ir įkišo savo ilgą koją į kito voro teritoriją“.

Tai buvo bandymų išsikovoti bent dalinę muzikinę laisvę ir nepriklausomybę metai. Mažiau įrašų prodiuserių ir dainų bendraautorių. Daugiau erdvės individualioms originalioms idėjoms. Prie pianino. Su gitara. Ties kompiuteriu. Vienatvėje ar tarp grupės draugų. Be garsių pavardžių, kurios gali ne tik įtakoti sumanymą, bet ir pakeisti skambesį. Kai kuria prasme, tai buvo multiinstrumentalistų metai. Pagaliau nusprendusių rašyti muziką ne tik kitiems, bet ir sau.

Tai buvo susimovusių epinio užmojo projektų ir nuostabių debiutinių bei proveržio albumų metai. Tai buvo metai, kai arktinės beždžionės nustelbė animacines gorilas, o merginos karikatūriškais sceniniais vardais skambėjo spalvingiau už išsivadėjusius drakonus, geluonis ir mūzas. Tai buvo moterų įrašytų albumų dominavimo metai. Ir tik maištaudamas prieš sistemą, bet paklusdamas spengiančiam subjektyviam balsui, į trisdešimtuką išdrįsau neįtraukti kritikų ir leidinių numylėto Cardi B debiutinio albumo „Invasions of Privacy“. Trisdešimties bendraautorių kolektyvas, kandžia ironija išdygsniavęs ekscentriškos įžymybės autoportretą, taikė į jautriausius „Grammy“ dalintojų klausos taškus, susijusius su lengvai detonuojančiomis ir rezonuojančiomis realijomis. Bet manyje kažkaip niekas nespragtelėjo. Jei jumyse trakštelėjo, įtraukite į savo geriausiųjų trisdešimtuką.

Tai buvo nuostabios muzikinės švytuoklės metai, kai albumas, švytėjęs vienų prestižinių muzikos žurnalų ir portalų metinės ataskaitos viršūnėse, kitų solidžiausiųjų vertintojų sąrašuose kukliai šypsojosi paskutinėse išskirtųjų gretose. Mano subjektyvusis trisdešimtukas toks.

Tiksliau – tai turėjo būti trisdešimtukas. Paskutinę akimirką nusprendžiau neaukoti per jo turėklą persisvėrusio albumo. Palikau trisdešimt vieną skambiausiąjį. Kaip priekaištingą įrodymą, jog bet koks muzikos kūrinių įvertinimas suapvalintais top’ais įmanomas tik jeigu yra matuojamas šaltais statistiniais pardavimų, parsisiuntimų, perklausų ir peržiūrų rezultatais.

31. Lonnie Holley „MITH“

Mitinė būtybė yra pats šio albumo autorius. 68-erių metų skulptorius, septintuoju numeriu gimęs dvidešimt septynių vaikų šeimoje ir į pasaulį paleidęs penkiolika atžalų. Parduotas burleskos šokėjai už butelį viskio, patrūnijęs belangėje, trinktelėtas automobilio taip, jog smegenys jau glėbesčiavosi su angelais, potraukį menui jis pajuto skaptuodamas antkapius gaisre sudegusiems sesers vaikams. „Susempluotas“ Bon Ivero, gastroliavęs su „Deerhunter“ ir „Animall Colective“, L. Holley trečiajame albume klausytojus įsodina į savadarbį soul/jazz/blues droną ir improvizuotai skraidina virš Amerikos kanjonų, tai bombarduodamas jų nuodingą trumpišką šukuoseną, tai tręšdamas juos poetinės išminties perlais. Taip ištaigingai įtaigiai gali dainuoti tik žmogus, kiekvienoje kišenėje nešiojantis po kosmosą.

30. Blood Orange „Negro Swan“

Devonte Hynes vienu metu įrašinėja penkis albumus. Vėliau tris sudeda į vieną, ketvirtą lygiagrečiai paskirsto „hitų“ pageidaujančioms superžvaigždėms, o penktą padovanoja draugams. Ketvirtojo jo studijinio darbo pradžia – lengvas grobis radijo stotims. Antroji dalis įspėja, jog žanrų ciklonas permainingas, o ritmo nuotaika kaprizinga. Ima tvinksėti vintažiniai – vitražinai R&B, funk, soul magnetiniai laukai, kuriais į jus nužengia skaudžiomis išpažintimis pritvinkę dainų herojai. Trečioji dalis – mielas eklektiškas chaosėlis, sukomplektuotas pagal Prince’o gravitacijos pagrindus.

