Galbūt kažkas iš jūsų esate susimąstę, kodėl prie filmo parašomas būtent toks amžiaus cenzas? Kokios scenos gali turėti neigiamo poveikio jaunesnio žiūrovo psichikos sveikatai ir doroviniam vystymuisi? LRT RADIJO laidoje „10–12“ – pokalbis su Filmų indeksavimo komisijos nariais Gintu Karaliumi ir Egidijumi Meilumi.
Gintas Karalius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, socialinių mokslų daktaras, mokslo srities specialistas. Egidijus Meilus – vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vyresnysis patarėjas, vaiko teisių apsaugos srities specialistas. Iš viso komisiją sudaro 7 nariai iš skirtingų sričių – švietimo, kino, psichologijos, vaiko teisių apsaugos ir kitų.
Svarbus tam tikrų scenų detalumas, dažnumas, intensyvumas
E. Meilus pasakoja, kad komisija vertina filmus pagal žiūrovų amžiaus cenzą, atsižvelgdama, ar filme yra: smurto ir patyčių, baimę ar pasišlykštėjimą keliančių scenų, žiaurumą ar nuogą kūną demonstruojančių scenų, rodomas psichiką veikiančių medžiagų vartojimas ir yra įvairaus pobūdžio priklausomybės, savižudybės fakto scenų, ginklų naudojimo, necenzūrinės kalbos vartojimo scenų.
„Svarbu, kokios tos konkrečios scenos, kaip jos vaizduojamos, jų įtaigumas, laiko trukmė, detalumas. Gali būti tikrai labai žiaurus vaizdas, bet jis labai trumpas ir nedetalus. Dažnumas, intensyvumas – visas kompleksas kriterijų, sąlygų ir lemia, kaip tas filmas gali būti vertinamas, atsižvelgiant į vaiko amžių, ir kokia gali būti rekomendacija“, – aiškina E. Meilus.
Pagal žiūrovų amžiaus cenzą nustatomi šie filmų indeksai: V – filmai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovams; N-7 – filmai, skirti žiūrovams nuo septynerių. Jaunesni kaip septynerių metų žiūrovai į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis. N-13 – filmai, skirti žiūrovams nuo trylikos metų. Žiūrovai nuo septynerių iki trylikos metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis. N-16 – filmai, skirti žiūrovams nuo šešiolikos metų; N-18 – nuo aštuoniolikos metų. O kas tada leidžiama konkrečiai amžiaus grupei? Kada koks indeksas suteikiamas?
„Skirtumai tarp N-16 ir N-18 būtų tų scenų intensyvumas. Gana retokai suteikiamas indeksas N-18, bet filmas turi būti tikrai stiprus, įtaigus ir turėtų būti jau visi tie išvardinti kriterijai. V indeksas reiškia, kad filmas skirtas visoms amžiaus grupėms. (...) Dažniausiai būna sudėtingiau atskirti N-7, N-13 ir N-13, N-16. Mums kartais atrodo, kad galėtų filmą žiūrėti trylikamečiai, keturiolikmečiai, jie tikrai jau brandūs, bet jaunesni – ne, o mes turime tokią sistemą. Tai mes kartais pasvarstom, kad galbūt kažkas turėtų keistis laikui bėgant. O N-7 nuo V skiriasi, tarkime, tuo, kad tam tikros scenos yra intensyvesnės“, – sako E. Meilus.
Filmų indeksavimas pagal amžiaus cenzą pasaulyje
Socialinių mokslų daktaras G. Karalius sako, kad, kai komisija žiūri, kaip tą patį filmą vertina skirtingos valstybės, būna įdomių skirtumų.
„Visos šalys turi kokią nors atitinkamą instituciją kaip mūsų. Jungtinių Amerikos Valstijų cenzai, tarkim, būna daug liberalesni smurto atžvilgiu, bet daug griežtesni erotikos atžvilgiu, ten erotika – vos ne tai, kad kažkas ten marškinius nusivilko, nugara plika parodyta, ir jau tai būna paminėta. Tarkim, kontinentinės Europos, atvirkščiai, (...) griežčiau į smurtinius žiūrima“, – sako G. Karalius.
Daugiausia diskusijų dėl erotikos, savižudybių ir humoro, panašaus į patyčias
Pasak G. Karaliaus, daugiausia diskusijų komisijoje kelia atvejai, kai sunku atskirti, ar filme iš kažko tyčiojamasi, ar tai – humoras. Taip pat – ar dalykai, galintys turėti neigiamą poveikį žiūrovui, nėra romantizuojami.
