„Paskutiniais gyvenimo metais pažvelgusi mirčiai tiesiai į akis, Jurga stengėsi rasti savo atsakymą į amžiną klausimą apie laikinos žemiškos būties prasmę ir paskirtį. Ji parašė ne vieną pasaulio grožį teigiančią eilutę, siekė neprarasti giliai širdyje slypinčios vilties dar daug ką nuveikti, sapnavo viltingus sapnus, ieškojo gera lemiančių ženklų. Įsileido į save meilę ir dalijo ją kitiems“, – knygoje „Viršvalandžiai“ rašė Jurgos Ivanauskaitės mama, šiemet išėjusi Ingrida Korsakaitė.
Lapkričio 14-ąją buvo minimas J. Ivanauskaitės gimtadienis, tad kviečiame prisiminti vieną ryškiausių mūsų asmenybių – talentingą rašytoją, visuomenininkę ir drąsią bei atkaklią kovotoją už laisvę ir žmogaus teises.
Leidykla „Tyto Alba“ kviečia skaityti ištrauką iš „Viršvalandžių“, būtent taip rašytoja pavadino laiką po diagnozės. Laiką, kurio jau beveik nebebuvo. Nedaug lietuvių literatūroje yra tokių atvirų ir skaudžių, tačiau nepaprastai drąsių ir gilių, gyvenimą teigiančių knygų.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Gyvenu it maišu trenkta, bet kartu – lyg įkirpta į uodegą ar botagu perlieta. Ne tik perlieta, bet čaižoma nuolat ir uoliai. Artėja Naujieji metai. Visi tradiciniai linkėjimai – sveikatos, laimės, džiaugsmo – varo mane į neviltį. O ko aš pati sau palinkėčiau? Turbūt – įsiklausyti į save. Save išgirsti.
Jei tau prie pat ausies dieną naktį skambintų didžiulis varpas, galų gale apkurstum. Man taip nutiko su skausmu. Gyvenau nuolatiniame pavojuje, kaip tik todėl nebegalėjau susigaudyti, kas ir kur dega. O liepsnojau aš pati, kaip vienoje kadaise populiarioje, bet niūrokoje pankroko dainelėje: The roof is on fire...
Tapiau angelus, dvylikos sparnuotų būtybių ciklą, o po jų kojomis spurdėjo mažytė, nuožmiai kankinama raudonplaukė moterytė. Mano nykštukinį alter ego draskė tigrai, jis degė inkvizicijos lauže ir, apkaišytas baltomis gėlėmis, gulėjo karste. Tačiau buvau ne tik kurčia vidinio balso riksmui, bet ir visiškai akla pasąmonės siunčiamiems signalams. Pašėlusiai skubėjau gyventi, todėl neturėjau laiko jokiems įsiklausymams, įsižiūrėjimams ar stabtelėjimams.
<...>
Mano gyvenime atsiranda naujų žmonių arba priartėja tie, kuriais visada žavėjausi, bet nedrįsau prisiartinti, nes pati labai nemėgstu, kai kas jėga ar švelniu spaudimu braunasi į mano asmeninę erdvę. Tačiau dabar man reikia mokytis naujų gyvenimo taisyklių, kitokio požiūrio į save pačią ir į šalia manęs esančius. Kai sunkiai susergi, viskas apsiverčia.
O ko aš pati sau palinkėčiau? Turbūt – įsiklausyti į save.
Pirmąja mano mokytoja tampa Nijolė Sadūnaitė, vienuolė, rezistentė, „Katalikų bažnyčios kronikos“ platintoja, pasipriešinimo mitingų organizatorė, žodžiu, Maištininkė. Tačiau man svarbiausias Nijolės maištas prieš kasdienio gyvenimo drungnumą, prieš prėskus žmonių santykius, kurie varva iš širdies į širdį tarsi išrūgos pro susiraukšlėjusią marlę, maištas prieš bespalvę drebutieną, kurią daugelis vadina tikėjimu, prieš neviltį, prieš nemeilę. Mane pakeri ir užburia skaidrus, džiaugsmingas šios vienuolės juokas, netgi kvatojimas, kuris labiau nei visi nematyti, o tik knygose išskaityti stebuklai liudija Dievo buvimą. Nenuilstamas, maištingas Nijolės linksmumas, po kurį ji pati vaikštinėja tarsi po paukščių pilną sodą, nuleistą tiesiai iš dangaus, man tampa atgaiva ir paspirtimi. Mudvi kalbamės tik telefonu. Tiesą sakant, pasišnekame retai. Bet daug, labai daug juokiamės.
