Kultūra

2018.11.23 12:35

Išversti nepublikuoti J. Basanavičiaus tekstai žadinti atmintį

ELTA2018.11.23 12:35

Švenčiame 167-ąjį Jono Basanavičiaus, laikomo tautos patriarchu, gimtadienį. Tačiau nedaugeliui girdėta, kad 28 metus daktaras J. Basanavičius gyveno Bulgarijoje, buvo šios šalies pilietis, ne tik kalbėjo, bet ir rašė bulgariškai.

Lietuviškai nepublikuotus J. Basanavičiaus laiškus ir straipsnius iš bulgarų kabos išvertusi Birutė Želvytė-Daulenskienė su naujienų agentūra ELTA pasidalijo ne tik šia žinia, bet ir idėja, kaip žadinti atmintį, kad apie J. Basanavičių daugiau žinotų ne tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių jaunimas.

Kaip priminė vertėja, didžiausias J. Basanavičiaus nuopelnas, kad gyvendamas Bulgarijoje jis inicijavo kurorto steigimą Varnoje, kuris garsus iki šiol. „Kadangi buvo labai kruopštus, netgi smulkmeniškas žmogus, ir tai matyti iš jo rašto, J. Basanavičius numatė, kad kurortas tarnaus ne tik žmonių sveikatinimui, bet ir bus naudingas vietos gyventojams – žmonės galės kurti mažas užeigas su kėdutėmis lauke prie įėjimo. Taip ir yra“, – sakė B. Želvytė-Daulenskienė.

Pasak vertėjos, kurortą J. Basanavičius steigė apžiūrėjęs Šveicarijos, kitų šalių kurortus, dabartine kalba kalbant, pats sudarė kainodarą, nustatydamas, kad kurorto darbuotojai ar atvykstantys vaikai už paslaugas mokės mažiau.

Kas iš Bulgarijos periodo laiškų apie daktarą J. Basanavičių įstrigo vertėjai? Pasak B. Želvytės-Daulenskienės, kad buvo kritinio mąstymo žmogus, kovotojas už tiesą ir labai atkaklus.

„Viename iš laiškų J. Basanavičius mini Kabakčejevą, kurį slaugė. Kai žmogus mirė, J. Basanavičius buvo viešai apkaltintas neprofesionalumu, kad „nugydė“ žmogų. Kitame to paties laikraščio numeryje J. Basanavičius pareikalavo išspausdinti tekstą „Kabakčejevo liga“, kuriame detaliai, su visais medicininiais terminais aprašė atvejį, taip save išteisindamas“, – pavyzdį minėjo bulgariškai rašytų J. Basanavičiaus laiškų ir straipsnių vertėja.

J. Basanavičius taip pat yra detaliai aprašęs, kaip slaugė savo žmoną, kuri vos po daugiau nei ketverių bendro gyvenimo metų mirė ant jo rankų nuo džiovos Bulgarijoje.

Jo paties rašytą ir daktarui Ivanui Šišmanovui siųstą CV vertėja vadina autentiška J. Basanavičiaus biografija.

Lietuviškai nepublikuotų J. Basanavičiaus Bulgarijos laikotarpio laiškų ir straipsnių per mažai, kad būtų galima iškart leisti atskira knyga, bet, kaip mano vertėja, tai neabejotinai reikšminga medžiaga, kuri neturi likti nepublikuota.

„Žmogus per beveik 30 metų Bulgarijoje daug parašė apie Lietuvą, save, yra miesto bendruomenės kurortų steigimo protokolai, kuriuose dažnai minimas J. Basanavičius, jo paties prisistatymas“, – rodė B. Želvytė-Daulenskienė.

Kaip sako Rašytojų sąjungos narė, versdama tekstus ji stengėsi pajusti J. Basanavičių ir vertimą užrašyti taip, kaip jis būtų norėjęs pasakyti lietuviškai, nes bulgarų ir lietuvių kalbų struktūros skiriasi.