29. Gwenno „Le Kov“

Velso muzikos apdovanojimų nugairinta Gwenno Mererid Sounders savo antruoju albumu (grubus pavadinimo vertimas – „Atmintinė“) siekia apginti nykstančią kornų kalbą, kuria bendrauja tik pustrečio tūkstančio tūkstančio vietinių elfų palikuonių. Visi tekstai korniški. Kai kurie dainų pavadinimai – komiški. Juose užšifruotos autentiškos frazės pvz: „Eus Keus?“ – „Sūrio turite?“. Ne, nebandau jums įbrukti skylėtos šiaudinės dinozauriško folk – popso skrybelės. Veikiau – tai tolkieniškas viduržemiškas iliuzionisto cilindras, kuriame šalia korniškos romantikos aptiksite daug madingų nuklydimų į įvairių žanrų teritorijas.

28. Skee Mask „Compro“

Vokietis Bryanas Mulleris persismelkęs nostalgija jungle aušros periodui, bet su savo muzikiniais jausmais supažindina atsargia minimalistine ranka mus vesdamas IDM tiltais ir techno kloniais, o šis „vojažas su elektroninės muzikos istorijos sakvojažu“ startuoja klampiuose ambiento smėlynuose. Žingsnis po žingsnio garsas aštrėja, ritmas tankėja, kol iš gilios subtilaus skambesio upės išnersite trankiausiose džiunglėse. Jei turite solidžias ausines arba kolonėles, būsite džiunglių karaliais ir karalienėmis.

27. Amen Dunes „Freedom“

Viename interviu po Amen Dunes pseudonimu slypintis dainų autorius ir atlikėjas Damonas McMahonas paatviravo, jog šiuo penktuoju albumu išsilaisvino iš paauglystėje patirtų seksualinio išnaudojimo traumų. Metas nustebinti – psichologiškai jį suluošino suaugusios moterys. Bet įsimenančio balso tembro savininko dainos prisijaukins jus ir be empatijos jo praeičiai. Šamaniškai kiaurai persismelkiantis elektroninis poprokas dinamiškai ir dailidiškai atliks blogų minčių išvalymo ritualą. Šiuo albumu Amen Dunes ne tik išsivadavo iš mažai girdėtų muzikantų rūsio, bet ir nusitaikė į Eltono Johno stilistinės tradicijos paveldėtojo krėslą.

26. Serpentwithfeet „Soil“

Religingoje šeimoje užaugęs, bažnyčios chore falcetą išlavinęs Josiah Wise ilgą laiką blaškėsi tarp akademinės ir populiariosios muzikos, negalėdamas prigyti  nė vienoje dirvoje. Bet vieną dieną jis nustojo tūnoti abejonių šešėliuose, susitaikydamas su abejomis netradicinėmis orientacijomis – muzikine ir seksualine. Galbūt debiutinis „Soil“ primins James Blake ir Arca susigiminiavimą, galbūt muzikinių prigimčių dvilypumas pasirodys perdaug vienalytis, bet viskas suguldyta gospeliškai švelniai ir juvelyriškai jautriai.

25. The 1975 „A Brief Inquiry into Online Relationships“

Mano galvoje iki šiol kunkuliuoja diskusija – stiprus šio Lietuvoje vasarą koncertuosiančio ketverto iš Mančesterio darbas ar šiaip sau? Teniso terminais – ji jau peraugo į nesibaigiantį tie-breaką. Konstrukcija, forma ir struktūra – išskirtinės. Skirtingų popkultūros erų tvariniai, žanrų, rūšių ir porūšių mišiniai – sąmoningai įausti į muzikos kapsulę tarsi svetimkūniai ir dar išmėtyti lyg atsitiktine seka. Laiko mašina kaip koks sniego valymo traktorius gremžia kapsulės sieneles tikėdamasi šedevrų. Bet turinys – labai nelygus. Yra vienas geriausių praėjusių metų „gabalų“ - „Love It If We Made it“, yra išradingai žaisminga „Sincerity is Scary“, yra filosofinis pasakojimas apie vyriškio ir interneto meilę „The Man Who Married a Robot/Love Theme“. Tačiau ausų receptorius aplamdo studentiškos baladės ir pusėtino lygio duoklės grupės įtakotojams. Toliau žaidžiam tie-breaką.