„Kad ir ne toks senas lietuviškas filmas buvo, kažkoks lėkštas scenarijus, tarsi komedija ir ten pašiepiamai, pajuokiamai apie psichinę negalią turinčius žmones buvo kalbama. Tai pavyzdys, ar tai humoras, ar tai jau yra kažkoks diskriminacijos elementas, šiuo atveju dėl negalios? Dėl smurto paprastai, kadangi daugybė filmų turi įvairaus lygio smurto scenų, sutarimą būna rasti lengviau. Na, erotika, pornografija – buvo toks vienas meninis filmas prieš porą metų, kur mes rimtai diskutavome, nes ten buvo labai atviras sekso scenų vaizdavimas. Bet kadangi pats filmas buvo meninis, tai turėjo tos scenos kurti šokiruojantį socialinės kritikos, moterų teisių, kitų dalykų įspūdį, tai visgi mes to filmo neužbraukėm, bet tai buvo tokia viena sudėtingesnių diskusijų. (...) Savižudybė – kiek tai rodoma, kokiame kontekste? Ar tai yra romantizuojantis kontekstas?“ – pasakoja G. Karalius.
Vaiko teisių apsaugos specialistas Egidijus Meilus pateikia ir savo nuomonę.
„Įstatymų leidėjas indeksus yra taip nustatęs: V – tai gali žiūrėti visi, N-13 – vyresni negu 13 metų gali savarankiškai filmus žiūrėti. Jeigu nori žiūrėti jaunesni, turi tėtį, mamą, kokį nors pilnametį vestis. Filmų indeksai pasaulyje yra gan įvairi sistema, kartais iškyla problemų praktikoje, kai mes manome, kad filmas trylikamečiui galėtų tikrai tikti ir jis pagal brandą galėtų tikrai eiti į tą filmą, bet jaunesniam vaikui tikriausiai nelabai. Kartais vyksta diskusijos… Vis dėlto mes daugiau vertiname vaizdus, bet turinio dalykas irgi turi reikšmės. Būna, kad pagal vaizdą filme jokių scenų, atitinkančių kriterijų, lyg nėra, bet turinys ir prasmė yra skirta vyresnio amžiaus žiūrovui“, – kalba E. Meilus.
Tai, kas jaunesnio amžiaus žiūrovui leistina žiūrėti kine, keičiasi
Ne kartą teko girdėti žodžius, kad jaunimą dabar lengviau pasiekia įvairaus pobūdžio turinys. Prie to, aišku, prisidėjo ir technologijų tobulėjimas, lengvai pasiekiamas turinys internete. Pasidarė įdomu, ar dabar nepilnamečiams ir kine leidžiama daugiau. E. Meilus sako, kad įstatymų leidėjas keitė indeksus – anksčiau jie buvo griežtesni.
„Pavyzdžiui, buvo indeksas N-13 ir jaunesnis vaikas negalėjo į kiną pakliūti. Buvo iniciatyva ir tai buvo pakeista. Nes mes galim suprasti, kad geriausiai vaiką pažįsta jo tėvai, kokia jo yra branda. Mes kiekvienas esam skirtingi ir vieną vaiką gali veikti tos scenos, jis gali būti jautresnis negu kitas vaikas. Įstatymų leidėjas taisė įstatymą. Dabar yra tie indeksai, kur ir jaunesni žiūrovai gali su pilnamečiu žiūrėti filmą. Taip pat buvo pakeista… Filmų indeksavimo komisija gali nuspręsti, kad filmas yra smurtinis, pornografinis arba naujas atsirado toks kriterijus – neapykantą skatinantis. Jeigu filmų indeksavimo komisija nustatytų, kad tai atitinka tuos apibrėžimus, jam nebūtų suteikiamas indeksas ir jis nebūtų demonstruojamas. Bet tie kriterijai, žinoma, keičiasi“, – teigia E. Meilus.
G. Karalius mano, kad tam tikros ribos, kas leistina nepilnamečiams, išsiplėtė, kitos – sugriežtėjo.
„Nesame teisėsaugos institucija, bet vis tiek atsižvelgiam į Lietuvos įstatymus, kurie draudžia tam tikrus dalykus vaikams rodyti. (...) Aš taip nesakyčiau, kad kažkaip leidžiama daugiau, daug dalykų jau yra vaikams neberodoma. Sakykim, veiksmo scenų, leistinų vaikams, galbūt yra daugiau, gal jos kažkiek intensyvesnės, bet, tarkim, įvairių patyčių vaizdavimo ar tam tikrų socialiai nebepriimtinų juokelių dabar kine yra mažiau, negu kiek aš, mano vertinimu, savo vaikystėj matydavau. Bet čia patys kūrėjai, platintojai jau atsižvelgė į šituos dalykus, kurdami produkciją vaikams. Šiais laikais katinas animaciniame filmuke cigaretės neberūko“, – svarsto G. Karalius.
Kai komisija priima sprendimą dėl filmo indekso pagal žiūrovų amžiaus cenzą, savo siūlymą teikia Kino centro direktoriui, kuris indeksą patvirtina.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
