Specialių rinkimams skirtų laidų maratoną per LRT tęsia LRT KLASIKOS organizuojami debatai. Juose dėmesys skiriamas išskirtinai kultūros politikai ir kultūros vaidmeniui oficialiose partijų programose. Antradienį keturių politinių jėgų atstovai diskutavo apie istorinės atminties įamžinimą, dotacijas meno įstaigoms, nepriklausomo menų sektoriaus stiprinimą, regioninės kultūros poreikius ir žodžio laisvę.
Kandidatų į Seimą kultūros debatuose dalyvavo Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, kuriai atstovavo Rita Tamašunienė, Tautos ir teisingumo sąjungai atstovavo Rimantas Jonas Dagys, Lietuvos liaudies partijai atstovavo Eduardas Vaitkus, o Lietuvos regionų partija į LRT KLASIKOS debatus delegavo Beatą Valungevičienę.
Debatus moderavo žurnalistai Marius Eidukonis ir Monika Gimbutaitė.
Seimo Kultūros komitete neseniai pristatytos idėjos, kad savivaldybėse privaloma tvarka turėtų atsirasti Istorinės atminties ir įamžinimo komisijos. Ar pritartumėte šiam siūlymui?
TTS atstovas R. J. Dagys sakė, kad idėja – tinkama ir reikalinga.
„Dabar įamžinimas vyksta ganėtinai chaotiškai, įvairių organizacijų iniciatyva. Nėra bendro požiūrio ir tvarkos. To tikrai pasigendama. <...> Bet būtų gerai, kad galėtume užsiimti ne vien tik tuo, o bendro požiūrio neturime – nuo pat mokyklos, vaikų auklėjimo iki nacionalinės kultūros politikos“, – tvirtino R. J. Dagys.
LLP sąrašo lyderis E. Vaitkus pabrėžė, kad visų pirma reikia atsižvelgti į savo istoriją.
„Yra senas pasakymas – istorijos nesuklastosi. Kiek dabartinėje Lietuvoje yra istorijos klastojimo faktų! Sakome, istorinės atminties, bet neleidžiame sau prabangos pažvelgti į praeitį ir įvertinti. <...> Apie kokią istorinę atmintį galime kalbėti, kai nedrįstame pasakyti, kas yra kas?“ – svarstė E. Vaitkus.
Pasak jo, tokia Kultūros ministerijos iniciatyva – tik „parodymas, kad kažką veikiame, o ne rezultatą“.
LRP atstovė B. Valungevičienė sakė, kad istorijos išsaugojimas savame krašte – būtinybė.
„Marijampolės pavyzdys, diskusija dėl gatvių pavadinimų pakeitimo, labai paprastai parodė, kad esant tokiai komisijai nebūtų kilę kvailų diskusijų per Tarybos posėdį. Jei būtų atsižvelgta ne tik į kelių žmonių pasiūlymus, nes bendruomenės įsitraukimas į tokias kultūrines veiklas labai menkas, kas yra liūdna ir graudu, tai komisija, manau, truputį parodytų tą tikrąjį krašto istorijos išsaugojimo kelią.
Kaip bebūtų, kiekvienas esame šiek tiek egoistas ir labiau žinome savo kraštą. Vietiniai istorikai tikrai pasakytų daugiau dalykų apie vietinius kultūros veikėjus, asmenybes, kurias reikėtų įamžinti“, – teigė B. Valungevičienė.
LLRA-KŠS atstovė R. Tamašunienė mano, kad Kultūros ministerija šiek tiek nori atsikratyti savo atsakomybės.
„Mano vertinimu, vis tiek yra bendra kultūros politika, ir kalbant apie istorinės atminties išsaugojimą, ir sprendžiant konkrečios vietos įamžinimą ar pakeitimą. Dabar sulaukiame tikrai daug rezonansinių atgarsių, kalbant apie Salomėjos Nėries ar kitus paminklus. Tuomet ta valstybinė komisija, veikianti ir dabar, turėtų atsižvelgti į bendruomenę, išgirsti ir lygiomis teisėmis pakviesti dalyvauti tos savivaldybės istorikus ekspertus, kuriuos deleguotų taryba ar bendruomenė.