24. Superorganism „Superorganism“

Klausytis šio mišriakultūrio – daugiataučio electropop aštuoneto, gyvenančio ir tveriančio dainas po vienu stogu Londone – tas pats, kas kramsnoti aštuonių skirtingų sluoksnių pyragaitį ir tuščiai nerimauti dėl kaloringų ingredientų. Produktas toks gardus, jog vis tiek nepakaks valios nutraukti malonumo seansą. O dvi raides (trečią ir ketvirtą nuo galo) iš grupės ir albumo pavadinimo drąsiai galite išbraukti. Sulėtinimai, pauzės, neskubriai išsilydantys garso inžinerijos triukai, efektų skoliniai, tingus Orono Noguchi balsas...Sluoksniuotas begalinis easy sekmadienis.

23. Jorja Smith „Lost and Found“

Penkerius metus kurtame jamaikiečių kilmės britės debiutiniame darbe sutiksite daug muzikinių nuorodų į Lauryn Hill, Alicia Keys ir „The Streets“, bet į Kendricko Lamaro proteguotą „Juodosios panteros“ garso takelį patekusi J.Smith turi savitą liūdnoko ir nuoširdaus R&B melodingumo parašą. Jis – be staigesnių jaunatviško maksimalizmo zigzagų, todėl palieka išsamaus nuoseklumo pėdsakus. Dainininkė dar neapsisprendusi, ar susidėti su kokia nors grandiozine įrašu kompanija – apie troškimą išvengti kontrolės ir likti nepriklausoma byloja ir dainų tekstai.

22. Natalie Prass „The Future and the Past“

Ji buvo parengusi visai kitokio skambesio albumą, bet nutiko 45-ojo JAV prezidento rimkimai ir patys žinote, kas įvyko. Išvydusi dėl Hillary pralaimėjimo gatvėse verkiančias moteris, amerikietė N. Prass nusprendė gėlą numalšinti post-disco, funk, R&B  ir net tropicalia stilių vandenyne, temas pasemdama iš politinių ir socialinių srovių. Kažkur šio albumo kamputyje gudriai šypsosi Stevie Wonderis, gebantis muzikos saldumynų popierėliuose įvynioti karčias aktualijas.

21. Sons of Kemet „Your Queen is Reptile“

Prieš senutėlę monarchiją ir modernų patriarchatą galima kovoti energingu avangardiniu džiazu su reggae, ska, dub, soca ir Karibų muzikos elementais. Įspūdis toks, jog tavo miesto gatvėmis žygiuoja smagus džiazo ansamblėlis ir kojos pačios neša pastrykinėti šios marširuojančios kolonos gale. Saksofonininko ir klarnetininko Shabaka Hutchingso projektas žaisminga forma atlieka ir socialinę misiją – kiekviena albumo kūrinių karalienė yra žinoma kitos odos spalvos moteris.

20. Beach House „7“

Sveiki atvykę į „Tvin Pykso“ atmosferos miestelį. Belieka išjungti šviesą, klestelėti į patogią sofą, užsimaukšlinti diiideeeeleeees ausines ir panardyti paslaptingai melancholiškame grožyje. Muzika – artimausias jūsų psichologas. Išvalę praeities garsų spintą retenybių ir B – pusių rinkiniu, Victoria Legrand ir Alex Scally septintąjį albumą sukurpė per penkias atskiras sesijas, pagaliau nusprendę savęs nevaržyti ir įrašyti tai, ko negalės koncertuose sugroti gyvai.

19. Kacey Musgraves „Golden Hour“

Vaje, country. Dar blogiau – country pop. Tas pats, kuris, anot „Foo Fighters“ lyderio Dave'o Grohlo – nužudė tradicinį tikrąjį „bardinį“ country. Vajergau, aš klausau tikrų tikriausio country pop albumo. Dar ir kaip. Genialiai paprastai suręstos country maištininkės K. Musgraves dainos – standartinio jų rašymo pavyzdys. Archajinis. Vadovėlinis. Šiltas. Galintis pamokyti visus, ketinančius konkursauti „Eurovizijoje“. Neapleidžiantis visų kažkur-kažkada girdėtų sąskambių ir nepaleidžiantis iki paskutiniojo akordo.