Kitas mano mokytojas – Tomas Šernas, vienintelis likęs gyvas 1991-ųjų Medininkų žudynių liudininkas, dabar evangelikų reformatų kunigas. Mes – kaimynai, turbūt todėl matomės labai retai. Tomas sėdi invalido vežimėlyje, o man atrodo, kad savo pernelyg paslaugiu ar pabrėžtinai atsainiu elgesiu galiu jį varginti. Po kažkokių oficialių renginių kelis kartus išgėrėme vyno mano virtuvėje. Lemenau, kad turiu aibę metafizinių klausimų, į kuriuos norėčiau sulaukti atsakymų ne iš staiga prabilusių debesų, o išgirst profesionalo nuomonę. Visada turėjau tokių klausimų, bet juos užduoti stigo laiko, aplinka atrodė netinkama, arba aš pati nepasiruošusi. Tikėjausi, kad anapus horizonto plyti kažkokia nuostabi Platono idėjų pieva, kurioje pagaliau atsisėsiu, nurimsiu ir filosofuosiu iki soties.
Tomas man paskambina pats. Jis jau žino blogas naujienas. Aš nenoriu, vis dar nenoriu užuojautos, tarsi tai būtų pažeminimas, netgi – panieka. Todėl springdama trykštu apie beribį ryžtą, kovą iki pat pergalingo galo, klegu ir šūkauju mojuodama vėliavos kotu, lyg Laisvę vaidinanti antrarūšė aktorė ant papjė mašė barikados. Įrodinėju, nors niekas su manimi nesiginčija, kokia visad buvau ir esu užsispyrusi, kad dar pa tampysiu savo likimą lyg liūtą už ūsų, kad kalnus nuversiu, bet nė už ką nepasiduosiu ligai!!!
Tomas viską išklauso, bet, užuot trimitais ir būgnais palaikęs manąjį pasiryžimą, ramiai atsako, kad kartais reikia mokėti pasiduoti, nesipriešinti, paklusti, leistis pasroviui, atsiduoti Dangui... Jis tikrai nevartoja tiek daug žodžių. Ir Dangaus nemini. Iš pradžių netenku žado, nes pagalvoju, kad man siūloma kapituliuoti. Bet staiga suprantu, jog ką tik įvyko vienas tų išsvajotų pokalbių pievoje, anapus horizonto, kuriems anksčiau stigo laiko, aplinka atrodė netinkama arba aš pati buvau sau ne tokia.
Šiapus horizonto tęsiasi kova dėl gydymosi Švedijoje. Vilnių užgriūva baisūs šalčiai. Naktimis temperatūra krinta iki -35–38 laipsnių. Po namus vaikštau su paltu. Jaučiuosi kaip per Leningrado blokadą. Apsiaustyje. Kažkur skaičiau, kad vėžys – „šalta“ liga ir puola tuos, kuriems gyvenime labiausiai stigo šilumos. Prieš užmigdama stengiuosi vizualizuoti Indiją, karščiu užtvindytas Senojo Delio gatves, rožinį ir karštą Džaipuro marmurą, džiūvančius margaspalvius sarius prie Gango, bet regiu tik mirtinai sušalusius paukščius, kurie krinta nuo šakų ir prasmenga sniego pusnyse.
Pagaliau sutvarkomi ir visi išvykimui reikalingi dokumentai. Tačiau šiai kelionei vien jų neužtenka. Man reikia palaiminimo. Sustiprinimo. Ligonių sakramento. Prieš išskrendant į Švediją, draugė pas mane atveda pranciškoną brolį Julių Sasnauską. Tai vienas iš tų žmonių, su kuriuo susitikimą vis atidėliojau ir stūmiau anapus horizonto, už laiko, kurio, rodės, turiu neišsemiamą begalybę, ribų.