Mano vertinimu, būtų efektyvesnis darbas, kalbant apie konkrečios situacijos nacionalinio lygmens ekspertų vertinimą ir to krašto žmonių, gyvenančių su ta istorija, pateiktą poziciją.
Mano vertinimu, ta komisija – perteklinis dalykas ir papildoma darbo grupė. Matyt, kažkaip norisi išsukti uodegą ir nepasakyti nei taip, nei ne labai svarbiais klausimais“, – kalbėjo R. Tamašunienė.
LLRA-KŠS rinkiminėje programoje rašoma: „Įdiegsime meno įstaigų, įgyvendinančių vaikų ir jaunimo švietimo programas, dotacijų sistemas, skatinsime ir remsime meniškai apdovanotą jaunimą, globosime jų debiutą ir tolesnę karjerą.“ Iš kur turėtų atsirasti lėšų dotacijų sistemai?
R. Tamašunienė atkreipė dėmesį, kad yra meno ir muzikos mokyklų tinklas, bet galėtų steigtis ir sulaukti valstybės paramos ir kitus menus bei kūrybiškumą skatinančios įstaigos.
„Sutikime, tai labai individualus kiekvieno kūrėjo parengimas. Tai individualus darbas su muzikuojančiu, tapančiu ar [ką kita] kuriančiu vaiku. Todėl tas dėmesys šiek tiek kitokioms negu dabar veikiančioms įstaigoms [valstybinėms meno ir muzikos mokykloms], mūsų vertinimu, būtų tinkamas paremti dalykas“, – sakė politikė.
Ji taip pat pažymėjo, kad kartais gabius jaunuolius, vykstančius į tarptautinius konkursus, savivaldybė paremia tik iš dalies. Tuomet jaunuoliai ieško paramos socialiniuose tinkluose, prašo pažįstamų, kraštiečių finansiškai paremti.
„Mano vertinimu, tai taip pat netvarka. Vaikai, kurie yra itin gabūs ir nori dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, tampa Lietuvos kultūros ambasadoriais. Ta paramos sistema, kad jie galėtų dalyvauti ir pristatyti Lietuvą įvairiuose kūrybinės veiklos formatuose, turėtų būti tinkamai remiama“, – dalijosi R. Tamašunienė.
B. Valungevičienė, vadovaujanti Marijampolės moksleivių kūrybos centrui, pritarė, kad LLRA-KŠS idėja pakankamai gera.
„Jei tik ji nepamestų savo kelio, kaip labai dažnai Lietuvoje prarandame ir įvedame tokį kriterinį vertinimą, kad šita įstaiga jau dukart gavo, gal daugiau neduokime. Tas vertinimas truputį neatitinka realybės. Jei įstaiga gavo du kartus, ji prisitraukia daugiau jaunuolių, ji galėtų toliau tai daryti.
Iškilo [kalba], kad kitokios mokyklos turėtų vykdyti meninį ir pilietinį ugdymą. Bet realybė tokia, kad turime daug pilietiškumo programų, prieš kelerius metus jos buvo apmokestintos savivaldos. Tai klausimas, kur mūsų valstybės prioritetai. Jeigu imame mokestį už tai, kad mokiniai mokomi mylėti savo kraštą ar kaip šauliai mokomi tarnauti savo kraštui“, – klausė politikė.
Jos teigimu, regionuose susidomėjimas kokybišku menu, tokiu kaip drama, apskritai nyksta.
„Tėvai suinteresuoti tiek [Kultūros] pasą, tiek krepšelį duoti klasės edukacinei išvykai“, – teigė B. Valungevičienė.
E. Vaitkus klausė, ar apskritai suvokiame, kas yra kultūra.
„Ar ji degraduoja, ar ne? Kas yra menininkai? Ar ir propagandos menininkai? Apie ką išvis kalbame?
Pirmiausia turėtume pasakyti, kad kultūra yra įsprausta į politikos rėmus ir padaryta politikos tarnaite. Tokia mūsų sistema. <...> Yra bendros nuostatos, kurios yra gajos ir valdomos. Elgsiesi pagal mūsų nurodytą kryptį, turėsi tokią nuomonę, kokią teisinga yra paskelbusi valdžia, tai būsi pateptas. Vardų, laipsnių, premijų prasme. Jei turėsi atskirą nuomonę, galbūt ir teisingą, biurokratai ir valstybinė politika tave naikins“, – kalbėjo LLP atstovas.