18. Kali Uchis „Isolation“

Banalus albumo viršelis smarkiai suklaidins. Viduje – daug stulbinamų išskirtinio skambesio paieškų žaidimėlių ir nepavaldžių vieno žanro rėmams dalykėlių, sujungiančių ankstyvąjį ir naująjį soulą, bossą novą ir hip hopą, R&B ir do-wop pavinguriavimus septintojo dešimtmečio bei Amy Winehouse pusėn. Kolumbietiško kraujo mergina, su Damonu Albarnu apsikeitusi vokaliniais pasisvečiavimais vienas kito albumuose, dainų eilutėse šlovina vienatvę bei jos teikiamą nemokamą paslaugą – laisvą nardymą sielos gelmėse ir iš ten traukiamus naujus pasaulius.

17. Rosalia „El Mal Querer“

Smarkiai suklaidins banalus vardas. O jis jau mirga prestižinių muzikos portalų ir žurnalų antraštėse. Sunku pasakyti, kur čia baigiasi klasikinio flamenko ribos ir prasideda flamenco pop teritorija. Sąlyčio taške viskas susilieja vienoje muzikos fiestoje. Katalonė Rosalia Vila Tobella savo dievinamą flamenką interpretuoja taip, jog jaunajai kartai tai skamba kaip egzotiškai lyriškas intelektualios šokių muzikos porūšis, o senųjų vertybių gynėjai didžiuojasi ištikimai saugoję atgimusį kultūrinį paveldą. Beje, Rosalia svečiuojasi naujajame James Blake albume „Assume Form“ – ne tik dainininkės, bet ir kūrinio „Barefoot in the Park“ bendraautorės vaidmenyje.

16. Janelle Monae „Dirty Computer“

Beveik visas amerikiečių aktorės ir dainininkės albumas išsivaikščiojo „hitais“. Neprisipažinkite, kad negirdėjote „Pynk“, „Make me Feel“ (prie jo dar spėjo prisidėti į purpurinio lietaus karalystę iškeliavęs Prince), „Crazy, Classic, Life“  ar „Django Jane“. Titulinis ir įžanginis kūrinys paliestas Brian Wilson galios. Konceptuali, struktūriškai tvirtai surėdyta kelionė dainomis, nunešanti į Prince ir Michaelo Jacksono palikimo panteoną, tačiau epizodiškai efektingai nuo jo atskylanti autentiškiems J. Monae sumanymams.

15. U.S. Girls „In a Poem Unlimited“

Quentinas Tarantino iš pasitenkinimo turėtų kūkčioti dirbtinio kraujo fontanais. Perpus kanadietė, pusiau amerikietė Meghan Remy su projektu „U.S. Girls“ prasimušė po šeštojo albumo bandymo. Alternatyvaus synth pop/rock lydinys alsuoja Tarantino filmų ir kultinių devintojo dešimtmečio policinių – detektyvinių serialų garso takelių motyvais, o tekstuose tvyro panieka seksizmui, prievartai ir niekšingoms valdžios atstovų intrigoms. Su vyrų (jų priešakyje – nedorėlis Harvey Weinsteinas) primestomis negerovėmis, albumo herojės – kerštaujančios moterys kaunasi...saksofono partijomis.

14. D J Koze „Knock Knock“

Ei, baikit – visą planetos papilvę iškutenęs „Pick Up“ neatspindi vokiečio kaleidoskopinių refleksijų daugiafunkcėje elektroninės muzikos Visatoje, kurios beldžiasi į dešimtis muzikinių krypčių durų ir varsto jas praeityje bei dabartyje, atlapodamas ateičiai. Sampl'ai, paukščiai, gitaros, Roisin Murphy. Albumui sukontempliuoti Stefanas Kozalla ištrėmė save į rojų – Ispanijos kaimelį, kuriame nėra nė trijų tūkstančių gyventojų. Jo šūkis: „galas darbui ir rutinai“. Perklausęs „Knock Knock“ labai įsimylėjau tą nežinomą kaimelį.