J. Basanavičiaus 167 gimtadienio šventė ir jo paminklo atidengimas aikštėje prie Filharmonijos vertėjai labai svarbus. „Seniai reikėjo pagerbti šį žmogų, bet tuo pačiu ir giliau pasidomėti jo asmenybe, neapsiriboti dviem žodžiais „tautos patriarchas“, – įsitikinusi B. Želvytė-Daulenskienė.

Tokia ir projekto „Žadinkime atmintį“ idėja, kuri, sužinojus apie J. Basanavičiaus laiškų bei straipsnių vertimus į lietuvių kalbą, kilo „Skrajojančio teatro“ režisieriui Juozui Pociui.

„Paėmę ąžuolo sodinuką iš J. Basanavičiaus tėviškės Vilkaviškio rajono Ožkabalių kaimo, projekto „Žadinkime atmintį“ dalyviai, tarp kurių yra istorikų, aktorių, publicistų, žurnalistų, vyktume į Bulgarijos miestus, kuriuose gyventa J. Basanavičiaus. Varnoje, prie universiteto, kuriame mokosi studentai iš 40 pasaulio šalių, pasodintume ąžuoliuką. Lentelėje prie jo trimis kalbomis – lietuvių bulgarų ir anglų – būtų parašyta apie J. Basanavičių, taip išreiškiant pagarbą ir per jaunimą paskleidžiant žinią, kas buvo ir kaip pasitarnavo bulgarų bei lietuvių tautai šis žmogus“, – dalijosi vertėja.

Pasak B. Želvytės-Daulenskienės, jau susitarta su Varnos universitetu, kad iš ten į Basanavičiaus tėviškę būtų parvežtas ir prie muziejaus pasodintas keras bulgariškų rožių.

Idėjos autoriai dėl finansinės paramos projektui kreipėsi į vyriausybę, taip pat ieško privačių rėmėjų.

Bulgarijos archyvuose pilna medžiagos apie J. Basanavičių, tad kelionės po J. Basanavičiaus gyventas vietas tikslas – ne tik pagerbti mūsų tautai svarbią asmenybę, bet ir parsivežti medžiagos apie J. Basanavičių, kurios Lietuvoje nėra.

„Su bulgarais dėl visko susitarta, dabar ieškome galimybių Lietuvoje“, – sakė vertėja.

Mintis susirasti ir iš bulgarų kalbos išversti J. Basanavičiaus laiškus ir straipsnius B. Želvytei-Daulenskienei kilo perskaičius istoriko Algirdo Grigaravičiaus knygą „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“. „Ten buvo parašyta, kad Lietuvių literatūros instituto archyvuose yra daug neverstų dalykų apie J. Basanavičių. Mes su vyru nuėjome į archyvus, susidarėme sąrašą. Būtent jis mane ir paskatino versti J. Basanavičių“, – prisiminė Eltos pašnekovė.

J. Basanavičius (1851–1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ (Auszra) steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigęs Lukšių pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Tėvai norėjo, kad Basanavičius taptų kunigu, ragino jį stoti į Seinų kunigų seminariją, tačiau J. Basanavičius nusprendė studijuoti Maskvos universitete.

Iš pradžių įstojo į Istorijos-filologijos fakultetą, bet nuo 1874 m. rudens semestro perėjo studijuoti medicinos ir vėliau sėkmingai vertėsi medicinos praktika, nestokojo pacientų, o tuo pačiu ir pajamų.

J. Basanavičius publikavosi prestižiniuose medicinos žurnaluose, o Bulgarijoje 1891 metais išleista jo monografija „Bulgarijos sanitarijos etnografijos medžiaga“ iki šiol laikoma vienu pagrindinių Bulgarijos medicinos istorijos veikalų.

Baigęs studijas, nuo 1880 metų spalio iki gruodžio J. Basanavičius bandė verstis gydytojo praktika Maskvoje. Tačiau ten įsitvirtinti jam nepasisekė, tad kreipėsi į savo studijų laikų kolegas bulgarus, ar neatsirastų vakuojanti gydytojo vieta Bulgarijoje. Sulaukęs atsakymo, kad jam siūloma dirbti Lomo miesto ligonines vyriausiuoju gydytoju, J. Basanavičius nedvejodamas pasiūlymą priėmė.