R. J. Dagys sakė, kad, prieš pradedant aptarinėti konkretų punktą, reikia pamatyti visą sistemą.
„Užsiduokime sau klausimus ir pamėginkime atsakyti. Pavyzdžiui, ar dabar vėl įvyktų Dainuojanti revoliucija? Ar visi dainuotų ir mokėtų dainuoti? Atsakymas turbūt aiškus – ne. Ar didžiuojamės savo kalba ir kultūra, žiūrėdami į ekranus? Manyčiau, kad ne, nes mūsų kalboje tiek svetimybių, jog jau praktiškai gali nepriminti lietuvių kalbos.
<...> Turime nevisavertiškumo kompleksą dėl savęs. Iš kur jis ateina? Iš visos sistemos, kurią mes ugdome. Vadinasi, mechanizmas, kurį turime, neveikia taip, kaip turėtų. Yra daug puikių žmonių, dirbančių šioje srityje, bet toks chaotiškas veikimas nesuformuoja mūsų vaikų pasididžiavimo savo valstybe ir pasiekimais. Vadinasi, turime viską tvarkyti iš esmės“, – neabejojo TTS atstovas.
Kokias priemones, būdami valdžioje, siūlytumėte įgyvendinti, siekiant sustiprinti nepriklausomą menų sektorių Lietuvoje? – paklausė nevyriausybinio menų sektoriaus atstovė, kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė.
R. J. Dagys atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra ir gerų iniciatyvų, bet yra ir daug mokyklų, kuriose per muzikos pamokas „tiesiog paleidžiama muzikėlė pasiklausyti“.
„Nelabai gilinasi į turinį. Į programas labai formaliai pasižiūri. Vėlgi kalbu apie tai, kad neturime bendro standarto, kaip vertinti. Įvairovė gerai. Bet vis tiek turi būti tam tikras stuburas ir vertinimas, ateinantis iš mūsų politikos. Kito kelio nėra. Tai turbūt pirmas uždavinys. Svarbiausia, kad būtų ugdomas pareigos jausmas, kultūros supratimas“, – teigė TTS atstovas.
Pasak politiko, šiuo klausimu veiksmingai padėti gali nevyriausybinės organizacijos.
„Bet jos turi žinoti, prie ko prisijungti. Tos programos, kurios ateina su finansavimais, nurodo kryptį. Į tas kryptis mes visi turime sutelkti pastangas. Dabar jos yra, na, kas prasimuša, tas tą ir turi. <...> Pirmiausia turime tas nedideles lėšas, kurias turi Kultūros ministerija biudžete, tai turėtų formuoti pagrindinę srovę. Visa kita suformuos patys žmonės, tėvai ir bendruomenės. Nepaliks savo vaikų be priežiūros“, – įžvelgė R. J. Dagys.
E. Vaitkaus nuomone, nepriklausomą menų sektorių Lietuvoje reikėtų stiprinti per finansinę sistemą.
„Pinigai, pinigai, pinigai. Ir ekspertai, vertinantys efektą, ekspertai, skiriantys finansus, turi būti absoliučiai nepriklausomi ir jau įrodę savo moralinį stuburą. Jei paskirsime ekspertais, vertintojais ar skirstytojais tuos, kurie jau parsidavę šitai sistemai, nieko gero nebus. Bet tikiuosi, kad tokių žmonių, tarkim, 10, Lietuvoje surasti galima.
Ir finansų negailėti, nes kultūra – tai, kas suteikia mums, visai Lietuvos tautai, savastį. Tai, kas mus atspindi ir suvienija“, – teigė LLP sąrašo lyderis.
R. Tamašunienė taip pat mano, kad valstybinės paramos nevyriausybiniam menų sektoriui niekada nebus per daug.
„Tie fondai, į kuriuos kreipiasi, norėdami įgyvendinti vieną ar kitą kultūrinę idėją, mano vertinimu, per daug apribojami kiekybiniais dalykais. Kultūros ir kultūrinio produkto dažnai negalime vertinti, o dažnai vertiname kiekybiniais rodikliais. Kiek atėjo žiūrovų, kiek išpardavė bilietų. Man atrodo, reikėtų labai individualiai pažiūrėti į kiekvieną idėją.