13. Idles „Joy as an Act of Resistance“

Pankrokas 2018-aisiais suvešėjo ne juokais. Sprangiai trankėsi Parquet Courts su „Wide Awake!“, Shame su „Songs of Praise“, IceAge su „Beyondless“, bet galvažudiškiausiai man vožtelėjo šis Joe Talboto ir kompanijos produktėlis. Brutaliai iškalbingas. Traiškantis Brexitą, nacionalizmą ir geltonąją spaudą kaip šutvę sutrūnijusių vočių. Muzika toli gražu ne tiesmukiškai pankiška. Talbotas prisipažino, jog kūrybinius pakinklius sudrebino Kanye Westo „Yeezus“ ir minimal techno.

12. Tirzah „Devotion“

Merginos, jūs čia rimtai? Kiekvieną sykį, kai atrodo, jog nustvėrei konkrečią melodijos siūlę, ji išslysta ir dar skaudžiai brėžteli ausį. Tik kraujas gyslose ima mėgautis intuityviai nuspėjamu polėkiu – staiga užuominos dūžta, o raudonasis gyslų skystis slūgteli atgal stingdančiame nežinomybės šaltyje. Ideali netobulybė ir kažkokia garso asimetrija. Išspausiu netvarų apibūdinimą – besielis soul'as psichodelinio indie – pop kameroje (koks skirtumas – šaldymo ar kalėjimo) sutinka neritmišką R&B. Nors sceninis vardas Tirzah, merginų esama dviejų. Šalia vokalistės Tirzah Mastin – kompozitorė Mica Levi, kūrusi muziką filmams „Po oda“ ir „Džekė“.

11. Robyn „Honey“

Aštuntas švedės albumas – po aštuonerių metų pertraukos. Paveiktas aštuntų ar kažkelintų ten skyrybų. Bet akivaizdu, jog širdis skilo į šviesiąją šokančio mėnulio pusę. Nors dainų suverpimo formulė dvelkia naftalininės sintetikos virpesių saldėsiais, šį teiginį beregint sudorosiu klausimu: kiek tokių albumų susirangė jūsų atminties talpykloje? Manojoje du – Madonnos „Confessions on a Dancefloor“ ir GusGus „Arabian Horse“. Ir visa tai, kas gražu – yra gražu.

10. Let's Eat Grandma „I'm All Ears“

Prisipažinsiu, iš pradžių niekaip negalėjau užsikabinti už antrojo devyniolikmečių bričių Rosos Walton ir Jenny Hollingworth albumo. Kabinėjausi prie paaugliškų balsų, lėkštų melodijų, ekscentriškai narciziškų tekstų ir naiviai ambicingų kūrinių trukmių (albumą uždarantis „Donnie Darko“ driekiasi virš vienuolikos minučių). Tačiau „Snakes & Ladders“ chameleoniškumas privertė kapituliuoti ir katapultuotis į siauriausias avangardinio popso platybes. Nebespėjau matuotis prakiurusių ironijos kostiumų ir šaipiausi pats iš savęs – kodėl tas kosminis kiaurumas man taip tinka, a?

9. Daughters „You Won't Get What You Want“

Sunkūs metai buvo sunkesnei ir sunkiajai muzikai. Žiauriai konservatyvūs. Bet spalio pabaigoje pasirodė sunkųjį sezoną išgelbėjęs išsunkiantis „Dukterų“ ketvirtasis studijinis darbas. Kaip gerai, kad ant grupės skyrybų sleksčio rymojęs ketvertas sugebėjo susivienyti ir driokstelėti eksperimentinio roko hibridu, kuriame meniškai sangulauja apokaliptinis agresyvumas ir nostalgiškas gotikinių garso prarajų žavesys. Ląstelių suliejimo operacija atlikta matematiniu tikslumu, o Alexis’o S.F. Marshallo balsas turi dvigubą Jimo Morrisono ir Elviso Presley tapatybę.

8. Mitski „Be the Cowboy“

Pagaliau pusiau japonė, perpus amerikietė – kuklioji Mitski Miyawaki pramušė nišinio žinomumo kiautą ir nusipelnė žiūrimiausių vakarinių JAV televizijos laidų remgėjų kvietimo padainuoti klaikiai įsimenančią „Nobody“ arbą grakščiai slystančią „Geyser“. Jos pasirodymai TV ekrane kelia sumaištį. Drovi iš gūdžios provincijos atvykusi „Dainų dainelės“ pradinukė kojomis baimingai įsisiurbia į vieną scenos tašką ir negrabiai žirkliuodama rankomis stengiasi išbaidyti jaudulį. Tuoj tuoj ims barstyti natas pro šalį ir nugarmės į publikos juoko bedugnę. Ji ne tik išlaviruoja, bet ir užburia. Toks ir visas albumas. Dainos trumpos, kupinos kuklumo ir autoironijos. Mitski pasirinkta „lynu vaikštančios nemokšos akrobatės“ svyruojanti laikysena paverčia jas epais.

7. Christine and the Queens „Chris“

Tiksliausiai savo kuriamos muzikos žanrą apibrėžė pati Heloise Letissier (tikrasis Christine vardas) – grynų gryniausias freakpop. Melodingumas glosto, o tekstai kandžiojasi. Net daugiakultūrė Prancūzija sudirgo klausydama provokuojančio debiuto „Chaleur humaine“, kuriame atvirai išreiškiamas pasigėrėjimas savo meile moterims ir susižavėjimas translyčiais. Sutriko, bet nusilenkė talentingai kitoniškumo liaupsintojai. Sukrečiančios atodangos, nusagstytos iki tviskėjimu išblizgintu pop- soul, pereinančio į post-disco skambesiu, albume „Chris“ apsiginklavo dar aštresnėmis transfeminizmo ietimis. Heloise įsivaizduoja esanti vyruku Chrisu su visomis jo fizinėmis  funkcijomis ir ant berniukiškų pagalvių besisukančia Michaelo ir Janet Jacksonų plokštelių kolekcija.

6. Noname „Room 25“

Noname pseudonimu apsitvėrusi reperė, jaunoji slam poezijos lakštingala Fatimah Nyeema Warner vieną rytą nubudo svilinančiose prieš dvejus metus išleisto debiutinio mixtape'o „Telefone“ pagiriose: be pinigų, be bičo, su baigiančia išblėsti miniatiūrine šlove. Lakštingala transformavosi į depresuotą kranklę. Surankiojusi paskutinius santaupų trupinius, sukvietusi būrį draugų ir grupę gyvai grojančių muzikantų, ji ramiu balsu įkranksėjo minimalistinio rap'o albumą, kuriame lengvomis jazz ir soul grimasomis išsišaipė iš savo ne itin džiugaus gyvenimo tarpsnio. Fenomenaliausias praėjusių metų albumas. Be prabangių aranžuočių ir manieringo repavimo, o lamariškai papimpinti drugeliai ausyse dauginasi savaime.

5. SOPHIE „Oil of Every Pearl's Un – Insides“

Translytė škotė Sophie Xeon (arba Hunter) įelektrino ne vienos garsenybės „hitą“. Apsiribokime Vince Staples, Lady Gagos ir Madonnos koziriais. Gerai apmokama tarnystė įžymybėms – aukštas pjedestalas įsisiūbavimui prieš debiutinį albumą, nuo kurio elektronininių mutacijų ir iliuminacijų, pvz. „Faceshopping“ gali sušlubuoti klausa. Yeezus, kaip rėžiančiai ir įžūliai dunda tie dūžtantys lūžiai ir lūžtantys dūžiai. Visą šį kataklizminį katarsį SOPHIE vedžioja Ableton Live kompiuterine programa ir monumentaliuoju Elektron Monomachine sintezatoriumi. Pasirūpinta ir staigmenomis   elektroninio dundulio pertraukėlės užminuotos elegantiškų įtakų ryšuliais. „Is It Cold in the Water“ harmoningai komunikuoja su Kate Bush. Garsiai nerėksiu, bet pašnabždėti nepasibodėsiu – gali būti, jog tai šiokia tokia elektroninės muzikos revoliucija.