Lome gyveno ir dirbo pora metų, sėkmingai gydė ligonius, modernizavo ligoninę, vizitavo aplinkiniuose kaimuose. Bulgarijos valdžia jam mokėjo puikų atlyginimą – Basanavičius ne tik grąžino studijų metų skolas, bet ir sukaupė santaupų, kad kelerius metus galėtų gyventi vien iš jų.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Pirmąją poleminę publikaciją apie Lietuvos istoriją J. Basanavičius išspausdino dar studijuodamas Maskvos universitete 1875 m. Dirbdamas Bulgarijoje, jis jau reguliariai rašė istorinio ir patriotinio pobūdžio publicistiką. Iškalbingi Prūsijos lietuvininkų spaudoje („Naujajame keleivyje“, „Lietuviškoje ceitungoje“ ir kt.) paskelbtų Basanavičiaus straipsnių pavadinimai: „Atsiminkim!“, „Rubežiai ir skaitlius Lietuvos tautos“, „Kam teks tėvynė mūsų“, „Vai, pabuskie, o Lietuva!„

1882 m. gegužę J. Basanavičius atsisakė tarnybos Lomo ligoninėje ir išvyko į kelionę po Europą, lankėsi Belgrade, Zagrebe, pusmetį gyveno Vienoje. 1882 m. lapkričio–gruodžio mėn. J. Basanavičius trumpam buvo sugrįžęs į Lietuvą – nuo tarnybos caro kariuomenėje bandė išgelbėti brolį, bet nepasisekė ir jis vėl išvyko į užsienį. Nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 vasario J. Basanavičius gyveno Prahoje, paskui vėl kelis mėnesius Vienoje.

Dvejus metus trukęs klajonių laikotarpis vadinamas romantiškiausiu ir laimingiausiu J. Basanavičiaus gyvenimo etapu. 1883 m. Prahoje jis susipažino su savo būsima žmona Gabriele Eleonora Mol.

Sukūręs šeimą J. Basanavičius iš naujo kreipėsi į kolegas Bulgarijoje dėl darbo šioje šalyje. 1884 m. buvo paskirtas Elenos miestelio ligoninės gydytoju, o 1885 m. grįžo į Lomo miestą, kuriame dirbo iki 1892 metų. Tai – vienas liūdniausių jo gyvenimo etapų: 1886 m. Basanavičius du kartus sunkiai sirgo, 1887 m. į jį dėl politinių priežasčių buvo pasikėsinta – J. Basanavičius buvo du kartus peršautas, viena kulka įstrigo arti stuburo, jos niekada nepavyko išoperuoti; 1889 m. nuo džiovos mirė žmona.

Su jos išėjimu J. Basanavičius jautėsi visiems laikams praradęs asmeninę laimę, likęs tik nuoširdus įsipareigojimas Lietuvai ir visuomeninio gyvenimo rūpesčiai.

J. Basanavičius kelis kartus bandė gauti oficialų leidimą grįžti į Lietuvą, bet sulaukdavo neigiamo Rusijos caro administracijos atsakymo. Situacija pasikeitė 1904 m., kai Rusijoje buvo atšauktas lietuviškos spaudos draudimas. Tuo pačiu ir J.Basanavičiaus veikla nebebuvo laikoma nusikalstama – nors oficialaus leidimo grįžti J. Basanavičius niekada negavo, 1905 m. nusprendė apsigyventi Vilniuje. Tuo metu jis jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš visos intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 m. ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 m.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 m. buvo ketinama griauti.

1913 m. J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 m. Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybes Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 m. rudens Vilniuje veikiančios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 d., 11 val. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 m. Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Vilniuje iškilmingai buvo paminėtas 70 metų J. Basanavičius jubiliejus, jis buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbes daktaru. Šiuo laikotarpiu J. Basanavius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

1927 m. vasario 16 d. Vilniuje miręs J. Basanavičius iškilmingai palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.