Antras dalykas – sustiprinti ir savivaldybių paramą šiame sektoriuje. Daugiau simbiozės tarp valstybės ir savivaldybės, nes kol konkrečioje vietoje įgyvendinama ta idėja, norėtųsi geresnių tų rodiklių.
Be abejo, ir tiek biurokratiniais dalykais nereikia apkrauti mūsų meno kūrėjų. Kiekviename projekte, kuriame jie dalyvauja ar kurį parašo, yra ataskaitos, reikia be galo daug dalykų prirašyti už kiekvieną smulkmeną. Mano vertinimu, reikėtų supaprastinti šią tvarką.
Svarstytinas ir GPM procento skyrimo nevyriausybiniam sektoriui didinimas“, – dalijosi LLRA-KŠS atstovė.
B. Valungevičienė pažymėjo, kad kalbėdami apie menų mokyklas dažnai pamirštame, jog tai formalųjį ugdymą papildantis švietimas, turintis formalųjį vertinimą.
„Turėtume kalbėti apie neformalųjį švietimą, kuris nepapildo formaliojo. Tai kūrybiškumo ugdymas per kūrybos centrus, įstaigas, išlaisvinančias vaikų kūrybiškumą tiek per meninę prizmę, tiek per etnokultūrą, tiek per muzikos ir kitas kryptis. Tai duotų pasitikėjimą ir gebėjimą save atskleisti.
Kalbant apie nevyriausybininkus, labai dažnai kalbame apie projektus, bet kai pažiūri Lietuvos kultūros tarybos sprendimus, nematai skiriamo finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms. Nematai gerų projektų tęstinumo, kurie <...> nutraukiami po kelerių metų. To perdavimo, auginimo, išliekamosios vertės kūrimo man visada pritrūksta“, – sakė politikė.
TTS rinkiminėje programoje numatyta daugiau lėšų skirti regioninei kultūrai. Kaip vertinate dabartinę Lietuvos kultūros tarybos „Tolygios kultūrinės raidos“ programą ir regioninių tarybų veiklą? Kiek šis finansinis mechanizmas patenkina regioninės kultūros poreikius?
R. J. Dagio teigimu, pats mechanizmas turėtų būti kompleksinis.
„Nereikia turėti iliuzijos, kad visas programas bus galima finansuoti iš ministerijos biudžeto. Tikrai taip nebus. Vadinasi, turime eiti dviem kryptimis.
Pagrindinė kryptis, stuburas, turi būti finansuojamas programų, reikalingų vykdyti kultūros politikai. Kitas dalykas – atitinkamų mechanizmų ir lengvatų suteikimas įvairioms regioninėms visuomeninėms organizacijoms, kultūros įstaigoms ir panašiai, tam tikras GPM atlaisvinimas. Turi atsirasti mažiau reglamentuotų pinigų gavimo mechanizmas.
<...> Dabar visos regioninės programos stengiasi prisitaikyti prie centro, kad gautų finansavimą ir parašytų projektą. Ir galbūt paslėptų kūrybą“, – kalbėjo politikas.
B. Valungevičienė antrino, kad regionuose nacionalinė kultūra nepasiekiama.
„Regione dažniausiai gauname pasiūlą tik iš komercinių teatrų, projektų, atlikėjų. Jiems pelninga važiuoti. Regiono žmogui nuvažiuoti į Nacionalinį teatrą sunku.
Regionų kultūrai ne tiek pinigų reikia, kiek pirmiausia žmonių, atsidavusių meno vadovų. Tuos spektaklius galima pastatyti ir su mažesniais biudžetais. Bet ką turime dabar – nyksta meno vadovai. Neturime chorvedžių, choreografų.
<...> Kas ruošia meno vadovus? Kas ruošia pereinamumą? Kas ruošia ateitį ir strateginį matymą regionų kultūros plėtrai? To neturime. Čia pirmiausia reikėtų žiūrėti į specialistų paruošimą“, – įžvelgė politikė.
E. Vaitkus tvirtino, kad kultūrai finansų reikia skirti „tiek, kiek sugebate paimti“.
„Bet neturime Lietuvos kultūros politikos. Turime politiką, dėl kurios kultūra degraduoja, mano suvokimu. Taip, kaip ir švietimas degraduoja, kaip ir sveikatos apsauga, irgi link privatizavimo einame su ja.