Julius ateina vėlyvą vakarą. Vis dar baisiai šalta, mano virtuvėje šildikliai net springdami pučia karštą orą, nuo kurio siūbuoja ir plakasi ant sienų sukabintos vėduoklės. Trumpai išdėstau savo karo su liga strategiją bei taktiką ir vaizdžiai nupiešiu būsimą pergalę. Tačiau jau antrą kartą sulaukiu atsakymo, į kurį vis dar nenoriu įsiklausyti: nereikia bijoti pralaimėjimo. Pasipučiu, o Julius staiga priduria, kad visa Kristaus žemiškoji kelionė – tai pralaimėjimo istorija. Nelygu kaip pažiūrėsi.
Nereikia bijoti pralaimėjimo.
Mane apima didelis graudulys, bet nebekyla nė vienas metafizinis klausimas. Viskas staiga tampa absoliučiai aišku. „Spąstai“, kuriuos ne kartą mintyse spendžiau kunigui, su kuriuo teiksiuosi kalbėti, sutrūkinėja kaip karšto oro žirklių pačiupti voratinkliai virtuvės palubėje.
Manau, kad ne aš vienintelė, galvodama apie pokalbį su dvasininku, mintyse ruošdavau egzaminą ne sau, o jam. Tiek ir tiek prikalbėta apie Bažnyčios sustabarėjimą, nepataikymą žengti koja kojon su laiku, apie tikėjimą, kuris, užuot prisitaikęs prie rinkos dėsnių, liko uolos kietumo kaip Kristaus laikais.
Aš irgi traukiau šitas nykias giesmes, slapčia vildamasi, kad piktžodžiauju, taigi, kaip visada esu maištininkė, tačiau kartu jaučiau ir aitrų nuovylį, nes suvokiau, kad vienas iš pačių širdies gelmių sukalbėtas „Tėve mūsų“ būtų daug didesnė vidinė revoliucija už kaprizingus ar intelektualius sielos bruzdesius.
Šią labai vėlyvą vakaro valandą aš privalau atlikti išpažintį, kurios nebuvau mažiausiai penkiolika metų. Perverčiu juos lapas po lapo ir, savo nuostabai, nerandu nieko tokio, ko išsigąsčiau, susigėsčiau, prieš ką nuščiūčiau, lyg išgirdusi atidundančią kalnų griūtį, arba kuo didžiuočiaus kaip nepranokstamu šuoliu į aukštį ar veikiau į duobę. Šį keistą, giliai užslėptą geismą puikuotis savo nuodėmėmis knygoje „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ labai taikliai nusakė Henris J. M. Nouwenas: „Vienas didžiausių dvasios gyvenimo iššūkių – priimti Dievo atleidimą. Kažkas mumyse, žmonėse, verčia laikytis įsikibus savo nuodėmių ir trukdo Dievui ištrinti praeitį, pasiūlyti pradėti viską iš naujo. Kartais net atrodo, jog norėčiau Dievui įrodyti, kad manyje tvyrančios tamsos išsklaidyti neįmanoma.“
Kiek save pamenu, buvau tvirtai įsikibusi nuodėmių neatleidimo idėjos. Keisdama dievus, tučtuojau jiems primesdavau baudėjų prievolę. Kad ir kiek tūkstančių kartų murmėjau juodžiausią karmą apvalančią Avalokitešvaros mantrą, pati sau tvirtinau, kad manoji sielos juoduma liks neišsklaidyta. Puikiai įsivaizdavau, kaip vos dirstelėjus į mano asmeninį pragarą budistų dievybėms apsisuka galvos ir jos apalpusios krenta iš savo lotoso sostų. Angelams nuo mano lemtingų klaidų pasišiaušia plunksnos. Jėzus Jeruzalės gatvėmis praeina į mane nė nedirstelėjęs. Apvaizdos akis užsimerkia, vos tik dulke užkliudau jos žvilgsnį.