4. Low „Double Negative“

Dvyliktame indie rocko grupės albume vyras ir žmona Alanas Sparhawkas ir Mimi Parker plius boso gitaristas Steve'as Garringtonas bei įrašų prodiuseris Fridmannas užsimetė ant gležnų menininkų pečių nepakeliamą naštą – išplėsti muzikos galimybių ribas. Didžiausias jų laimėjimas yra griežta kompozicijų forma, kuri tą nešulį permeta klausytojams. Veiklioji šio albumo materija – tai viešpataujantis vienas ar keli labai aiškūs motyvai, į kuriuos įaudžiamos trumpos vokalinės partijos. Viso albumo ir atskirų kūrinių struktūra primena tirštą rūką (Stephenas Kingas trina rankomis ir ausimis trinasi į kolonėles), iš kurio retkarčiais išnyra būtybės ir objektai. Kai pradedi juos atpažinti, jie vėl išnyksta. Slėpynių sąlygas epizodiškai apsunkina maskuojanti garso trikdžių uniforma.

3. Yves Tumor „Safe in the Hands of Love“

Trejus metus Vokietijos ir JAV įrašų studijose puoselėtas trečiasis eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjo Sean Lee Bowie (wow, kokia fantastiška pavardė) albumas. Absoliuti šiuolaikinė klasika. Šiurpindami tavo kailį - ritmai išsineria iš odos ir išsibarsto smulkiomis molėkulėmis tam, kad išsirutuliotų nauju pavidalu. Skambesys vienu metu ir suvaržytas formulių ir nesustabdomai laisvas. Abstraktus ir apčiuopiamas. Paliečiamas ir nesuvokiamas. Kompasas ir žemėlapis jums tarsi įteikti, bet aplinka yra gyvas organizmas ir geba neprognozuojamai pasislinkti. Subtilias minimalistines linijas keičia erdvinio dydžio ir grožio masyvai. Devyngalvis Yves Tumor elektroninis slibinas įlenda į paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio muzikos uolą ir žarsto big beat bei alternatyvaus roko brangenybes. Tačiau dėl muzikos turtų pakvaišusios jo galvos nurieda stulbinamai originaliai.

2. Arctic Monkeys „Tranquility Base Hotel and Casino“

Klausydamas albumo įsivaizduoju, jog skrendu Stanley Kubricko juostos „2001-ųjų metų Kosminė odisėja“ erdvėlaivyje, kurį pilotuoja Davide'as Bowie. Su martinio taure pasirodo Džeimsas Bondas ir praneša, jog tuoj nusileisime į Western Studio 3, kurioje „The Beach Boys“ įrašinėja „Pet Sounds“. Daugiau nelabai ką bepridursiu. Nebent oficialią „Arctic Monkeys“ narių legendą apie tai, kaip įkvėptas Federico Fellini filmo „8½“ ir mokslinės kino fantastikos klasikos – Alexas Turneris namuose Los Andžele prie antikvarinio „Steinway Vertegrand“ pianino prirašė dainų soliniam albumui, bet panoro savo šedevrą suraikyti į keturias lygias dalis.

1. Young Fathers „Cocoa Sugar“

O dabar užtikrintai reali anekdotiška istorija. Susirinko įrašų studijoje Edinburge dviejų nuostabių albumų („Dead“ ir „White Man are Black Man Too“) autoriai ir „Mercury“ prizo laimėtojai – liberietis (Alloysious Massaquoi), nigerietis (Kayus Bankole) ir škotas (Grahamas „G“ Hastingsas). Sutempę medžiagą trečiajam studijiniam darbui, vyrukai sutarė – laikas atsisakyti eksperimentų ir įrašyti NORMALŲ albumą. Po poros savaičių susilėkusi aptarti proceso trijulė broliškai apsikeitė vienbalse rauda – kokį nuobodų šlamštą mes čia įrašinėjame? Velniop tą normalumą. Nelimpa jis mums, nors tu ką. Darom NENORMALIAI. Ir kur nors įsukim tai, ką prikūrėm NORMALIAI. Tegul būna NORMALIAI NENORMALIAI. Toks ir išėjo „Cocoa Sugar“. Normaliai nenormalus. Su Kanye, „Faithless“, Ghostpoet, „Massive Attack“ kažkur paraštėse. Su psichodeliniu hiphopu langeliuose. Su trumpu Tamsos ir Šviesos taikos šokiu tarp eilučių.