<...> Neturime centrinės krypties, o rajonuose kažką padarysime? Kai ginklai žvanga, mūzos tyli“, – sakė E. Vaitkus.
Pasak R. Tamašunienės, geroms idėjoms, įgyvendinamoms regione, turėtų būti pritaikytas ilgalaikis biudžeto planavimas, kad būtų užtikrintas tęstinumas.
„[Apie] kokybę pasakys žmonės, kurie lankys tą teatrą, spektaklį. Bet žinojimas, kad ir kitais, ir dar trečiais metais galėsi pretenduoti ir užtikrinti savo veiklą, veikia labai efektyviai. Tas trimetis biudžetas, kai planuoji, dėlioji veiksmus į priekį, užtikrina, kad jau nuo sausio 1 dienos esi garantuotas, jog tavo kūrybinei veiklai bus finansavimas“, – sakė R. Tamašunienė.
LRP rinkiminėje programoje teigiama: „Laisvas žodis neturi nieko bendro su finansinės naudos siekiančia žiniasklaida.“ Ko laukti komercinei žiniasklaidai?
B. Valungevičienė pabrėžė, kad laisvas žodis – prabanga, ir džiaugėsi, jog jį turime.
„Kalbame apie tai, kad žiniasklaida turi būti nepriklausoma. Ji turi gauti pakankamą finansavimą iš nepriklausomų šaltinių, kad ji nebūtų atskaitinga vienam ar kitam fiziniam ar juridiniam subjektui. Kad transliacijos nebūtų tendencingos, palaikančios vieną ar kitą kryptį.
Medijų rėmimo fondas turėtų labai atidžiai žiūrėti finansavimą, ekspertų darbą ir tai, kad žiniasklaida išliktų nepriklausoma“, – tvirtino LRP atstovė.
E. Vaitkus atkreipė dėmesį į savo partijos programoje numatytą užsienio agentų įstatymą.
„Informacinėje erdvėje turime žinoti, kas yra valdomi iš užsienio ir kas skelbia ir diegia savo propagandą, siekdami žmonėms sukurti tam tikrus mąstymo ir veikimo algoritmus. Užsienio agentų įstatymas tam, kad išvalytume savo informacinę erdvę, yra būtinas“, – pasakojo politikas.
R. J. Dagio nuomone, visko nereikia demonizuoti, bet neigiamų tendencijų yra.
„Nuomonės nutylėjimas, neįleidimas į alternatyvas – to yra. Tą reikia taisyti, nes kitaip turėsime daug problemų viduje.
<...> Mechanizmai yra blogi. Jeigu jie toliau bus, nesustabdysim, bus negerai. Bus didesnis visuomenės susiskaldymas. O kultūros srityje bus suvaržyta saviraiškos galimybė. Visi, kurie turės kitokį požiūrį, iškart bus cenzūruojami“, – kalbėjo politikas.
Anot R. Tamašunienės, žodžio laisvė – labai svarbus dalykas.
„Kalbant apie medijas, be abejo, jas kuria žmonės. Jie turi ir savo politines pažiūras, ir įsitikinimus, ir vertybes. Bet norėtųsi, kad jie savo vertinimo, dažnai subjektyvaus, nepateiktų kiekvienu atveju, kai siekiame nuomonių pliuralizmo.
<...> Tikrai būna diskusijų dėl Medijų [rėmimo] fondo sudarymo ir kaip jis turi veikti. Bet komercinės televizijos yra viena dalis, jos siekia pelno, žiūrimumo, kitaip formuoja turinį. Bet visuomeninis transliuotojas, radijas turėtų tolygiai paskirstyti dėmesį visiems, visuomenėje turintiems palaikymą“, – teigė LLRA-KŠS atstovė.
Kiti kandidatų į Seimą kultūros debatai LRT KLASIKOS eteryje – antradienį, spalio 1 d., 11.05 val. Dalyvaus Lietuvos žaliųjų partijos, „Laisvės ir teisingumo“, „Nemuno aušros“ atstovai.
Publikacija parengta specialios laidos pagal su VRK suderintas taisykles ir apmokėtos iš LRT lėšų pagrindu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