Tačiau dabar, užuot skrupulingai vardijusi begalinį savo neišperkamų nuodėmių sąrašą, pasakau tik vieną žodį: PUIKYBĖ. Joje telpa ir tarsi piktybinės ląstelės tarpsta visos mano ydos. Puikybė – piktdžiugiškas kaltės neatleidimo įsivaizdavimas. Puikybė – užsispyręs nenoras nusimesti savi graužos naštą. Puikybė – savanoriškas pasirinkimas gyventi išdidžioje vienatvėje, tirštėjančiame dykumos vakare, kuris darosi vis vėsesnis.
Henris J. M. Nouwenas knygoje „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ svarsto ir apie tai, kaip nelengva priimti ne bausmę, bet atleidimą: „Ar tikrai noriu susilaukti visiško atleidimo, po kurio atsiranda naujo gyvenimo galimybė? (...) Ar noriu atsiplėšti nuo giliai manyje įsišaknijusio sukilimo prieš Dievą ir taip visiškai atsiduoti Dievo meilei, kad atgimčiau tarsi nauja esybė?“
Ostija prilimpa prie gomurio ir staiga prasideda ilgiausia ir trumpiausia mano gyvenimo kelionė: sugrįžimas į Tėvo namus. Prieš mane vieni po kitų atsidaro daugybė vartų, durų, skrieja arkos ir skliautai, prasiveria šventnamių sienos, atsiskyrėlių celės, aš, namop parsiradusi Dukra palaidūnė, plaukte plaukiu iš sveikinančio glėbio į glėbį, atsiduodu tūkstančiams laiminančių rankų ir galiausiai lyg mažytis melsvas kiaušinis įkrentu į pilkšvą lizdą. Savo lizdą. Kaip ilgai laukiau, kaip troškau, kaip ilgėjausi šitos akimirkos!
Mane apima ramybė, kuri atrodo suausta iš tankiausios ir tvirčiausios pasaulyje medžiagos. Man taip ramu, kad net dingteli, jog niekada nebegalėsiu nei pajudėti, nei krustelėti. Esu vientisame ramybės monolite. O dar ką tik nesugebėjau net įsivaizduoti nepadalytos, priešybių nesuskaldytos visuotinybės, kur potvynį nebūtinai seka atoslūgis, nuo viršukalnių nekrentama į bedugnes ir džiaugsmingi tarpsniai neturi būti nuplauti ašaromis.
Virtuvėje tebeūžia šildiklis, it didžiulės peteliškės krebžda karšto oro srovių blaškomos vėduoklės, o prikimštas lagaminas braška per siūles kaip prieš įprastą išvyką. Probėgšmais, labai neryškiai, it tai būtų vykę su kita manimi ir prieš daugelį, daugelį metų, prisimenu savo keliones į Tibetą, Nepalą, Indiją, kur irgi ieškojau dvasios namų, bet visada pasiklysdavau.
Anksčiau keliones gliaudžiau kaip riešutus. Lengvai ir be ilgų pasiruošimų mesdavausi į pasaulio kraštą. Dabar tereikia perskristi Baltijos jūrą, tačiau sunkiai kovoju su panika. Mane lydi sesuo Radvilė, tibetietiškų piligrimysčių bendražygė. Ribinėse situacijose mudviejų ginklas būdavo juodasis humoras. Lėktuve pašėlusiai šalta, tad prunkšdamos bandome įsivaizduoti, kad patekome į siaubo trilerį, kai laineris nukrenta kažkur Anduose, o gyvi likę keleiviai tuoj ims valgyti vienas kitą.
Virš Vilniaus teka milžiniška raudona saulė. Galvoje sukasi ir sukasi įkyri mintis, kad nežinia ar šį kartą gyva namo sugrįšiu. Tačiau purpuriniai, iš gigantiško šviesulio trykštantys protuberantai ugnimi primena glėbį, amžiams priėmusį mane, Dukterį palaidūnę. Apsiverkiu.
Laida „Kūrybos metas. Čia ir dabar“ apie rašytoją J. Ivanauskaitę:
Kviečiame prisiminti rašytoją J. Ivanauskaitę:
